Prasidėjo dokumentinių filmų festivalis: nuo žiurkių iki žmonių

FOTOGALERIJA Vilniaus dokmentinių filmų festivalis (10 nuotr.)

Visos jos – sėkmingi bandymai pasivyti laiką, užpildyti nežinomus, kadaise praleistus dokumentinio, eksperimentinio kino puslapius.

Tam, kam teko nors kartą girdėti Ingmarą Bergmaną (kad ir ištrauką iš režisieriaus interviu), nekils klausimo, kuri VDFF dalis suteiks nedažną malonumą klausyti ir matyti išmintingą, ironišką, žmogaus psichologijos ir gyvenimo dėsnių tyrinėjimams atsidavusį kūrėją.

Verta pažiūrėti bent vieną iš keturių retrospektyvos „Ingrmaro Bergmano dokumentai“ filmų, bet gal daugiausia mėgavimosi režisieriaus minčių gilumu ir skaidrumu, jo kalbėjimo malonumu suteiks režisierės Marie Nyrerod „Bergmano sala“. Tai tas atvejis, kai grubus „kalbančios galvos“ principas yra tinkamiausias. Šioje retrospektyvoje – ir du Lietuvoje nerodyti, režisieriaus kūrybos kontekste nedažnai akcentuojami dokumentiniai I. Bergmano filmai, sukurti 1969 m. ir 1979 m., abu vienu pavadinimu „Forės salos gyventojai“. Forės salą I. Bergmanas laikė savo namais, šie filmai – žvilgsnis į jos bendruomenę.

Nežinomas A. Arlauskas

Net keista, kad Lietuvoje, garsėjančioje autorine dokumentika, tik dabar išsamiau susipažinsime su Bilbao gyvenančio Algio Arlausko kūryba. Kai šis menininkas pradėjo dirbti kine ir Maskvoje sukūrė jį išgarsinusius įdomiausius formos ir aštriausius filosofine prasme filmus, buvo lūžio epocha, turėjome ką veikti ir be kino. Taigi, dalis A. Arlausko retrospektyvos filmų nukels į praeitį, vieniems primins, o kitus supažindins su sapnišku, makabrišku laiko ir žmonių savijautos portretu. Filmas „Nueiti kelią“ (1990) balansuoja ant dokumentinio ir vaidybinio kino ribos ir priskirtinas dabar madingiems hibridiniams filmams. Visgi ne taip svarbu lentynėlė, į kurią įdėtume šiuos eksperimento dvasia persmelktus filmus, kaip jų absurdo persmelkta, charmsiškų formų realybė. Be paties režisieriaus į dvi dalis padalyto filmo „Nueiti kelią“, retrospektyvoje – debiutinis jo filmas „Prisilietimas“ (1987), ne viename festivalyje apdovanotas „Laiškas motinai“ (2001), vėlyviausias darbas „Bepročių sąmokslas“.

Trečioji retrospektyva pristato garsaus šveicarų eksperimentuotojo Peterio Liechti kūrybą – ekstravagantišką, filosofišką, jungiančią skirtingas medijas.

Apie žiurkes ir žmones

Bendro vardiklio ar vienijančios potekstės pagrindinė festivalio programa neturi, ir tai gerai – vienakryptė koncepcija būtų logiška nebent šiuolaikine dokumentika sočioje erdvėje. Mūsiškis kino laukas toks nėra, jame dokumentika dažnai asocijuojasi su televizijos produkcija ir gamtos filmais.

Todėl dokumentinių kūrinių – kaip prieigų, kaip galimybių – panorama, kurią pristato VDFF, skirta skirtingas temas mėgstantiems žiūrovams, o skirtinga jų stilistika demonstruoja dokumentikos galimybių diapazoną.

Tikiu, kad žiūrovus sudomins kovų su graužikais ir Baltimorės socialinio gyvenimo paralelės filme „Žiurkės“ (rež. Theo Anthony). Arba filmas „Vyrų žaidimai“ (rež. Matjažas Ivanišinas), kurio objektas – įvairius žaidimus žaidžiantys vyrai.

Dokumentinį kiną visuomet domina ekscentriški menininkai, tad festivalio programos sudarytojai tenkina įprotį juos, kaip ypatingus personažus, matyti ekrane. Toks yra pianistas, performansų kūrėjas Chilly Gonzalesas filme „Užsičiaupk ir grok pianinu“ (rež. Philippas Jedickas). Tiesa, tokiems personažams kilo reali grėsmė būti išstumtiems naujų žvaigždžių, sukurtų pagal paklausiausios egzotikos receptus. Tai akivaizdžiai parodo filmas „Pasaulis priklauso man“ (rež. Ann Oren), apie cosplayere tapusią režisierę, kuri bando suprasti coplay reiškinį ir susitapatina su animaciniu personažu, žvaigžde Hatsune Miku.

Yra programoje ir filmų apie žmones. Spalvingų dokumentinio kino herojų nuošalėje, toli nuo žiurkių ir žvaigždžių, gyvena Alina, filmo „Baltoji mama“ herojė. Ją, apsuptą kelių įvairaus amžiaus vaikų mulatų, sutinkame besirūpinančią dar vieno berniuko įvaikinimu. Tai, kad vaikus trikdo būsimo brolio atsiradimo faktas, yra smulkmena, palyginti su tuo, kas laukia šeimos, Danikui pradėjus gyventi kartu. Isteriškas, raidos sutrikimų turintis vaikas grasinasi supykdyti visus su visais.

Filmas „Baltoji mama“ paneigia požiūrį į stebimąją dokumentiką kaip į kino rūšį, ribojančią režisieriaus autorystę. Nors režisierė Zosia Rodkevič sako norėjusi parodyti istoriją iš vidaus, paslėptos kameros artumas dar labiau pabrėžia Alinos ir jos vyro gebėjimą kurti sveikus santykius tarp visų šeimos narių. Tie sveiki santykiai, meilė, pakantumas vienas kitam (žinoma, ir nestabilios psichikos naujam vaikui) atrodo kaip stebuklas, vertas atskiro filmo.

Į kasdienybės primetamus iššūkius atsako ir labai skirtingų likimų filmų „Šilkas ir ugnis“ (rež. Jordanas Schiele), „Tėtis – mamos brolis“ (rež. Vadimas Ylkovas) herojai. Beje, vienintelės lietuviškos premjeros „Iš kur tas švytėjimas“ personažės tapytojos Nomedos Saukienės kūryba irgi pristatoma pro kasdienybės, nereikšmingų buities detalių prizmę, teisingiau būtų pasakyti, – grožį. Filmo herojai subtiliai, korektiškai nufilmuoti, o operatorės Kristinos Sereikaitės kadrų estetika neužgožia režisierės Agnės Marcinkevičiūtės minties apie lyg savaime suprantamą, be egzaltuotų dramų buities ir kūrybos dermę.

Festivalio programa skelbiama čia.