LVSO atsvara kalėdinių hitų vajui – G. Verdi „Requiem“

Neturiu jokio nusistatymo prieš „Happy Holiday“ ar „Santa Claus Is Comin’ to Town“. Puikios, melodingos, šventinės dainos, saugančios jaukių namų, gražaus, taikaus šeimyninio pasibuvimo nuotaiką. Būtent – saugančios. Nes tikrovėje gražaus, taikaus pasibuvimo ne tiek ir daug abipus Atlanto, kaip ir išsipildžiusios amerikietiškos svajonės, kuriai formuojantis ir buvo sukurtos šios dainos. Jei jomis beveik nuo Vėlinių tiek nepiktnaudžiautume, dainos būtų dar mielesnės. Tačiau didžiųjų prekybos tinklų verslui svarbiau, kad nusipirktume kuo daugiau menkaverčių smulkmenų, o norą tą daryti neva skatina amerikietiškos dainos. Bet juk jos niekuo dėtos, kad, užuot džiuginusios per šventes, iki jų jau būna įsikyrėjusios. Taip iš mūsų pamažu atimamos ir Kalėdos, ir jų laukimas. Bet galima ieškoti alternatyvų.

Mokymosi tikslais

Viena jų – šį penktadienį ir šeštadienį vyksiantys LVSO koncertai, kuriuose skambės Giuseppe Verdi „Requiem“ – vėlyvas meistro kūrinys, parašytas sukaupus didžiulę operų kūrimo patirtį. Nors XIX a. Italija buvo pamišusi dėl operos, beveik kiekvienas operų kompozitorius parašė bent keletą religinių kūrinių dažniausiai mokymosi tikslais. Visgi, to laiko italų bažnytinė muzika išgyveno nuosmukį. Šalį krėtė socialinės ir politinės permainos, etninių žemių jungimosi idėja Risorgimento. Šių temų interpretacijai tinkamesnis buvo operos žanras nei religinė kontempliacija.

Subrandintas kūrinys

G. Verdi „Requiem“ – vienas iš nedaugelio to laiko italų kompozitorių religinių kūrinių, nuo pat pirmojo atlikimo įsitvirtinęs kaip koncertinis (kad ir sakralus) opusas, lyg ir atsietas nuo liturginės praktikos. G. Verdi buvo Risorgimento ir tautos tapatybės simbolis muzikoje – taip, kaip poetas Alessandro Manzoni literatūroje. Kai 1873 m. A. Manzoni mirė, susijaudinęs G. Verdi laiške rašė: „Dabar viskas baigta (...) Aš giliai sukrėstas šio didžio žmogaus mirties.“ Tuojau jis pasiūlė Milano merui dedikuoti „Requiem“ žymiajam Italijos poetui. Kūrinyje rašytojas ir poetas turėjo būti pašlovintas kaip ypatinga asmenybė ir tikras šalies patriotas. Tad politiniai ir humanistiniai motyvai čia vėl tapo iškilesni nei sakralinė žanro rimtis. Kurdamas „Requiem“ šešiasdešimtmetis G. Verdi labai stengėsi, jis sudėjo čia visą didžiulę savo operų kūrybos patirtį ir pasiekė ypatingą draminę koncentraciją. Tiesą sakant, kurdamas gedulingąsias mišias, jis jautėsi rašantis baigiamąją savo gyvenimo misteriją, nes buvo nusprendęs nebekurti muzikos. Jo stilius jau buvo publikai pabodęs, italai vis dažniau ir garsiau kalbėjo apie novatorišką vokiečio Richardo Wagnerio muziką. G. Verdi pasijuto pavargęs ir pasenęs, nebenorėjo nei streso, nei teatrinių intrigų. Tad „Requiem“ rašė lyg atsisveikinimą su kūrėjo dalia.

Tarptautinės žvaigždės

Pirmąsyk „Requiem“ suskambo 1874 m. Milano Šv. Morkaus bažnyčioje. Ir nors G. Verdi atrodė, kad tai jo paskutinis kūrinys, praėjus 14 metų kompozitoriaus leidėjas darsyk suvirpino G. Verdi jausmus ir beveik privertė sukurti „Otelą“, kuriuo operų kūrėjo talentas su galinga jėga atgimė sulaukus 74-erių. Gruodžio 14 ir 15 d. koncertuose dalyvaus vidurinės kartos solistai, išgyvenantys gražiausią tarptautinės vokalinės karjeros etapą: Sandra Janušaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Edgaras Montvidas (tenoras) ir Kostas Smoriginas (bosas-baritonas). Šis G. Verdi kūrinys šiemet tapo ypatingu E. Motvidui. Atlikti tenoro partijos jį pakvietė iškilus britų dirigentas, senosios muzikos žinovas seras Johnas Eliotas Gardineris kartu su savo įkurtais kolektyvais – Monteverdi choru ir „Orchestre Révolutionnaire et Romantique“ (Revoliuciniu ir romantiniu orkestru) bei kitais solistais. Su šiuo projektu E. Montvidas jau pasirodė Londono Vestminsterio katedroje, Vienos „Musik­verein“, Amsterdamo „Concert­gebouw“, taip pat didžiosiose Miuncheno, Liuksemburgo, Vroclavo, Pizos, Budapešto ir Liucernos salėse.