VŽ lentynoje – naujos knygos

FOTOGALERIJA VŽ rekomenduoja: naujos knygos (5 nuotr.)

Šaltienos bistro

Ieva Dumbrytė, išleido leidykla „Kitos knygos“, 2021 m.

Ieva Dumbrytė, naujas balsas lietuvių literatūroje, parašė romaną apie istorijos absolventą, įsidarbinusį keistoje įstaigoje – „Šaltienos bistro“. Vaikino vardu pasakojanti autorė į kūrinį sudėjo savo pačios darbo patirtis maitinimo įstaigose.

Pasak leidėjų, dabar literatūros debiutantė dirba pinigų plovimo prevencijos srityje, banke, o prieš tai dirbo ne mažiau įdomius darbus, nei aprašė knygoje: budėtoja mokykloje, fejerverkų pardavėja, holokausto nusikaltimų tyrėja, valytoja, mėšlo valdymo praktikos apklausų atlikėja, Biblijos pardavėja telefonu.

„Tačiau didžiausią įtaką mano gyvenime padarė darbas virtuvėje. Esu dirbusi picerijoje, salotų bare ir valgykloje. Darbas, kuris, virtuvės nepaliestam žmogui gali atrodyti tik kaip šaltibarščių pylimas į lėkštę ar kotleto skrudinimas, užkulisiuose slepia sunkų fizinį krūvį, ne mažiau karštas nei įkaitusi ketaus keptuvė aistras, gyvenimiškas dramas ir susidūrimą su neįtikėtinomis situacijomis, kurios gali rastis tik prie 50 litrų puodo su šutintais kopūstais. Tokioje virtuvinėje ekosistemoje atsiranda keisčiausi organizmai su savo nauja evoliucija, nauja mitybos grandine (visi ėda vieni kitus) ir su savom taisyklėm. Tai stebuklų pilnas pasaulis, kurio neatpasakoti ir kuriam nesuteikti naujo gyvenimo būtų tiesiog nuodėmė“, – sako I. Dumbrytė.

Iš Panevėčio kilusi, Vilniuje gyvenanti rašytoja atvirauja ne be ironijos: „Mano Tėtė taiso variklius ir visada man liepė gyventi įdomiai, o Mama – lietuvių kalbos mokytoja – visada liepė rašyti be klaidų. Myliu gyvenimą, myliu žmones ir savo kalbą. 20 metų mane augino Panevėžys – štai kas geriausiai gali apibūdinti mane kaip visada rašiusią, bet tik dabar pradedančią kūrėją.“

Tuo metu rašytoja Jurga Tumasonytė pirmąjį savo kolegės romaną vadina „gardžiausiu farso ir grotesko šaltienos kąsniu“. Nuogu kąsniu, kurio sudėtyje – „keistuolis istorikas ir dar keistesni jo bendradarbiai, svetimšaliai golodai, Mėsijaus misija ir kiti nuostabą, krizenimą ar žagsulį sukeliantys ingredientai. Subalansuota turintiems stiprų skrandį ir mėgstantiems juodą kaip nemiegota naktis humorą“.

Figmedis

Goranas Vojnovičius, išvertė Laima Masytė, išleido leidykla „Kitos knygos“, 2021 m.

„Jugoslavijos karas iš tiesų vyko svetainėse ir miegamuosiuose. Gal sunku suvokti, bet šalis skilo ir fronto linijos ėjo skirdamos vyrus ir žmonas, brolius ir seseris, netgi vaikus ir tėvus“, – apie buvusios Jugoslavijos šalių virsmą į nepriklausomas valstybes sako slovėnų rašytojas. Savo naujausiame romane „Figmedis“  jis eina priešingu keliu – pabirusią vienos šeimos istoriją sujungia į vientisą mozaiką.

G. Vojnovičius mums jau pažįstamas – 2018 m. lietuviškai buvo išleista jo knyga „Jugoslavija, mano tėvynė“. Pagrindinis jos herojus – jaunas slovėnas, ieško savo tėvo, prapuolusio iš sūnaus gyvenimo griūvant Jugoslavijai. Autorius „Jugoslaviją, mano tėvynę“ pristatė Vilniaus knygų mugėje, o 2020 m. už ją laimėjo prestižinį Europos apdovanojimą „ANGELUS Central European Literary Prize“.

„Figmedžio“ herojus, trisdešimtmetis Jadranas, bando suvokti, kodėl jo mergina Ania paliko jį ir jųdviejų sūnų ir gilinasi į savo šeimos praeitį: aiškinasi keistas senelio mirties aplinkybes, bando suprasti močiutę, kurios atmintis į gyvenimo pabaigą visai nusilpo, nagrinėja susipynusias šeimos narių istorijas. Kodėl tėvas emigravo dar pirmaisiais Balkanų karo metais, o mama nusivylimą juo išreiškia tyliai, o apmaudą seneliui – taip garsiai ir dažnai?

„Vienišumo jausmui vienuma nebūtina – ši mintis viena pagrindinių knygoje. Kūrinys kalba apie vietos, kurioje galėtum jaustis kaip namie, ir kartu savęs paties paieškas. Tai istorija apie dūžtančias šeimas, išnykstančias ir vėl susikuriančias valstybes, apie laisvę ir pyktį. Apie meilę, baimę mylėti ir nuolatinį norą pabėgti. Švelnia melancholija apgaubta kelių kartų patirtis romane padeda suprasti dramatiškus istorinius lūžius“, – apie romaną sako knygų apžvalgininkas Audrius Ožalas.

Kvėpavimas

James Nestor, iš anglų k. išvertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021 m.

Knyga apie nenutrūkstamą viso gyvenimo procesą „Kvėpavimas“ (Breath) paskelbta geriausia „Amazon“ 2020-ųjų mokslo knyga, „New York Times“ bestseleriu, viena įsimintiniausių 2020 m. „Washington Post“ negrožinių knygų, geriausia 2020 m. „National Public Radio“ knyga ir t. t.

Mokslo ir sporto temomis rašantis žurnalistas Jamesas Nestoras, gyvenantis San Fransiske, kvėpavimo fenomenu susidomėjo daugiau kaip prieš 30 m., kai aplinkybių ir šeimos gydytojo paskatintas ryžosi užsirašyti į kvėpavimo pamokų kursus. Bandydamas atgauti fizinę ir dvasinę sveikatą, jis ėmėsi tyrinėti kvėpavimo mokslą ir kultūrą. Galiausiai iškeliavo į pasaulį aiškintis, kaip nutiko, kad praradome įgimtą ir tokį natūralų gebėjimą – kvėpuoti.

Atsakymą žurnalistas rado ne pulmonologijos laboratorijose, o senovės kapinynų kasinėjimų vietose, slaptose sovietų įstaigose, chorinio dainavimo mokyklose ir smogo gaubiamose didmiesčių gatvėse. Jis susitiko su žmonėmis, praktikuojančiais tokias senovines kvėpavimo praktikas kaip pranajama, sudaršano krija ar tummo – ir subūrė plaučių specialistus, kad šie moksliškai ištirtų su kvėpavimu susijusius ir ilgus amžius gyvavusius tikėjimus. Unikalią savo patirtį ir gautą vertingą informaciją jis sudėjo į milžiniško populiarumo sulaukusią knygą „Kvėpavimas“.

Nepasiduokite baimei

Pippa Grange, iš vertė Lina Perkauskytė, išleido leidykla „Tyto alba“, 2021 m.

Dar viena patariamoji knyga, kurią jos autorė parašė iki pandemijos, t. y., prieš žmonijai susiduriant su iki tol nepatirta baime.

„Neįmanoma būti bebaimiu. Norėjau parašyti apie tai, kaip bijoti mažiau, kaip racionalizuoti baimę, kad ji veiktų mūsų naudai, o ne prieš mus. Baimė turi veikti kaip savisaugos mechanizmas. Pagalvokite apie akimirką, kai kelyje priešais save netikėtai pamatote kliūtį ir baimės pajautimas sužadina adrenaliną, priverčiantį jus staiga pasukti ar nuspausti stabdžius“, – apie knygos „Nepasiduokite baimei“ idėją pasakoja jos autorė.

P. Grange – psichologė, dirbusi su Anglijos nacionaline futbolo rinktine ir padėjusi jos žaidėjams susidoroti su įtampa 2018 m. pasaulio futbolo čempionate ir jam ruošiantis. Ji

Kaip ir VŽ pašnekovė Rinalda Germanienė, sporto psichologijos pradininkė Lietuvoje,

https://www.vz.lt/archive/article/2015/2/13/sportininku-uzkalbetoja

ji įsitikinusi, jog kai ką iš profesionalaus sporto galime panaudoti ir kasdieniame gyvenime. „Man svarbu pasidalinti supratimu, kad egzistuoja skirtumas tarp tikslo ir rezultato siekimo. Rezultato siekimas apibrėžia dalykus, kuriuos darome trokšdami tam tikros pasekmės: paaukštinimo darbe ar nubėgti 5 kilometrus. Tuo tarpu tikslas yra dalis mūsų atsparumo ir supratimas, leidžiantis laimėti „iš esmės“. Tai yra tai, dėl ko mes apskritai ką nors darome, kodėl mums šie dalykai rūpi“, – sako P. Grange.

VŽ (ir knygų) skaitytojams – trumpa ištrauka iš „Nepasiduokite baimei“:

Atsidūrę kritinėje situacijoje, dorotis su baime galite trimis pagrindiniais būdais: imtis veiksmų (pritaikyti metodus, padedančius ją kontroliuoti), nukreipti mintis kitur arba galvoti logiškai (įveikti baimę pasitelkę logiką). Kai kurie žmonės savo arsenale turi du, tris ar net daugiau metodų. Pavyzdžiui, vienas žmogus baimę gali valdyti kurdamas loginius argumentus ir atlikdamas tam tikrus kvėpavimo pratimus. Kitas – galvodamas logiškai ir nukreipdamas mintis. Išsiaiškinus, koks būdas veiksmingiausias, iškart tampa ramiau: žinote, kad vėl įstengiate kontroliuoti savo protą.

Imkitės veiksmų

Užplūdus baimei iškart galite bent iš dalies paimti vairą į savo rankas, sąmoningai ir aktyviai taikydami tam tikrus metodus. Neverta delsti ir laukti, kol baimė visiškai užvaldys. Priešingai, baimę būtina nedelsiant sutramdyti ir aplaužyti jai ragus.

Jums gali padėti kvėpavimo pratimai, vizualizacija, savitaiga (afirmacija) ar sąmoningas atsipalaidavimas. Kad ir kokį metodą pasirinktumėte, taikykite jį nieko nelaukdami. Svarbu veikti tuoj pat, negaištant laiko – tiesiog darykite. Nes jei uždelsite, vidun įsliūkins baimė.

Jei nežinote, ko griebtis, pradėkite nuo kvėpavimo. Išsigandęs žmogus ima kvėpuoti greitai ir negiliai: oras patenka tik į gerklę ir krūtinę, įsitempę raumenys ir sausgyslės negauna reikalingo deguonies. Kontroliuojamu, ritmingu kvėpavimu galite fiziškai pasipriešinti baimei.

Galbūt jums atrodo, kad valdyti kvėpavimą – pernelyg paprasta, kad būtų veiksminga. Bet iš tikrųjų jei norite išlikti susitelkę į dabarties akimirką, kvėpavimas – didžiausias jūsų sąjungininkas. Baimei nepatinka dopaminas ir palengvėjimo jausmas, kurie užplūsta pradėjus alsuoti ramiai ir giliai. Kvėpuojant tolygiai ir susitelkus į kūną, kur kas lengviau nepasiduoti psichologinei sumaiščiai, kurią taip mėgsta baimė.

Nuoseklus fizinis atsipalaidavimas galėtų būti toks. Tarkite sau: „Nuleidžiu pečius, į viršų ištempiu kaklą, giliai įkvėpęs išplečiu nugarą ir krūtinės ląstą, į žemę remiuosi visa pėda, atpalaiduoju žandikaulį, liežuvį atitraukiu nuo gomurio, atpalaiduoju šlaunų, nugaros, pečių, kaklo raumenis.“

Vargu ar baimei pavyks jus užvaldyti tuo metu, kai aktyviai mažinsite įtampą, – lygiai taip sunku gniaužti kumščius tuo pat metu purtant rankas. Jei dėmesį nukreipsite ten, kur norite, išgąsčio energiją galite panaudoti savo tikslams, užuot leidęsi nešami negatyvumo, baimės ir abejonių srauto.

Didelę galią turi ir žodžiai. Tinkama savitaiga padidins jūsų pasitikėjimą savimi, įtvirtins pozityvų mąstymą, padės pakeisti požiūrį į susiklosčiusias aplinkybes, o juntama baimė ims atrodyti nebe tokia svarbi.

Kad ir kokius žodžius pasirinktumėte, jie turi skambėti įtikinamai. Galite pasinaudoti šiais pavyzdžiais: „Mes tai patyrėme jau šimtų šimtus kartų. Nieko naujo, mano drauge, tai tik dar vienos varžybos“; „Šalta galva, ramus veidas, sklandūs judesiai“; „Veikiu ryžtingai, mąstau pozityviai“; „Jau daug kartų puikiai susidorojau su tokia situacija“; „Negali nutikti nieko, kas sumažintų mano kaip žmogaus vertę“.

Arba galite mintyse kalbėtis su baime: „Atpažįstu tave. Jaučiu, kaip gniauži man paširdžius. Nurimk. Mes turime laiko. Kvėpuok. Aš valdau padėtį. Viskas gerai.“

Šitaip ramindamiesi išvaikote baimės persmelktas mintis, kad nesate pasirengę arba neturite reikiamų įgūdžių. Jūsų žodžiai nustelbia įkyrų burbėjimą, sklindantį iš tų proto kertelių, kuriose slypi baimė.

Man ypač patinka mantra: „Esu dėkingas už šią progą“, nes ji iškart nukreipia mintis nuo pavojų ir baimės prie galimybių bei siekių. Jei galvosite, kaip jums pasisekė, kad galite stovėti aikštėje, pasirengęs spirti kamuolį, arba kalbėti priešais sėdinčiai miniai, arba atlikti tą testą, viskas klosis kur kas lengviau.

Kai kurie žmonės baimę išsklaido galvodami, kad rezultatas nuo jų nepriklauso: jie atsiduoda likimo, Dievo ar visatos valiai. Jums gali padėti malda, jei esate tikintis. Arba galite patrinti laimę nešančią monetą ar paliesti ypatingą pakabutį. Kai kurie atsistoja tam tikroje teniso korto vietoje arba „laimingoje“ scenos pusėje.