Poledinė stintų žvejyba bumbinant pripažinta paveldo vertybe

Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba yra vienas iš pasyvių ir taikių mažosios žūklės būdų, spendžiamosios žvejybos atmainų. Šį amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė. Į tai atsižvelgdama Neringos savivaldybė teikė paraišką, kad toks žvejybos būdas būtų pripažintas vertybe, rašoma Neringos savivaldybės svetainėje.

„Siekiame, kad bumbinimas, jo tradicija, specifika nenugrimztų praeitin ir būtų oficialiai pripažinta kaip nematerialusis kultūros paveldas. Vertinimui buvo pateikta filmuota medžiaga, nuotraukos, surinkta informacija“, - pranešime cituojamas Narūnas Lendraitis, Neringos savivaldybės vicemeras.

Bumbinant Preiloje, Pervalkoje ir Nidoje žvejota iki pat XX a. pabaigos, kol dėl natūralių gamtinių veiksnių ir žmogaus veiklos, lėmusios stintų migracijos pokyčius, ši tradicija ėmė nykti – jaunesni žvejai rinkosi lengvesnius žūklės būdus ir priemones, nors bumbinimą puikiai išmanė.

Pasak šaltinių, bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai ir krašto gastronomijos kultūra. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m. Žvejojant šiuo būdu, į 50 x 50 cm dydžio eketę kartu su tinklais merkiama 4 metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta taip, kad virš ledo liktų kliūgis – jos galas, o žvejys, sėdėdamas ant kėdutės, galėtų medinėmis buoželėmis jį bumbinti, kartais ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“.

Pasak etnografų, tradiciškai Kuršių marių žvejai dainuodavo ilgesnę dainą – „Stinta pūki, stinta pūki, lįsk į tinklą, lįsk į tinklą“. Ši unikali frazė tapo pamario žvejų folkloru, veiksmas imtas vadinti muzikavimu, o jo atlikėjai – muzikantais. Taip dainuodami žvejai, ritmiškai belsdami į medinę lentą, kreipdavosi į jų laukiamas žuvis – stintą ir pūgžlį, kurį nuo seno Kuršių marių žvejai vadindavo pūkiu.

Taigi, po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, papuola tiesiai į tinklus. Baigus žvejybą, iš eketės pirmiausia traukiama lenta, o tuomet – laimikis.

Pasak N. Lendraičio, mūsų laikais aktualizuoti ir saugoti šią žvejybą padeda Stintapūkio šventė Neringoje, svarbioji jos dalis yra bumbinamosios žūklės demonstravimas.

VŽ rašė, jog 2019 m. Lietuvos bankas išleido dvi kolekcines monetas, skirtas stintų žvejybai viliojant, – 1,5 Eur monetą iš vario ir nikelio lydinio bei 10 Eur sidabro monetą.

Bumbinimo tradicijos saugotojais įvardinti – Neringos savivaldybė, Neringos kultūros įstaigos ir Kuršių nerijos pamario bendruomenė.

Karališkoji stinta

Stinta – karališkųjų lašišinių žuvų rūšis. Ji pailgos formos, plokščiais šonais, didžiaakė, specifinio kvapo, primenančio agurkus. Antroje gruodžio pusėje, kai Kuršių marias padengia saugi ledo danga, žvejai mėgėjai skuba stintauti. Skaičiuojama, jog kasmet Lietuvoje nuo Kuršių marių ledo pagaunama keletas šimtų tonų stintų.

Baltijoje gyvenančios ir per Kuršių marias į Nemuno žemupį neršti plaukiančios didstintės (lot. Osmerus eperlanus) išauga iki 30 cm ilgio ir sveria iki 75 g, nors paprastai sugaunamos 14–16 cm ilgio ir 20–30 g stintos. Žuvies nugara žalsvai ruda, šonai balti. Uodegos pagrindo viršuje yra visoms lašišinėms žuvims būdingas nedidukas pelekas.

Giliuose Lietuvos ežeruose gyvenančios ežerinės stintelės išvaizda panašios, tik užauga iki 6–10 cm ir sveria 20–30 g. Ypatingas stintų bruožas – gana stiprus kvapas, primenantis agurkus, juo persmelkiamos visos Neringos gyvenvietės. Šį kvapą skleidžia amino rūgščių skilimo lakieji produktai, jis būdingas stintoms migracijos metu – tokia „bendravimo“ priemonė būdinga tuntais plaukiančioms rūšims. Iš čia ir lotyniškas genties vardas Osmerus (liet. kvepiantis).

Manoma, kad lietuviškas vardas – stinta – kilo iš vokiečių kalbos Stintfi sch arba Stint (liet. smirdžuvė).

FOTOGALERIJA Poledinė stintų žvejyba – į vertybių sąrašą (4 nuotr.)

Rašyti komentarą 0