„Tylios nakties“ stebuklas neblėsta 200 metų

Giesmę „Tyli naktis“, kuri originalo kalba vadinasi „Stille Nacht, Heilige Nacht“ pagal katalikų kunigo Josepho Mohro (1792-1848 m.) žodžius sukūrė austrų vargonininkas Franzas Gruberis (1787-1863 m.). Abu jie gyveno jaukiame miestelyje Oberndorfe, maždaug 20 km nuo Zalcburgo. Pasakojama, kad 1816  m., kai Europa skendėjo skurde ir bade, tačiau Napoleono karai jau vis dėlto buvo praeityje, kitoje parapijoje tarnaudamas kunigas Mohras parašė eilėraštį, pavadinimu „Stille Nacht“, tarsi atsidėkodamas už įsivyravusią taiką. 1818-aisiais, jau kitos jo parapijos bažnyčią užliejo patvinusi upė ir nustojo veikti vargonai. Nenorėdamas, kad Kūčių vakarą parapijiečiai liktų be muzikos, kunigas paprašė vargonininko pagal savo parašytus žodžius sukurti melodiją, kurią būtų galima pagroti gitara. Taip buvo išvengta išties tylaus vakaro bažnyčioje. Įdomu, kad giesmę duetu jiedu atliko pasibaigus apeigoms, nes gitara nebuvo laikoma mišioms tinkamu instrumentu.

Vargonų taisyti atvykęs meistras Karlas Mauracheris taip susižavėjo kūriniu, kad paprašė natų, kurias galėtų parsivešti į Tirolį, jau tuomet garsėjusį savo chorais. Iš ten giesmė pasklido po visą Europą, ją ėmė giedoti keliaujantys liaudies ansambliai. Vienas tokių – dainuojanti Rainerių šeima su „Tylia naktimi“ nukeliavo į Rusijos caro ir Austrijos imperatoriaus rūmus, o 1839 m. su ja supažindino Niujorko publiką. Įdomu, kad tuomet, kai autorių teisės nebuvo itin paplitęs reiškinys, „Tyli naktis“ buvo vadinama tiroliečių liaudies daina, kartais jos autorystė priskirta ir J. Hydnui, W. A. Mozartui ar L. van Beethovenui.

Taikos simbolis

Apie giesmę pasakojama daugybė istorijų, viena garsiausių primena apie Pirmąjį pasaulinį karą ir 1914 m. įvykusias „Kalėdų paliaubas“. Pasakojama, kad likus keletui dienų iki Kalėdų Vakarų fronte buvę vokiečių ir anglų kariai vieni kitiems ėmė siųsti žinutes su pasiūlymais Kalėdas praleisti ramiai. Esą priešai per šventes žaidė futbolą ir dainavo Kalėdų giesmes, tarpų jų – „Tylią naktį“, kurią skirtingomis kalbomis mokėjo abi kariaujančios šalys.

Po pirmojo pasaulinio karo, kai JAV atsirado nacionalinis radijas, „Tyli naktis“ tapo tikra šv. Kalėdų tradicija – šventiniu laikotarpiu per radiją ją atlikdavo austrų amerikiečių operos žvaigždė Ernestine Schumann-Heink (1861-1936 m.) Po pasaulį giesmė paplito kartu su kitais reklamų išpopuliarintais šventiniais atributais – kalėdinėmis eglutėmis, atvirutėmis, žilabarzdžiu storuliu Kalėdų seneliu ir vartojimo manija.

Kalėdinė muzika visame pasaulyje išpopuliarėjo per du dešimtmečius po Pirmojo pasaulinio karo, kai atsirado radijas ir apskritai ėmė formuotis muzikos industrija. Anot žurnalo „Times“, nuo 1978 m. „Tyli naktis“ yra JAV ir Jungtinėje Karalystėje dažniausiai įrašinėjama giesmė,  taip pat ji yra ir septyniuose iš dešimties visų laikų populiariausių kalėdinių albumų.

Universalios tiesos

Dabar „Tyli naktis“ yra išversta į daugiau kaip 140 pasaulio kalbų, o 2011 m. paskelbta UNESCO kultūriniu paveldu.

Peteris Tregearas, Londono universiteto Karališkojo Holovėjaus koledžo dėstytojas, sako, kad toks giesmės populiarumas yra kultūrinis fenomenas, kurio jokiai šių dienų dainai nepavyktų pakartoti.

„Tyli naktis“ atsirado laikais, kurių kultūrinių ir teologinių normų mes jau nesuprantame. Praeitis niekam iš mūsų nėra pažįstama ir mėgindami apsimesti, kad taip nėra rizikuojame šią giesmę paversti kiču“, – apie kūrinį rašo jis. – Visgi jausmai, apie kuriuos kalbama giesmėje – universalūs. Galbūt dėlto, „Tyli naktis“ iki šių dienų neprarado aktualumo. Nesvarbu ar jūs krikščionis, ar ne visi mes svajojame apie ramybės akimirkas ir visi jaučiame, kad gimus kūdikiui visiems atsiveria naujų galimybių“.

FOTOGALERIJA „Tylios nakties“ stebuklas neblėsta 200 metų (4 nuotr.)