Prasidedantis filmų festivalis liudija dokumentikos renesansą

FOTOGALERIJA Prasidedantis VDFF liudija dokumentikos renesansą (15 nuotr.)

Be to, dauguma VDFF filmų – ar dėl turinio, ar dėl formos, ar dėl jų abiejų – beveik neturi šanso patekti į mūsų matomus televizijos kanalus, ir šis faktas ragina užsukti į Vilniaus kino teatrus „Skalvija“ ir „Pasaka“.

Pagrindiniai neformatai

Pagrindinėje VDFF programoje daugėja filmų, kurie yra „visiški neformatai“ pirmiausia pagal trukmę (savaime suprantama, ir pagal turinį). Tie ilgi geri filmai įrodo, kad dvi valandos yra normali trukmė, jeigu turi ką pasakyti.

Savaip unikalus šios programos filmas yra dviejų valandų kelionė „Kalabrija“ (rež. P. F. Sauter). Du ritualinių paslaugų darbuotojai iš Šveicarijos veža imigranto italo palaikus į mažą Gasperino miestelį Kalabrijos regione. Filme, žinoma, paliečiama Europos kaip prieglobsčio imigrantams, dirbantiems nelabai kvalifikuotą darbą, tema. Bet filme ne ji svarbiausia, o ta jauki kelionė su dviem skirtingais žmonėmis mašinoje. Karsto fone vyrauja visiška harmonija – nepaisant judviejų temperamentų, skirtingo požiūrio į pomirtinį gyvenimą, muzikinio skonio ir gimtųjų kalbų. Du pakantūs žmonės dirba reikalingą darbą ir jų kelionė į „Kalabriją“ tampa kukliu priminimu apie gyvenimo prasmę tiesiog gyventi.

Toje pačioje programoje yra filmų, patrauklių vien dėl herojų, kaip antai rašytojas Michelis Houellebecqas „Išlikimo metode“ (rež. E. Lieshout, A. Hagersas, R. Brummelenas). Tačiau „groja“ ne vien įžymybės. Štai režisieriaus Rati Oneli filmas „Saulės mieste“ – melancholiška ir retsykiais linksma viešnagė griūvančiame ir save iš vidaus griaunančiame šachtininkų miestelyje Gruzijoje, tačiau jo potekstė, gimstanti dėl kruopščiai apgalvotos filmo struktūros, praplečia tiesiog viešnagės temą ir tampa savotiška filosofine sakme apie žmones, kurie gyvena nepaisydami, kad juos apleido angelai sargai.

„Saulės miestas“ man yra vienas iš pavyzdžių, įrodančių, kodėl dokumentinio kino, subtilaus jo kalbėjimo apie žmogaus, vietos, laiko dvasią negali pakeisti jokia televizinė publicistika ar socialinė apybraiža, kurioje tarsi mitinė būtybė iš griuvėsių kyšanti jauno gyvulio galva tiesiog nerastų vietos.

Kitoks autoportretas

Įdomus, įtraukiantis, su Lietuvos sinefilams neblogai žinomos lenkų dokumentikos mokyklos garsiausiais darbais šiek tiek disonuojantis yra lenko režisieriaus Piotro Stasiko „21xNiujorkas“. Naudodamas tam tikrus vizualinius efektus, supindamas tikras ir netikras istorijas, ritmiškai montuodamas sklandų pasakojimą ir atsitiktines akimirkas, režisierius kuria asmenišką miesto ir jo gyventojų bendrą portretą. Nuolatinis liūdesys, maži nusivylimai, meilės ir artumo ilgesys vienija filmo mozaiką vis papildančius personažus, kol aiškėja, kad jie lyg veidrodis atspindi paties filmo autoriaus pasaulio matymą. Filmas iš sapno-pasakojimo apie Niujorką pamažu virsta rafinuotu režisieriaus autoportretu.

Melomanams ir dar labiau – ekscentriškų asmenybių portretų kolekcininkams rekomenduočiau filmą „Olegas ir kiti menai“ (rež. A. Duque), visišką „21x Niujorko“ priešingybę: vietoj urbanistinių erdvių, kuriose tiršta nuo žmonių, šiame filme – aidintys Ermitažo koridoriai, muziejų salės, beveidė kavinė, kelelis tarp priemiesčių vilų ir tik vienas visą erdvę savimi užpildantis pianistas, kompozitorius Olegas Karavaičiukas.

Vietoj trikdančio vienatvės ir tuštumos pojūčio aname kūrinyje, šiame justi pilnatvė, kurią pernai mirusiam kompozitoriui suteikė kultūra ir muzika. Filme nėra portretams būdingų pokalbių, kompozitoriaus kalbėjimas – bent jau tokio įspūdžio siekta ir pasiekta – spontaniškas, pasufleruotas jo aplinkos ar tolimos asociacijos, kaip antai samprotavimai prie nukirstos eglės apie tai, kad jis laukia nesulaukia, kada ateis galas patogumo reikalaujančiai publikai, ar prisipažinimas mylint imperatorę Jekateriną. Dar labiau nei jo skambinimas fortepijonu filmo autorius žavi šios asmenybės artistiškumas, kitoniškumas. „Fasonas“, kaip sakydavo jo kartos inteligentija. Tiems žiūrovams, kuriems O. Karavaičiuko kūryba neatsiejama nuo teatro, šiuolaikinio meno, kino (verta prisiminti kad ir muziką ankstyviesiems K. Muratovos filmams), šis filmas praturtina asmenybės portretą, tačiau ir nedaug apie jį girdėjusiems „Olegas ir kiti menai“ gali tapti postūmiu kartu su herojumi svarstyti apie kūrybos įtaką dvasinių ir fizinių galių tapatumams.

Dvi retrospektyvos

Vos prieš porą dienų kinematografininkai rinkosi į paskutinę kelionę palydėti dokumentininko Rimtauto Šilinio, ketinusio dalyvauti savo filmų retrospektyvos, VDFF sumanytos jo 80-mečio proga, atidaryme. Be R. Šilinio kūrybos, redaktoriaus, scenaristo darbo neįsivaizduojama 7-ojo dešimtmečio Lietuvos kino studija, sklidina tuomet jau įsibėgėjusio „atšilimo“ atmosferos ir tuo „atšilimu“ patikėjusių, juo savo kūrybiškumą kursčiusių žmonių energijos. Tačiau kai kino istorija domimasi priebėgiais, iš asmeninių paskatų, taip jau atsitinka, kad įdomūs šios istorijos veikėjai ir jų darbai turi „sulaukti progos“.

VDFF parodys tris R. Šilinio filmų programas, kuriose – ir klasika tapę „Kur karalienės auksas“, „Pasirašau – ar-ki-tek-tas“, ir filmai, sukurti pertvarkos metais, kai režisierius išraiškinga metaforų kalba kalbėjo apie savąjį laiką. Tai „Nojaus arka“ ir „Sala“ – retai rodyti, nepelnytai užmiršti filmai.

Kita VDFF retrospektyva skirta Armėnijos režisieriui Artavazdui Pelešianui. Unikaliojo „distancinio“ montažo teorija (pasikartojantys, bet vis kitas prasmes ar įspūdį sukuriantys kadrai) praturtino dokumentinio kino galimybes kalbėti apibendrinančių įvaizdžių ir labai emocinga, ekspresyvia kalba. A. Pelešianas yra vienas iš tų didžiųjų režisierių, kurie padarė ir tebedaro įtaką visiems su kinu „susidėjusiems“ žmonėms – moko juos konkrečią realybę modifikuoti į meno kalbą.

Visa VDFF programa – www.vdff.lt / www.vdff.lt