Festivalyje – džiazo legendų intriga

Vladimiras Čekasinas, Lietuvos ir užsienio džiazo pasaulyje žinomas muzikantas, kompozitorius, legendiniu vadinamo GTČ trio (Ganelinas-Tarasovas-Čekasinas) narys, grandiozinių projektų kūrėjas, išugdęs kelias džiazo muzikantų kartas pedagogas, klausytojus nuolat stebina netikėtomis kūrybinėmis idėjomis. Tokiomis netikėtomis, jog vieni maestro mėgsta ir myli beatodairiškai, kiti – nesupranta ir gūžčioja pečiais.

Kad ir kaip būtų – V. Čekasinas, iš pažiūros – nedidelis gležnas žmogus, iš esmės – fejerverkas, nuolat tiksinti bomba, yra reiškinys, nuo kurio dabartinis Lietuvos džiazas neatsiejamas: yra vadinamoji Čekasino mokykla, yra Čekasino mokiniai.

Antrąjį GTČ narį – V. Tarasovą, daugelis žino kaip ne tik geografiškai, bet ir po muzikos stilių pasaulį nuolat keliaujantį džiazo muzikantą, sugebantį mušamaisiais bei perkusiniais instrumentais išgauti dangaus ir jūros skambesį. Taip pat, ypač jaunesnės kartos, ir kaip meninių instaliacijų kūrėją.

„Šie du muzikantai turėjo didžiulės įtakos tam, kaip girdi, mąsto, supranta ir jaučia džiazą 100% improvizuojančių muzikantų Lietuvoje (skaičiuojant ir tuos, kurie dievagojasi jų niekada nesiklausę). Jie yra lietuviškojo džiazo alfa ir kita alfa. Jų kūrybinis unikalumas ir originalūs metodai įkvėpė ištisas kartas. Šiandien tai, ką jie daro, gal nebėra stogą raunanti naujovė, bet išlieka tikro meistriškumo etalonas. Mes galime gerai pažinoti jų braižą, bet negalime būti tikri, ką jie atsineš į sceną kitąkart. Tai yra didžiulė festivalio intriga ir, tikėtina, viena būsimų kulminacijų“, – sako ir festivalio „Vilnius Mama jazz“ rengėjai.

Ugnies paukštė

Lapkričio 16 d. jiedu atliks pasirodymą iš ciklo „Invazija į klasiką“. Tiems, kurie žino V. Čekasino stilistiką, žodis „pasirodymas“ kur kas tiksliau nusako reikalo esmę, nei „koncertas“, – niekada nežinai, ką scenoje iškrės maestro. Juolab programa, kurios koncepciją jis pats sugalvojo, bus „laisva fantazija pagal I. Stravinskio muziką baletui „Ugnies paukštė“.

„Man šis projektas įdomus tuo, kad daugelis džiazmenų sako, jog sinkopė gimė tik džiaze, apie 1930-uosius, bet Stravinskis parašė „Pavasarį“ daug anksčiau, XX a. pradžioje. Mano manymu, jo muzika labai stipriai įkvėpė džiazą“, – V. Tarasovą cituoja festivalio rengėjai. Anot menininkų, tai bus „muzikinis koliažas su akustiniais ir elektroniniais instrumentais bei V. Čekasino balsu“.

„Nieko naujo. Viskas jau buvo sukurta prieš 200 metų“, – sako V. Čekasinas.

Gyvenimas – į priekį

V. Tarasovas ir V. Čekasinas kartu su Viačeslavu Ganelinu pasaulyje išpopuliarėjo kaip GTČ trio. 1971-aisiais susibūrę džiazmenai 15 metų koncertavo kone visose Europos valstybėse, už tuometės Sovietų Sąjungos ribų pagarsėjo kaip kolektyvas, sugebėjęs iš free džiazo, folkloro, kamerinės muzikos pasisemti įkvėpimo ir sukurti „kažką visiškai naujo ir originalaus“.

1976 m. įrašyta jų plokštelė „Con Anima“ laikoma pirmuoju džiazo albumu, išleistu Lietuvoje. Iki 1986 m. gyvavęs trio vadinamas iki šiol nepralenktu Lietuvos džiazo reiškiniu – tiek kūrybingumo, tiek melomanų pripažinimo požiūriu.

Apie GTČ laikotarpį V. Tarasovas VŽ yra sakęs: „Tas etapas buvo superetapas. Kai rašiau knygą apie trio (1998 m. „Baltos lankos“ išleido V. Tarasovo knygą „Trio“), perklausiau viską, ką įrašėm per 15 metų. Tikrai gera muzika, man nebuvo gėda. Mes suradom savo dainą, ją sudainavom, ir ji liko istorijoj. Pagaliau – dalyvavimas trio mums paskiau labai padėjo daryti kitus darbus.

Juk menas – kaip teatras, kuris gyvena 10 metų, paskiau reikia keisti, ar režisierių, ar aktorius. Mes grojom kartu 15 metų. Paskiau po labai ilgos pertraukos surengėm keletą koncertų. Frankfurto knygų mugėje (2002 m.) buvo labai geras koncertas. Atsisėdom groti, o toks jausmas, kad nebuvo tos pauzės, kad vakar dar grojom kur nors. Tai rodo, kad su trio buvo viskas gerai. Dabar kiekvienas mūsų turi ką nors kita, o gyvenimas eina į priekį“.

Festivalio „Vilnius Mama jazz“ programa skelbiama čia.