Borneo salos atradimai: Kinabalu, beždžionės ir ragasnapiai

Nuolat tikrindami skrydžių pasiūlymus pigiuose portaluose užtikome, kad bilietas iš Vilniaus į Singapūrą per Paryžių ir atgal kainuoja 400 Eur. Iš Singapūro pasukome į Borneo salą, kurią dalijasi Malaizija, Indonezija ir Brunėjus. Tai trečia pagal dydį sala pasaulyje, jos plotas 11 kartų didesnis už Lietuvos. Aišku, tokių platybių per kelias savaites neišmaišysi, todėl nusitaikėme į Malaizijos dalį ir dar nusprendėme aplankyti nykštukinį Brunėjų. Ėmę rinkti informaciją, ką aplankyti ir pamatyti saloje, supratome, kad vis tiek nepavyks apžioti visko, kas įdomu, todėl susiaurinome geografiją iki Sabaho provincijos salos šiaurėje, o planuotas keliones autobusu pakeitėme skrydžiais vietinėmis oro linijomis – iš viso būdami saloje skridome 9 kartus.

Ruoštis – prieš pusę metų

Pasirodo, net ėmus organizuoti kelionę prieš daugiau kaip šešis mėnesius gali paaiškėti, kad ne visi tikslai įgyvendinami. Išsiaiškinome, kad suplanuotą dieną nepavyks įkopti į aukščiausią Malaizijos ir Borneo salos Kinabalu kalną, kurį supa tokio pat pavadinimo parkas ir kuris yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nes... nėra vietų. Mat kopiama dvi dienas su nakvyne tarpinėje stovykloje, kur vietų skaičius ribotas, todėl ir leidimų yra tik tiek, kiek lovų nakvynės namuose, – 120. Be to, taisyklėse nurodyta, kad vienas gidas gali lydėti iki šešių kopiančiųjų, t. y. nakvynės namuose turi tilpti ir kelios dešimtys vietos vedlių. Leidimą kopti įsigijome kitai dienai, todėl atskridę visą parą suplanavome skirti pažinčiai su parku: apsilankėme karštosiose versmėse, po dviejų valandų džiunglėmis pasiekėme 120 m aukščio Langanano krioklį, gėrėjomės didžiausiu pasaulyje – beveik 100 cm skersmens – gėlės žudikės raflezijos žiedu, kuris kraunamas 9 mėnesius, o musių apsuptas žydi vos savaitę. Patyrę problemų dėl Kinabalu, vietos agentūrose internetu iš karto įsigijome keliones į kitus riboto lankymo objektus – Vėžlių salą ir trijų dienų safarį džiunglėse. Taip pat nusipirkome visus reikalingus lėktuvų bilietus. Jau po kelionės džiaugėmės, kad šie sprendimai buvo teisingi: galėjome tiksliai planuoti ir sutaupėme daug laiko, kurį suryja blaškymasis, kai kelionės maršrutus imi improvizuotai dėlioti jau nuvykęs į vietą. Be to, maloniai stebino visi Malaizijos turizmo organizatoriai, kurių paslaugas buvome įsigiję, – iš viešbučių paimdavo tiksliai sutartu laiku, programos vykdavo pagal grafikus, kuriuos buvo atsiuntę dar į Lietuvą. Mėgstantiems smaguriauti būtina žinoti, kad visuose turuose šventas reikalas – pavalgyti. Pusryčiai, pietūs, pavakariai, vakarienė ir dar papildomi užkandžiai numatyti visuose turuose, visur stalai buvo nukrauti tokiu kiekiu gardaus maisto, kad ir užsispyręs visko nesuvalgysi.

Į 4.095 m viršūnę

Įkopti į Kinabalu, pasirodo, nėra paprastas pasivaikščiojimas. Mums, pakilusiems nuo kompiuterių, tai buvo rimtas iššūkis. Jeigu sumanysite pasigrožėti Kinabalu nacionaliniu parku nuo kalno viršūnės, pasiruoškite dviejų dienų žygiui su ypač rimtais ištvermės išbandymais. Ryte, 10 val., užpildę visus formalumus ir gavę maišelį su maisto daviniu pietums, žengiame pro nacionalinio parko vartus, pasiryžę kuo greičiau įveikti 6 km iki nakvynės vietos. Mums, nužingsniavusiems ne vieną šimtą kilometrų įvairiuose žygiuose Lietuvoje, atrodė, kad šį atstumą įveiksime per kelias valandas, nes paprastai per valandą nueinama 4–5 km. Tik vėliau paaiškėjo, kad visą kelią bus kopiama tik įkalnėn – lygių vietų pasitaikė gal keli šimtai metrų. Nakvynės namus linkstančiais keliais pasiekėme po 7 valandų, t. y. kilometrui įveikti prireikdavo daugiau kaip valandos. Ypač žygis pasunkėjo nuo antro kilometro, kai ėmė pliaupti lietus, o kalnų takelis virto upės dugnu. Vietomis atrodė, kad kopiame ne į kalną, o vandens plaunamais akmenimis ropščiamės į krioklį. Iš Lietuvos atsivežti specialūs apsiaustai mažai tesaugojo, tropinis lietus juos gana greitai įveikė, poilsio vietą pasiekėme permirkę. Nakvynės namuose buvome sočiai primaitinti ir griuvome numigti, nes antrą valandą nakties, tamsoje paužkandžiavę, su prožektoriais ant kaktų išskubėjome įveikti likusius 2.700 m kalnų takeliais ir uolomis, kildami dar beveik 800 m į viršų. Išvydę, kad stačias uolas iki viršūnės galima įveikti tik įsikibus į virves, dešimtys kopėjų jos taip ir nepasiekė. Ištvermingiausieji prieš pat tekant saulei, 6 val. ryto, stovėjo ant viršūnės smaigalio. Mums pasisekė, kad leido kopti paskutinį etapą – prieš tai tris dienas taip lijo, kad visi buvo siunčiami žemyn iš tarpinio punkto. Visgi atplaukę debesys užtemdė dangų ir stovėdami ant Kinabalu matėme tik savo ištiestų rankų pirštus. Tačiau nusileidus kelis šimtus metrų žemyn kalnų grožį nutvieskė saulė – kopti buvo verta. Įsitikinome, kad nusileisti nuo kalno ne ką lengviau nei užlipti. Visiškai nusibaigę, slėnį pasiekėme po beveik 5 valandų. Guodė tai, kad kitą dieną drybsosime Vėžlių saloje.

„Įvaikinti“ vėžliukai

Penkias valandas dardėję maršrutiniu autobusu (keliai Malaizijoje gerokai prastesni už lietuviškus), tamsoje ir lietuje pasiekėme Sandakaną. Ankstų rytą pagal grafiką iš viešbučio paėmė vietos gidas, o po valandos kateriu pasiekėme Vėžlių salų parką. Gero futbolo stadiono dydžio sala su smėlio krantais, skalaujama Sulu jūros žydro vandens, nuteikė poilsiui ir nardymo malonumams, o didžiulės duobės paplūdimyje, kuriose laisvai gali tilpti žmogus, liudijo, kad išsipildys svajonė pamatyti, kaip jūriniai vėžliai deda kiaušinius. Vėžlių saloje savarankiškai galima vaikščioti tik iki saulei nusileidžiant. Visi smalsuoliai, suplaukę stebėti, kaip vėžliai deda kiaušinius ir iš prieš du mėnesius padėtų kiaušinių išsirita mažyliai, po 18 val. buvo sukviesti į restorano terasą laukti, kada pirmoji vėžlienė atplauks kasti lizdo. Mums pasisekė: vos sutemus reindžeris pranešė, kad pirmoji vėžlio patelė jau išsikasė lizdą ir tuoj pradės dėti kiaušinius. Pasileidome kranto link, kur vėžlio patelė, smėlyje iškasusi kone metro gylio ir poros metrų pločio duobę, taisėsi palikti palikuonis. Vėžlių parkui paaukojome 100 ringitų (apie 21 Eur), taip „įsivaikindami“ aptiktą pirmąją kiaušinių dėtį – po poros mėnesių, kai vėžliukai išsiris ir išlįs iš smėlio, gausime jų nuotraukas. Mes į Ramųjį vandenyną paleidome tą naktį išsiritusius vėžliukus. Kiaušinius dedanti vėžlio patelė panyra į savotišką ekstazę, todėl net nepajunta, kad vos padėtus kiaušinius reindžeriai surenka ir nuneša užkasti specialiuose aptvaruose–peryklose. Taip daroma dėl saugumo: saloje zuja žiurkių, per metro ilgio driežų ir skruzdžių, taip pat yra brakonierių. Kiaušinius tenka saugoti ir nuo kitų vėžlių, nes jų kasnakt į nedidelę salą atplaukia kelios dešimtys ir dažnai pasitaiko, kad lizdą kasdama vėžlienė išrausia anksčiau padėtus kiaušinius.

Neblizgėti ir neliesti

Borneo džiunglės yra vienos iš seniausių pasaulyje, savo amžių skaičiuoja milijonais metų. Čia knibžda unikalių gyvūnų. Mūsų tikslas buvo stebėti orangutanus, kitas beždžiones, dramblius, krokodilus ir kai kuriuos paukščius, ypač didžiausią iš ragasnapių – Malaizijos nacionalinį paukštį malakinį kalao, kurio sparnai siekia daugiau kaip 120 cm. Tad atsisveikinę su vėžliais išvykome į orangutanų ir malajinių lokiukų prieglaudas. Čia patenka gamtoje rasti sužeisti ar pasimetę nuo tėvų, išvaduoti iš nelaisvės gyvūnai. Prieglauda – tai keliasdešimt kilometrų atitvertų džiunglių, kur gyvūnai būna beveik natūraliomis sąlygomis ir ruošiami grįžti į džiungles. Prieš susitikimą su orangutanais buvome perspėti nusiimti visus blizgučius, fotoaparatus ir net ryškius apdarus. Jei bent 5 kartus stipresnis už žmogų, virš dviejų metrų ūgio, ilgarankis orangutanas užsimanys turisto auskarų, fotoaparato ar marškinėlių, teks atiduoti geruoju. Vieniems turistams prieš mus nepasisekė: orangutanui patiko turisto havajietiški spalvingi marškinėliai, todėl gyvūnas juos tiesiog nusiplėšė ir nusinešė. O mums dar pavyko išvengti ir ant šakos susiraičiusios žalios gyvatės – šios gražuolės įkandimas žmogui, jei nesuleidžiamas priešnuodis, leidžia pagyventi vos 45 min. Nei medžių, nei žolių džiunglėse liesti negalima, nes nežinia, ką apkabinsi ir kiek paskui gyvensi. Stebėti orangutanus ir lokius įdomu, bet labiau norėjosi į atokesnes džiungles. Po poros valandų kelio per aliejinių palmių plantacijas pagaliau pasiekėme Kinabatangano upę, o persikėlę patekome į džiungles. Turistiniame kaimelyje mums atiteko kraštinis namelis, kurį nuo džiunglių tankmės ir čia išminto dramblių tako skyrė elektrinis piemuo. Ir šio turo organizatoriai sublizgėjo – visas tris dienas veiklos buvo nuo ankstaus ryto iki gilių sutemų: 6 val. ryte ir po pietų plaukiame stebėti gyvūnų džiunglių pakrantėse, papusryčiavus ir po vakarienės – į guminius batus ir klampojame džiunglių takeliais. Iš septynių rūšių čia gyvenančių beždžionių pavyko pamatyti penkias, ypač įspūdingi orangutanai ir didnosės, kurios gyvena tik Borneo saloje. Ne mažesnį įspūdį paliko susitikimas su mažiausiais drambliais pasaulyje, kurie tėra 3 m ūgio, ir krokodiliuku, kuris, valčiai priplaukus arčiau, pademonstravo tokias dantukų eiles, kad niekam nekilo noras maudytis upėje net tvoskiant tropiniam karščiui. O ragasnapiai, kuriuos taip svajojome išvysti, patys atskrido į kaimelį, kai hamakuose prigulę popiečio su žiūronais tyrinėjome medžių viršūnes.

Kota Kinabalu saulėlydžiai

Prieš išskrisdami į Brunėjų kelias dienas pasilepinome Sabaho provincijos sostinėje Kota Kinabalu ir šalia jo esančiose salose. Savaitgalį Sapi salos pagrindiniame pliaže sunku rasti vietą, todėl nusprendėme paėjėti į Mažąjį pliažą. Nors paplūdimyje nebuvo nė vieno žmogaus, bet atsigulti vietos neradome – visas pliažas nuklotas jūros suneštomis šiukšlėmis. Panašų vaizdą radome ir kelionių vadovų išgirtoje Mantanani saloje. Tiesa, prieš išplaukiant į ją uostelyje dar teko saugotis ilgauodegių makakų, kurios iš neapdairių turistų panosės vagia viską, ką gali panešti: sausainius, kosmetines, fotoaparatus... Kota Kinabalu tikrai privaloma palydėti saulę – saulėlydžiai čia kasdien skirtingi ir ypač spalvingi. Tarptautiniai kelionių vadovai šią atrakciją nurodo kaip vieną įspūdingiausių. Stebėjome tris saulėlydžius ir su tokiais vertinimais visiškai sutinkame. Vietos restoranai – prabangūs ar tiesiog gatvėje, uoste, turguje – jūros gėrybių mėgėjų rojus. Nesvarbu, kur ką „pasigaudavome“ – dešimtys nepažįstamų gelmių gėrybių plaukioja, ropoja, šliaužioja restoranų akvariumuose ar dėžėse ant ledo, – visur pagamindavo gardžių patiekalų. O ir kainos kuklumu stebino ne mažiau nei patiekalų skonis. Daug kas teiravosi, kiek kainavo kelionė. Skaičiais brangiausi atrodo turai. Pavyzdžiui, leidimas kopti į kalną su trijų dienų visu aptarnavimu, pervežimais, asmeniniu gidu dviem žmonėms, minėtu maitinimu – 420 Eur žmogui, kelionė su nakvyne į Vėžlių salą, pervežimai į džiungles ir trys paros su aprašytu visu aptarnavimu – po 370 Eur. Skaičiai nemaži, bet už juos gauni to vertas paslaugas ir įspūdžius. Bet kokiu atveju, kai kelionė organizuojiesi pats, tikrai pigiau gali pamatyti ir aplankyti būtent tai, kas tave labiausiai domina, ir tokiu tempu, kuris tau priimtiniausias.

FOTOGALERIJA Borneo salos atradimai (14 nuotr.)