VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Lietuvoje naujų knygų lentyna pagreitintu ritmu pildosi dukart per metus – prieš Kalėdas ir Vilniaus knygų (VK) mugę. Pastaruoju atveju gal net greičiau, nes pristatyti naujų savo knygų į mugę iš įvairiausių kampelių suvažiuoja jų autoriai, o tai dažniausiai reiškia kur kas didesnius jų pardavimus.

Paskutinis Europos šansas: idealo paieškos

Guy Verhofstadt, iš nyderlandų k. vertė Saulė Rygertaitė, „Tyto alba“, 2018 m.

Buvęs Belgijos ministras pirmininkas, nuo 2009 m. – Europos Parlamento narys, Europos liberalų ir demokratų aljanso pirmininkas.

p. Verhofstadtas – vienas ryškesnių VK mugės svečių.

„Knygoje „Paskutinis Europos šansas“ jis pateikia modelį šiandienos Europai suprasti. Atskleisdamas dabartinės sistemos absurdiškumą, autorius ne tik kritikuoja Europos Sąjungą, bet ir siūlo savo viziją, kaip būtų galima ją pakeisti. Anot G. Verhofstadto, geriausias sprendimas – Europos federacijos sukūrimas. Federacijos, kuri būtų pakankamai stipri, kad galėtų drauge su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis kurti geresnį ir saugesnį pasaulį. „Paskutinis Europos šansas“ – vizionieriška knyga apie Europos ir pasaulio ateitį, apie norą išsaugoti tai, ką turime geriausia“, – pristato knygą leidėjai.

Savo vizijas svečias neabejotinai išdėstys susitikime su skaitytojais vasario 24 d. 15 val.

Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų

Gediminas Kulikauskas, „Tyto alba“, 2018 m.

Istorikas Gediminas Kulikauskas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“, „Respublika prieš Maskvą“) ir VŽ leidžiamų žurnalų „Verslo klasė“ bei „Iliustruotoji istorija“ autorius, pasitelkęs gausybę istorinės medžiagos, pasakoja apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką mūsų gyvenime.

„Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ir amatus, kas (ir kada) valgyta, kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų“, – rašo leidėjai.

Be penkių pasaulio pradžia

Marius Povilas Elijas Martynenko, „Tyto alba“, 2018 m.

„Vagos“ prekybos tinklo perkamiausių dešimtuke įsitvirtinusią knygą leidėjai vadina atviru asmeniniu pokalbiu: „Įvairiaspalvė patirtis ir asmeninės dramos virsta tekstais. Žiauriais, tragikomiškais, sarkastiškais, priverčiančiais atsiverti ne tik autorių, bet ir skaitytoją“.

Žinantieji M. P. E. Martynenko iš įrašų socialiniuose tinkluose ar skaitymų „Vilniaus lapuose“ tuo nesuabejotų: jo tekstai skaudūs, tikslūs, tačiau ne be vilties.

Suabejoti galima kitkuo: autoriaus biografijos eksponavimu. Antai ir „Tyto alba“ skelbia, jog jis „studijavo filosofiją, vertimą (iš anglų ir italų kalbų). Nerado sau vietos universitete. Metus gyveno su vienuoliais. Trylika kartų atsibudo reanimacijoje po hipoglikeminių ir hiperglikeminių komų. Sykį ištiktas komos išbuvo kelias paras. Galbūt netgi bendravo su transcendentalais, bet už tas istorijas jis dabar jau prašo pinigų arba cigarečių. Dirbo vertėju, redaktoriumi, tekstų įgarsintoju, veganiško šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. Šiuo metu studijuoja vaidybą“.

Tokiais atvejais man visuomet kyla klausimas: ar nuo šito žinojimo tekstai tampa geresni? Kita vertus, jei tai rinkodaros dalis, – kodėl gi ne. Kuo daugiau parduotų knygų, tuo mums visiems geriau.

Be įsipareigojimų

Lena Andersson, iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018 m.

VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Tik perskaičiusi romaną „pagavau“, jog pagrindinė veikėja Estera Nilson primena Bridžitą Džons, tik yra skandinaviškasis jos variantas. O aktorius Olofas Stenas, kurį Estera beviltiškai įsimylėjusi, – suomių režisieriaus Akio Kaurismakio filmų herojus, kurie patys nežino, ko nori ir tuomet geriau nenori nieko, arba nori, kad už juos norėtų kas nors kitas.

Taip ir Olofas: susitikinėja su Estera, nors yra susituokęs. Kviečiasi ją šen bei ten (į lovą taip pat) ir tikina, jog „tai – jokie santykiai“. Ir taip toliau, ir taip be galo. O skandinaviškoji Bridžita atleidžia jam viską ir vis puoselėja viltį, jog mylimasis ją pagaliau ves.

Visgi tai ne banalus, o racionalus ir satyriškas pasakojimas apie beviltiškos meilės trikampį. Taip pat ir pamokantis, jei skaitytojas (-a) to nori. Septynių romanų autorė L. Andersson labiausiai išgarsėjo kūriniu „Estera. Romanas apie meilę“ (2016) – už jį buvo apdovanota Augusto premija.

Rašyti komentarą