Psichoterapeutė: žmones dažniau vargina ne stresas, o jo įsivaizdavimas

Žodį „stresas“ išgirsi kone kasdien – jį kelia automobilių spūstys, prasti vaikų pažymiai, laiku nepristatyta siunta su kačių ėdalu ir t. t. – daugybė kasdienių dalykų. Jau nekalbant apie darbą, sveikatą ar asmeninius santykius.

„Tikrai, kalbant apie stresą pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, – kad tai nuvalkiota tema, kad kiekvienas žino fiziologinius ir psichologinius jo keliamus pokyčius. Net studentai dabar skaito paskaitas ir veda seminarus apie stresą“, – šypsosi p. Rinalda.

Ko nebijo kiškis

Anot psichoterapeutės, stresą sukelia konkretus įvykis, bet žmones dažniausiai vargina ne pats stresas, o įsivaizdavimas apie jį. Psichoterapeutė pateikia pavyzdį: kiškis. Mokslo įrodyta, kad jis neturi vaizduotės. Staiga pamatęs vilką, gyvūnėlis išsigąsta, sustingsta, – fiziologiškai įvyksta visos stresui būdingos reakcijos, tačiau jei vilkas nutursena jo nepastebėjęs, stresas išgaruoja kaip lakus skystis ir kiškis toliau skabo žolę.

„Kiškis gyvena šia akimirka – stresinėje situacijoje jis jaučia stresą, jai praėjus – nebe. O žmogus neatsipalaiduoja, priešingai, – dažnai dar daugiau prisifantazuoja: kas bus, jei mane išmes iš darbo, jei neatliksiu užduoties ir t. t., – tokia „vidinė daina“ jo galvoje skamba nuolat. Dar jis prisimena, kas blogo jau įvyko, ir stresas garantuotas: kyla nerimas, gerklės gale įstringa gumulas, prasideda nemiga. Taigi – dažnai didžiulį stresą žmogui sukelia jo vaizduotė. Gyvūnai jos neturi, jiems lengviau“, – dėsto p. Rinalda.

Kūnas, emocijos, elgesys

Aiškindama streso veikimo mechanizmą, psichoterapeutė vardija, kad savo galias jis nutaiko į žmogaus kūną, emocijas ir į elgesį.

Kalbant apie kūną – atsiranda stereotipinių judesių: žmogus susikausto, padažnėja pulsas, lapatoja širdis.

Emocijų lygmeniu žmogus susinervina, įtūžta, kyla panikos priepuoliai. Diena iš dienos jis gyvena apimtas frustracijos ir nė nejaučia, kad ji tiesiogiai veikia vegetacinę nervų sistemą. Vieną dieną tai su trenksmu iššauna – žmogų gali pradėti pykinti, skaudėti skrandį, pilvą, prasidėti tachikardija, sąmonės aptemimas ir t. t., kyla mirties baimė. Negana to, tokia būsena nėra kontroliuojama, ji gali ištikti bet kur.

Pasak p. Rinaldos, aiškinant fiziologiškai, žmogui atsidūrus stresinėje situacijoje, klausa ir rega ją fiksuoja – nerviniai impulsai keliauja į centrinę nervų sistemą, iš jos akimirksniu – į antinksčius, endokrinines liaukas, o šios išskiria adrenaliną. Adrenalinas savo ruožtu tą pačią sekundę išbalansuoja hormoninę sistemą, kuri, anot p. Rinaldos, „visgi yra žmogaus valdžia“.

„Jeigu hormoninė sistema sutvarkyta, jautiesi gerai. O didžiulis adrenalino kiekis išbalansuoja endorfinus, seratoniną, atminties, dėmesio koncentraciją ir t. t. Tada žmogus pradeda prakaituoti, blaškytis, tam tikra prasme – nejausti realybės. Taip veikia tikras stresas“, – aiškina specialistė.

Prieš spūstį nepapūsi

Kai kuriuos stresą keliančius veiksnius galime valdyti. Bet kartais nuo mūsų valios ar pastangų jie nepriklauso – jei įstrigai automobilių kamštyje, ardykis kiek nori, tai nepadės. Paklausta, kaip panašiais atvejais išlikti ramiam, arba, dar geriau, – panaudoti stresą savo naudai, pašnekovė prisimena skaičiusi, kad tikrąjį stresą žmogus patiria tik kare. Visa kita yra baimė, nerimas, iliuzijos, kurias mūsų kūnui diktuoja protas, ir kartais tai nieko bendra neturi su tikruoju stresu.

Pasak p. Rinaldos, tiek valdant nerimą, baimę, stresą, tiek atpažįstant jį, suveikia kiekvieno individualios savybės, tačiau pradžių pradžia vis tik būtų mūsų sąmoningumas ir požiūris. Antai psichoterapeutas Viktoras Franklis (1905–1997) – Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius, karo metais kalėjęs nacių koncentracijos stovykloje, vienoje savo knygų rašė: „Konclageryje supratau, kad negaliu pakeisti situacijos. Tada pakeičiau požiūrį į ją.“

„Atsakant į klausimą, kaip būti su stresu, brandus ar į brandą einantis žmogus galiausiai supranta, kad jis pats gali rinktis – būti tame chaose ar nebūti. Tai drąsa pasirinkti. Be abejo, išmokti to nėra paprasta. Gal todėl populiarūs tokie kontrjudėjimai kaip joga, meditacijos, įvairios savęs amortizavimo paieškos, deja, ir narkotikai, ir alkoholis“, – kalba specialistė.

Yra ir principas „čia ir dabar“, jis leidžia susikoncentruoti, atsijungti nuo praeities šešėlių ir ateities lūkesčių, kurie, beje, dažniausiai ir kelia stresą. „Ką tai reiškia? – perklausia pašnekovė. – Tai irgi susiję su žmogaus vaizduote. A. Schopenhaueris savo veikale „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ teigia, kad didžiausią stresą žmogui sukelia įsivaizduojami lūkesčiai. O principas „čia ir dabar“ reiškia, kad žmogus atsiduoda tik tam, ką tuo momentu veikia ir gali tai kontroliuoti.“

Iš voverės rato

Dažnam pažįstama padėtis, kai užsisukęs nesėkmių rate, užuot ėmęsis radikalių veiksmų iš jo ištrūkti, juos vis atidėlioji, ieškai ir randi pasiteisinimų, kodėl taip elgiesi. Į tokį voverės ratą, anot p. Rinaldos, pakliūvama dėl daugelio priežasčių.

Viena iš galimų – kai kas nors nepavyksta. Tuomet kyla nepasitikėjimas savimi ir automatiškai pradedama vengti atsakomybės.

„Aktyvumo, iniciatyvos stoka – tai vengimo reakcijos. Prastai sužaidęs krepšininkas dažnai tarsi atsitraukia: o kas, jei vėl neįmesiu, ir perduoda atsakomybę kitam. Gyvenime lygiai taip pat. Tarkime, kai žmogus netenka darbo, o naujojo paieškos ilgesnį laiką neduoda rezultatų, jis pradeda manyti esąs nieko vertas. Iš to kyla depresija, liūdesys. Nors vėlgi, liūdesį išgyventi labai svarbu, tai gyvenimo dalis. Bet svarbu ir neužsisukti tame rate: liūdnas, savimi nepasitikintis, vengiantis. Jei padėties ar savęs nekeiti, problema gilėja“, – kalba psichoterapeutė. Ji priduria, jog vedant paralelę su sportininkais reikia turėti atkaklumo nepasiduoti.

„Nepasiduok, pradėk iš naujo – tai raktiniai žodžiai, kaip inkarai. Tikėjimo praradimas, silpnumas, nuovargis kyla dėl asmenybės silpnumo. Stipri asmenybė turės programą „vėl ir vėl“, pagalvos, nuo ko darsyk pradėti. Gal ne nuo aukščiausio posto, kaip turėtasis, bet vėl nuo pradžių“, – dėsto p. Rinalda.

Kai stresas naudingas

Paklausta, ar įmanoma išpešti iš streso naudos, pašnekovė sako, kad patyręs stresą žmogus pirmiausia įgyja patirties: jis tampa stipresnis, nedaro tų pačių klaidų.

„Patirtis tiesiogiai susijusi su sveiku protu. Kuo daugiau žmogus turi patirties, tuo daugiau turi sveiko proto. Senovės išminčius Pitakas yra gražiai pasakęs: vienas didžiausių dalykų pačiame mažiausiame, žmoguje, yra jo sveikas protas. Jo šiais laikais labai reikia, nes apstu situacijų, kai sunku apsispręsti, ir sveikas protas, o su juo susijusi intuicija, pasako tuos dalykus. Tik reikia tai išgirsti“, – kalba p. Rinalda.

Kitas dalykas, anot jos, nemažai žmonių yra plaukiojantys – dėl darbų, charakterio, dėl daugelio priežasčių atitrūkę nuo realybės. Stresas ir nerimas, ačiū Dievui, ir yra tam, kad į ją grąžintų, kad žmogus galėtų pajusti svorio centrą ir atsispyręs judėti toliau.

Dažnai išgirsi sakant, kad stresas, ilgainiui sukeliantis širdies ligas, infarktus, yra vadovų kasdienybė. Paklausta, ar yra saugiklių, padedančių to išvengti, p. Rinalda sako, kad kartais žmogus negali pats išspręsti problemos, jam reikia kito žmogaus pagalbos. Tai gali būti artimas draugas, kuris pasakys svarbius dalykus. Yra gerų specialistų, kurie padėtų tvarkantis su stresu. Pagaliau – yra prevencinių būdų: išsimiegoti, nes ilgai trunkantys miego sutrikimai veda prie psichinio išsiderinimo ir net prie patologijų. Yra poilsis, kelionės, aplinkos pakeitimas. Yra ir relaksacinių priemonių: tai joga, meditacija, kvėpavimas.

„Tai – ne gyvenimo būdo žurnalų išgalvoti dalykai, tai įrodyta mokslo, ir jie iš tiesų daro stebuklus“, – įsitikinusi p. Rinalda.