VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Prieškalėdinis laikotarpis yra kaip tik tas metas, kai leidyklos iššauna stambiausius savo sviedinius, o naujų knygų lentynose randasi kasdien. Rekomenduojame keletą jų.

Esu vienas iš jūsų: rinktinės Prezidento kalbos

Valdas Adamkus, sudarytojas Arnas Ališauskas, leidykla „Tyto alba“, 2018 m.

Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas jis ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 m.) reikšmingiausių kalbų rinktinę leidykla skyrė Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui, o sudarytojo A. Ališausko į ją įtrauktas kalbas vadina „kalbomis, pakeitusiomis Lietuvą“. Dėl pokyčių galima stipriai ginčytis, ypač turint galvoje paskutinių poros metų kontekstą, o štai Valdo Adamkaus laikysena – kaip politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol laikoma etalonu. Pavyzdinės ir šioje knygoje surinktos kalbos – tarsi metraštis, Prezidento, Lietuvos, Europos ir viso pasaulio portretas.

Vienumos metas: keturi metų laikai, keturi miestai ir vienumos džiaugsmai

Stephanie Rosenbloom, iš anglų k. vertė Ieva Šimkuvienė, leidykla „Vaga“.

Gal paradoksalu, bet didžiosios metų šventės daug ką priverčia pasijusti vienu. Vienatvė gasdina daugelį, tačiau vienumoje praleistas laikas, ypač keliaujant, gali būti kur kas prasmingesnis, nei atrodo.

Atpasakodama vienumą branginusių menininkų, rašytojų ir novatorių įspūdžius, „The New York Times“ kelionių skilties autorė Stephanie Rosenbloom parodo, kad keliaudami vieni – net ir tame mieste, kuriame gyvename – išmokstame pastebėti įvairiausias mus supančias smulkmenas: formas, paviršius, spalvas, skonius, garsus – taip, kaip sunkiai pavyktų leidžiant laiką su draugija.

Knygą „Vienumos metas“ sudaro keturios dalys, kiekvienos veiksmas vyksta vis kitame mieste – Paryžiuje, Stambule, Florencijoje, Niujorke – skirtingu tų pačių metų laiku. Pasitelkdama asmenines kelionių patirtis, psichologų ir sociologų, tyrinėjusių vienatvę bei laimę, įžvalgas, S. Rosenbloom aptaria vienumos teikiamus malonumus, atskleisdama, kaip laikas su savimi gali praturtinti gyvenimą.

Beje, „JP Morgan Private Bank“, šią knygą įtraukė į dešimties negrožinės literatūros knygų sąrašą, kurį jie kasmet rekomenduoja savo klientams.

Psichoanalizė. 100 klausimų ir atsakymų

Raimundas Milašiūnas, leidykla „Tyto alba“, 2018 m.

Jeigu į kirbančius klausimus nepadės atsakyti amerikietiškoji saviugdos versija, stverkite atnaujintą ir papildytą

R. Milašiūno, vieno iš autoritetingiausių ir žinomiausių Lietuvos psichoterapeutų ir psichoanalitikų, knygą.

R. Milašiūnas atstovauja intersubjektyviajai psichoanalizei – vienai pažangiausių šiuolaikinės psichoanalizės krypčių. Jis iš patirties žino, koks svarbus artimas žmonių ryšys ir emociškai aktyvaus ir jautraus psichoterapeuto vaidmuo. Knyga padės ir jums, ir jūsų artimam žmogui, žada leidėjai.

Lietuvos gaspadinė, arba pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas

Liudvika Didžiulienė-Žmona, „Vaga“, 2018 m.

Pirmoji žinoma gastronominė knyga lietuvių kalba (leidimas papildytas Anželikos Laužikienės ir Rimvydo Laužiko komentarais) parašyta XIX a. pabaigoje – modernios Lietuvos valstybės formavimosi laikotarpiu.

Lietuvybės puoselėtoja Liudvika Didžiulienė-Žmona (1856–1925) – rašytoja, publicistė, švietėja, knygnešių talkininkė. Užaugino 8 vaikus. Padėjo vyrui platinti knygnešių atgabentą lietuvišką spaudą. 1893 m. „Varpe“ paskelbė pirmąjį savo apsakymą ir į lietuvių literatūros istoriją įėjo kaip pirmoji moteris prozininkė. 1896–1907 m. gyveno Mintaujoje, laikė moksleivių bendrabutį, kad galėtų išmokslinti savo vaikus. Nuo 1915 m gyveno Jaltoje, ten dirbo karo ligoninėje, lietuvių sanatorijoje. Grįžo į Lietuvą 1924-aisiais, po metų mirė.

Kilusi iš Mariupolio

Natascha Wodin, iš vokiečių k. vertė Živilė Gapšienė, leidykla „Gelmės“, 2018 m.

Dabartinių įvykių kontekste itin aktualus romanas, 2017 m. pelnęs Leipcigo knygų mugės premiją.

Natascha Wodin gimė 1945 m. Bavarijoje, buvusių priverstinių darbininkų iš Ukrainos šeimoje. Baigusi mokslus, įgijo vertėjos specialybę. Vertė iš rusų į vokiečių kalbą, rašė knygas, už kurias įvertinta įvairiais literatūriniais apdovanojimai.

Kai mirė autorės mama, mergaitei tebuvo dešimt. Po daugelio metų rašytoja pradeda dėlioti savo šeimos praeities dėlionę. Jai tebuvo žinoma, jog jos tėvai turėję palikti Mariupolį ir išvykti priverčiamųjų darbų į Vokietiją. Didžiąją gyvenimo dalį autorė maniusi, jog „priklausanti žmonijos šiukšlėms, sąšlavoms, likusioms po karo“. Padedant genealogijos žinovui, ji leidžiasi į skausmingas tapatybės paieškas, imasi narplioti mamos gyvenimą ir, sekdama miglotais protėvių pėdsakais, kone rekonstruoja mislingą giminės istoriją.

Romane atskleidžiama, kaip istoriniai įvykiai keičia žmonių gyvenimus, ką patyrė Mariupolio uostamiestis, kadaise viliojęs ir traukęs XIX a. dvasia. Katastrofiški XX a. istorijos lūžiai perteikiami dokumentiškai blaiviai ir sykiu paveikiai.

Pasak kritikų, ši šeimos istorija – tai šimtmečio panorama.

Ugnies naktis

Eric-Emmanuel Schmitt, iš prancūzų k. vertė Neringa Mikalauskienė, leidykla „Gelmės“, 2018 m.

Pasak knygos leidėjų, Ericas-Emmanuelis Schmittas (g. 1960) – garsus prancūzų rašytojas, scenaristas, režisierius, filosofijos daktaras. Už savo kūrybą pelnė gausybę apdovanojimų. Jo knygos išverstos į 40 kalbų, pjesės statomos daugelyje šalių.

Biografinis romanas „Ugnies naktis“ išleistas 2015 m.

Būdamas 28-erių, Schmittas leidosi kelionėn per Sacharą. Čia patyrė gyvenimą elementariausia jo forma. Pasiklydo, neturėdamas nei valgyti, nei gerti. Tačiau naktis, kurios su baime laukė, suteikė jam ramybę ir prašviesėjimą. Kelionė tapo vidine rašytojo kelione, pakeitusia jį, įkvėpusia jam tikėjimą.

Neabejotinai dar vienas kalėdinis skaitinys.

Rašyti komentarą