Buvusi IT specialistė nėrė į tarptautinį verslą: drabužių mainų platformomis neapsiribojo

FOTOGALERIJA Erika Paulauskė (19 nuotr.)

Konkurentų Balkanų šalyse neturinčio „Kominoi“ tinklo drabužių mainų puslapiuose per mėnesį apsilanko apie milijonas unikalių lankytojų, bendras peržiūrų skaičius viršija 100 mln. Slovėnijoje „mojbutik.si“, Kroatijoje „mojekrpice.hr“, Serbijoje „mojekrpice.rs“, Makedonijoje „mojagarderoba.mk“ — populiariausios šių šalių drabužių mainų platformos, priklausančios lietuviams Erikai ir Andriui Paulauskams.

„Kominoi“ tinklapiai vietiniais pavadinimais taip pat veikia Bulgarijoje, Vengrijoje ir Lietuvoje: mūsų šalyje tinklapis „tarpmergaiciu.lt“ nors pelningas, tačiau atsilieka nuo šios srities lyderio „vinted.lt“.

Ponia Erika teigia su populiariuoju startuoliu nekonkuruojanti – netgi priešingai, jaučia pasididžiavimą, kad „vinted.lt“ pavyko pritraukti solidžių investicijų iš respektabilių fondų.

Paulauskų šeima nusprendė akcijų nepardavinėti, viską darė savomis lėšomis, taigi, natūralu, kad yra mažesni.

Įmonės veiklos pradžioje p. Erika rūpinosi rinkodara, komunikacija, verslo dalykais, o p. Andrius susitelkė į programavimą.

Į šį verslą p. Erika nėrė po ekonometrijos bakalauro ir vadovų magistro studijų ir „neįkainojamos patirties Indonezijoje“, kur vadovavo „ISIC“ steigimui. Šios pareigos jai buvo patikėtos po sėkmingo vadovavimo „ISIC Lietuva“.

Grįžus iš Indonezijos ir pradėjus nuosavą verslą, o netrukus jam įsibėgėjus, p. Erikai vėl ėmė trūkti veiklos, taigi, buvusi kompiuteristė ir verslininkė nutarė išbandyti dizainerės duoną.

Lūžtančios mašinos

„Dažniausiai visur važiuoju dviračiu, vadinasi, esu labiau matoma, negu vairuodama automobilį, ir turiu gražiai atrodyti“, – juokiasi pašnekovė ir prisimena, kad prieš keletą metų niekur nerado tikusios ir patikusios kuprinės ir su paprasta siuvimo mašina pasisiūdino ją „pagal save“. Taip radosi prekių ženklo pavadinimas: „ad hoc“ ji perfrazavo į „erikahoc“, o šiandien gatvėmis „vaikščioja“ jau apie tūkstantis jos siūdintų kuprinių. Tiesa, jau ne su paprasta, o su pramonine įranga: pirmasis bandymas baigėsi nepataisomai sugadinta siuvimo mašina, paskatinusia moterį pradėti domėtis odos siuvimo ypatumais.

Ponia Erika pasakoja praleidusi begalę valandų skaitydama, ieškodama naudingų patarimų apie odos siuvimą, konsultuodamasi su šios srities ekspertu. „Taigi, esu savamokslė su padėjimu“, – prekinio ženklo „ericahoc“ atsiradimo pradžią prisimena p. Paulauskė.

Oda ir aplinkosauga

Pradėjusi kurti odos gaminius, VŽ „Savaitgalio“ pašnekovė ėmė pastebėti kintančias vertybes. Sulaukusi klausimo, ar rankinė pagaminta iš natūralios odos, ji supranta, kad žmogus tikisi ne patvirtinimo, o paneigimo, nes atsiranda vis daugiau žmonių, nevalgančių mėsos, atsisakančių odos, kailių. Tačiau p. Erika įsitikinusi, kad naudoti odos gaminius, jei jie kokybiški ir nekeičiami kas sezoną, neprieštarauja aplinkos tausojimui.

„Saugoti gamtą man reiškia mažiau vartoti. Žmogus yra gamtos dalis, todėl jos resursus naudoti yra natūralu. Klausimas tik, ką ir kiek. Oda yra ilgalaikis dalykas. Žinoma, jei nekaitalioji odinių rankinių kas sezoną. Svarbu nebijoti ją nešioti, nes tokia rankinė „kaupia atmintį“: visos dėmės, brūkšniai ir įbrėžimai yra tavo, niekas kitas tokios neturės“, – kalba p. Paulauskė.

Ji sako labai atidžiai pasirenkanti rankinėms naudojamos odos tiekėjus. Tai Lietuvoje užaugintų karvių oda. Perdirbėjai – irgi Lietuvoje veikianti įmonė.

„Jie turi visus sertifikatus, aš jais pasitikiu. Renkuosi kokybišką odą, nesivaikau pigumo. Tikiu, kad iš Bangladešo odos nusipirkčiau už centus – tuo nesidomėjau, bet domėjausi gamybos procesais ir žinau, kad niekada ten nelįsiu“, – kalba p. Paulauskė, odos pakaitalus vertinanti skeptiškai.

„Pakaitalų kol kas yra labai mažai. Yra bandymų iš grybų užauginti odos savybių turinčią medžiagą – tokią tikrai naudočiau. Tačiau iš ananasų ar bananų lapų pluošto pagaminta dirbtinė oda neatitinka natūralios odos savybių ir gana greitai susidėvi. Vadinasi, tik dar daugiau vartojame ir teršiame gamtą“, – tiki p. Paulauskė.

Kitas pavyzdys – iš popieriaus pagaminta medžiaga.

„Skamba gerai, bet joje yra nemažai plastiko. Iš tokios medžiagos pagamintas daiktas nusidėvės greitai, o suirs ne iš karto. Taigi, klausimas – ar tai nėra apgavystė: perki lyg ir popierių, bet nusiperki nemažai plastiko. Tas pats su įvairiais medienos pakaitalais, kurių kurdama valgomojo stalus vengsiu tol, kol šie neprilygs lietuviškam ąžuolui“, — tiek savo kuriamose rankinėse, tiek balduose p. Paulauskė žada likti ištikima natūralioms medžiagoms.

Kurdama ji visuomet galvoja apie lietuvius. Ir atkreipia dėmesį, kad mūsų skonis, nors daug kuo panašus į skandinavišką, bet turi ir vos juntamą lietuvišką „poskonį“: lyginant su, pavyzdžiui, švedais, lietuviai atsargiau renkasi spalvas, tačiau lietuvės moterys turi puikų gebėjimą architektūriškai žaisti su panašiais atspalviais.