Kaip lietuviai JAV sukūrę nišinį verslą tapo Kalifornijos vyndariais

FOTOGALERIJA Išeiviai iš Lietuvos Bekeriai – Kalifornijos vyndariai (6 nuotr.)

Pirmiausia – apie pirmojo verslo pradžią. Bekerių šeima į Kaliforniją išvažiavo 2001-aisiais, kai p. Marijus gavo pasiūlymą už Atlanto pradėti industrinio dažymo verslą. Apsistojo San Fransiske, paskiau pradėjo judėti gilyn į žemyną. Kompaniją „Colorcoat Inc.“ drauge su verslo partneriu amerikiečiu įkūrė nuo nulio, dabar jam ir Bekerių šeimai priklauso po 50% akcijų. Pasak p. Marijaus, labai siauroje nišoje veikianti kompanija per 15 metų išsiplėtė „kokį 20 kartų“ ir dabar JAV turi 8 dažymo įmones, netrukus atidarys dar vieną. Jose dirba 260 žmonių. „Colorcoat Inc.“ veikia B2B principu, pagrindiniai jos užsakovai – didelės plastikinių langų gamybos įmonės.

„Gal tai nėra taip žavingai skambantis verslas, tačiau jis leidžia mums gana gerai gyventi, gerai ilsėtis ir daryti vyną“, – sako p. Raimonda.

Kodėl vynas

Į klausimą, kodėl vynas, pirmiausia atsako p. Marijus: „Todėl, kad Kalifornija.“ Tie, kurie prisimena Vytauto Kernagio dainos žodžius: „O Kalifornijoj merginos, smagus ir linksmas vynas, o Kalifornijoj saulėtas dangus“, toliau nebeklausia.

Vynas į Bekerių šeimos gyvenimą įsiliejo tarsi savaime. Iš Klaipėdos kilusi p. Raimonda svarsto, kad lietuviai, 300 dienų per metus gyvenantys po apniukusiu, vėjuotu dangumi, matyt, pasiilgsta saulėto oro, minkšto klimato. O jie – juk irgi lietuviai.

„Kai gyvenome Lietuvoje, kai dirbome daug ir sunkiai, tikriausiai visada pasąmonėje buvo svajonė daryti vyną, nes jis siejasi su saule, šiluma, Italija. Atvykę į Ameriką, pradėjome domėtis, kaip vynas gaminamas, kuo vienos vynuogės skiriasi nuo kitų“, – p. Raimonda pasakoja daug skaičiusi, važiuodavusi į Napą, kur plyti didžiuliai vynuogynai ir yra didžiulės galimybės paragauti vyno. Anot jos, taip atsirado mintis, kad įmanoma nusipirkti vynuogyną ir gaminti vyną. Taip ir atsitiko. Šeima nusipirko namą Amadoro regione Kalifornijoje su maždaug 4,5 ha vynuogynu, kuriame augo 40 metų senumo ‚Zinfandel‘ vynmedžiai, šiai vynuogių veislei tai labai gera branda.

Tuomet susipažino su kaimynais, kurie daro vyną, su vyndariais, ir pradėjo mokytis.

„Tame kelyje, – juokiasi p. Marijus, – kuriame mes gyvename, yra 50 vynuogynų su vyninėmis.

Kitų veislių vynuogių – ‚Barbera‘, ‚Petit Syrah‘, ‚Sauvignon Blanc‘ – juodu pasisodino patys. Dabar daro 4 raudonuosius, rožinį, baltąjį ir saldųjį vynus, iš viso 10.000 butelių per metus, ir visa tai yra p. Raimondos rankose.

Pirmą vyną jie padarė 2013-aisiais, o 2017 m. Los Andželo tarptautinėse vynų varžybose (LA International Wine Competition) tų metų derliaus vyninės „MaBeRa“ vynas „Amadeus Sierra Foothills“ Rhonos veislių mišinių kategorijoje laimėjo aukso medalį. Tos veislės – ‚Grenache‘, ‚Petite Sirah‘, ‚Mourvedre‘.

Medalis – ne atsitiktinumas

Aukso medalis nebuvo „pirmojo karto sėkmės“ fenomenas. Ponia Raimonda pasakoja, kad įsigiję vynuogyną, kuriame ankstesnis namo šeimininkas nieko nebedarė, ir nusprendę vis dėlto užsiimti vyndaryste pasisamdė profesionalą – juk net vyninės be jo patarimo nebūtų galėję įsirengti.

Klausiu, ar čia yra tas vyndarystės modelis, kai pasamdomas vyndarys, kuris dirba vyninėje, o vynuogyno savininkai didžiuojasi puikiu „savo“ vynu. Ponia Raimonda šypteli: ne, jų vyndarys tik pataria ar primena, ką reikės padaryti, ir siunčia krūvas literatūros.

„Jis man sako: „Už mėnesio šį vyną turėsi perpilti į kitą statinę, nes susikaups nuosėdos, kurias reikia išplauti.“ Kai metai iš metų darai tą patį, galų gale išmoksti, ir antrą kartą to paties klausimo vyndariui nebeužduodu. Vadinasi, mes einame toliau“, – sako pašnekovė. Žinoma, priduria ji, mes gavome aukso medalį – tai yra ir vyndario garbė.

Susivokti vyno pasaulio platybėse p. Bekeriams padeda ir vietos bendruomenė. Ji, pasakoja abu, – labai draugiška, sykiu organizuoja renginius, remia vietinius mažus miestelius, renka lėšas į fondus, aukoja vyno vaikams. Paskutinė sakinio dalis priverčia suklusti: vynas vaikams?

Ponia Raimonda juokiasi: vyno šeima aukoja renginiams, kuriuose renkamos lėšos įvairių reikmių turinčioms sergančių vaikų grupėms.

Lygiai taip pat kaip gerumu ir lėšomis bendruomenės nariai dalijasi žiniomis. Antai vos nusipirkę vynuogyną p. Bekeriai pakeliui namo užėjo pas kaimyną, šis pasiūlė paragauti vyno. Ponui Marijui labai patiko saldus porto stiliaus vynas, tad žmogus ėmė diktuoti visas receptūras, ką ir kada maišo, kokias statines naudoja ir t. t.

„Buvome labai nustebę, – juokiasi p. Marijus, ir pats jau įklimpęs į porto darymą. – Persikraustėm ten, susipažinom su žmonėmis ir šiandien labai džiaugiamės, kad taip padarėme.“

Verslas prie verslo

Grįždamas prie kalbos apie verslus jis priduria, kad turint vieną verslą jiems labai apsimoka turėti dar vieną papildomą, Amerikos įstatymai tai skatina mokesčių lengvatomis. Mokesčių lengvatos taikomos ir perkant įrangą.

„Vyno verslas komplikuotas, jis reikalauja labai daug investicijų. Nuo tos dienos, kai pasodinate vynmedį, iki tos, kol išspaudžiate pirmąją sunką, praeina 3-eji metai, ir dar dveji, jei kalbame apie vyną, kurį galima parduoti“, – priduria pašnekovas.

Vyną p. Bekeriai parduoda patys. Kiekvieną savaitgalį vyninė atvira lankytojams, šie atvažiuoja degustuoti ir įsigyti vyno. Jų vynais taip pat prekiaujama kepsnių restorane San Fransiske, o Vilniuje jis buvo pristatytas vienoje populiarių vyninių.

„Labai norėtume, kad išsirutuliotų ryšiai, norisi dažniau parvažiuoti į tėvynę“, – sako p. Raimonda. Tuoj pat priduria, kad tik dabar randasi laisvesnio laiko: pirmaisiais metais vyninėje buvo išties sunku.

Nėra lengva ir dabar. Vynuoges jie skina rankomis. Į vynuogyną išeina antrą valandą nakties, kad iki ryto nurinktų derlių. Iki vyninės traktoriumi nuvažiuoti trunka gal minutę, tad vynuogės tuoj pat perrenkamos ir spaudžiamos.

Raudonuosius brandina ąžuolo statinėse 18–24 mėnesius, priklausomai nuo vynuogių veislės. Baltąjį ir rožinį, kurį daro iš ‚Zinfandel‘, – plieno talpyklose. Patys pilsto į butelius, patys klijuoja etiketes.

„Esame mažiukai, tokie ir norime likti, ir įrangą turime tokią, kokią patys galime apdoroti, – šypsosi p. Raimonda. – Bet kartu ir mokomės, bandome viską daryti patys, todėl kartais net neturime laisvų dienų. Kai nebepatempiam, pasikviečiam pagalbos. Turime žmonių, kurie visada pasirengę padėti.“

Vienas pagrindinių pagalbininkų – sūnus Matas. Pietų Kalifornijoje Žemės ūkio ir maisto technologijų universitete jis studijuoja žemės ūkio ir maisto pramonės verslus ir sako, kad dirbti vynuogyne jam labai patinka.

Pokalbiui baigiantis klausiu, gal p. Raimonda susigundys daryti putojantį vyną – juk šis labai populiarus.

Pašnekovė pasakoja, kad jų vyndarys, kuris dabar mokosi gaminti putojantį vyną su „Moet&Chandon“ vyndare, nepatarė to imtis: tai labai brangu. Verčiau nuvažiuoti į kompanijos vyninę Napoje, pagal savo skonį susimaišyti mišinį iš jų vynuogių, užsakyti norimą kiekį putojančio vyno ir parsivežus namo užsiklijuoti savo etiketes, esą taip daro daugelis.

„Bet tai radikaliai kertasi su mūsų idėja, todėl to nedarysime“, – sako p. Marijus.

Jų klausantis aišku, kad nedarys. Kantriai, užsispyrusiai dirbs nedidelėje savo vyninėje, virš kurios – nuolat giedras Kalifornijos dangus.

Ir ką gali žinoti, kokiais medaliais tai baigsis. Arba prasidės.