Šventasis realizmas

FOTOGALERIJA Filmas „Šventasis“ ir šventasis realizmas (13 nuotr.)

Po pirmosios premjeros „Kino pavasaryje“ ir įvykusios prieš kelias dienas „Šventasis“ jau sulaukė tiek komplimentų, kiek joks kitas filmas per 26-erius Nepriklausomybės metus. Aišku, ažiotažas yra svarbi rinkodaros dalis, bet svarbu ir tai, kad daug viešų ir pelnytų pagyrų randasi tarsi savaime, iš noro prisijungti prie palaikymo komandos ir būti su tuo „šventuoju“ filmu. Tiesą sakant, tai neturėtų stebinti, nes filmas sukurtas tomis raiškos priemonėmis ir kelia sau tuos tikslus, kurie visuomet buvo paklausiausi, nes yra tiesiausias kelias į žiūrovo susitapatinimą su tuo, kas vyksta ekrane.

Taip, tai realizmas

Tos priemonės tapo ne vienos „naujosios bangos“, atnaujinusios kiną, pagrindu – italų, prancūzų, „Dogmos“, rumunų. Taip, tai realizmas, kurio tikslas – ne išreikšti vidinį autoriaus ar personažo pasaulį, o vaizdais taip apibūdinti realybę, kad ji būtų visų atpažinta ir daugumai artima. Tačiau tiesiausias kelias dar ne lengviausias. Net trys scenaristai (pats A. Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė) dirbo prie „Šventojo“ scenarijaus, kad tai, ką matome ekrane, taptų tiksliu mus supančios provincijos tikrovės atspindžiu ir lietuviško kino kontekste suskambėtų kaip didelė naujiena.

Tik nereiktų tos provincijos tikrovės „Šventajame“ suvokti tiesmukai – užtenka troleibusu nuo sostinės centro pajudėti bet kuria kryptimi keletą kilometrų, ir „šventų“ vietų pilna. Net įdomu, kad filmas buvo sumanytas kaip 2008-ųjų krizės komentaras, bet lygiai taip pat gali būti suvoktas ir kaip naujų Darbo kodekso pataisų rezultatų atspindys. Kritikuoju ne naujus įstatymus, o palaikau tą kiną, kuris kalba apie žmones, likusius už visokių „ekonominių stebuklų“, „gerovių programų“ ir t. t. ribų. Jų yra ir bus, jie šaip taip išgyvena, nepatenka į statistiką, pramogauja išlydėdami bičiulius į „norgę“ ar dar kur nors.

„Šventasis“ pasakoja apie paprasto, nepastebimo (anksčiau vadindavo – „mažo“) žmogaus kasdienybę ir tai daro be patoso, užuojautų ar mėgavimosi. Veikiau palaiko savo Vytautą (akt. Marius Repšys), lyg tapšnoja jam per petį – pasiūlo savo herojui naujų jausmų patirtį, tikėjimo galimybę, pagaliau – priverčia atsistoti prieš daugiabučio sieną ir pamatyti joje jeigu ne Jėzų, tai bent jau naujos pradžios galimybę (filmo finalas atviras, ir jį kiekvienas pagal savo patirtį interpretuos laisvai).

A. Blaževičius su kolegomis nuosekliai įgyvendina sau išsikeltas užduotis – veikėjai įtikinami, aplinka atpažįstama, o socialinę traumą pamažu keičianti santykių drama socialinį realizmą paverčia daugiaplaniu. Būtent santykių drama atskleidžia ne socialinį, o psichologinį Vytauto portretą su visa vyriškumo suvokimo ir jo neatitikimo našta lyg tęstine žmogaus plaukimo pasroviui variacija ir kitais tiksliais dalykais lietuviškame kine.

Brangintina šiame filme tai, kad režisierius neįsivaizduoja realizmo be tam tikros distancijos, kurią „Šventajame“ kuria komiškos, utriruotos filmo tikrovės epizodai (darbo biržoje, darbdavio kabinete, gainiojantis jotūberį su Jėzaus idėja, bažnyčioje etc.). Tikėtina, kad ši ironija, užpildanti tarpą tarp veidrodžio (ekrano) ir objekto (tikrovės), taps motyvu pažiūrėti filmą gausiam žiūrovų būriui.