Trys stendai prie Ebingo, Misūryje

Nedažnai pamatysi filmą, primenantį didžiojo Hitchcocko žodžius apie „kiną, kuris yra torto gabalas“. Dramaturgo, scenaristo ir režisieriaus Martino McDonagho filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ šiems žodžiams iš naujo suteikia prasmę.

Kitaip paaiškinti šio kokteilio iš socialinės kritikos ir prievartos, kraujo ir juodojo humoro, herojų nepakantumo ir autoriaus savimeilės fenomeną sunku.

„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ jau tapo nevienareikšmiškai vertinamu hitu. Lyg iš gausybės rago byra apdovanojimai (trys „Auksiniai gaubliai“, penkios „baftos“, trys Aktorių gildijos apdovanojimai), bet girdėti ir kritikos balsų – neva kai kurios situacijos neįtikinamos, o humoras šiurkštokas ir politiškai nekorektiškas. Po poros dešimčių metų įtikinėjimų, kad geras kinas yra toks, kurio režisieriai vaikščioja ant pirštų galų, stengdamiesi neįžeisti ir nepažeisti „tikrovės atspindžio“, tai nestebina.

Bet kinas vis dar gali būti akivaizdus, gyvenimo neimituojantis kūrybos aktas – pagavus, intensyvus pasakojimas su išmintinga, nepamokslaujančia ištarme ir palaimingomis aktorystės meno minutėmis. Šis filmas atgaivina kino malonumą, kurio jau beveik nebeliko, kai kalbame apie socialiai reikšmingus ir ideologijų angažuotus filmus. Jie būna teisingi, politiški, korektiški, bet vis rečiau – sklidini azarto, išmonės, mėgavimosi kūryba.

Šiame filme sudera aktualūs šiandienos akcentai – prievartos, moters žeminimo tema ir abejingumas jai, tiesos ir teisingumo netapatumai, o sumanytas jis lyg erzinantis eksperimentas su įvairiais socialinio kino stereotipais, kurie ir patvirtinami, ir čia pat paneigiami.

Neapykanta, apmaudas, kerštas, kaltė ir dar daugiau negatyvių jausmų yra sudėtis deguonies, kuriuo kvėpuoja Mildred ir kuris įkvepia ją veikti. Nuo pirmųjų filmo minučių, kai Frances McDormand herojė stabteli prie trijų nuošalių ir seniai nenaudojamų reklaminių stendų, scenaristas ir režisierius pradeda ir heroję, ir žiūrovus gramzdinti į vis tirštesnę juodą istoriją.

Įvykių centre – Mildred, išsinuomojusi tris stendus, kurių užrašai vietos policijai primena apie tai, kad nusikaltėlis, išprievartavęs ir sudeginęs jos paauglę dukrą, dar nenubaustas. Kada – klausiama stenduose. Niekada – atsako filmo siužetas, režisūra, vaidyba. Blogis yra sudėtinė žmogaus dalis, o nuožmi (ir įstabiai, bekompromisiškai suvaidinta aktorės F. McDormand) Mildred kova su juo yra pasmerkta.

Filosofinis klausimas – ar verta ją kovoti? Jei verta, tai ar gali būti (ne)tinkamų priemonių? Ir kas yra šios kovos kelio gale?

Teoriškai vertinant, scenarijuje, kaip ir Mildred neapykantos istorijoje, stereotipinių personažų šioje amerikietiškos provincijos mitais paremtoje istorijoje daugoka. Vien jau opozicija „geras ir blogas policininkas“ verta išankstinio snobiško pasmerkimo.

Bet kai gerą ir blogą policininkus vaidina Woody Harrelsonas (Vilabis) ir Samas Rockwellas (Diksonas), supranti, kokia stipri yra amerikietiškojo kino vaidybos tradicija, kai aktoriai nebijo atviros aistros, ryškesnio potėpio, kai jie tiesiog žiūrovų akyse sutveria personažą iš tiesiogine šių žodžių reikšme „kūno ir kraujo“. Net menkiausius vaidmenis šiame filme atliekantys aktoriai savo vaidyba pridengia, neutralizuoja pretenzijas „perkrautam“ scenarijui (o iš tiesų jis išradingas, tamprus). Tai ne perkrautas scenarijus, tiesiog sakmę apie neapykantą pasakoja daug gyvų ir talentingų žmonių.

Konformistinio repertuarinio ir festivalinio kino gausoje devalvuota viltis „Trijuose stenduose“ akimirkai atgauna galią ir suteikia tikrojo katarsio pojūtį. Po visko, kas įvyksta filme, viltingam finalui teprireikia dviejų eilučių netikėto ir kartu laukto Mildred ir Diksono – dviejų nelaimingiausių ir kerštingiausių žmonių – dialogo, pauzės, pavargusių pačių nuo savęs personažų žvilgsnių. Visa tai verta „Oskaro“, jei jis apskritai dar vertas kūrybos.