Vilniuje - Šilko kelią menanti paroda

Senasis Šilko kelias, kurio istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų, buvo Rytų ir Vakarų kultūrinių, politinių bei ekonominių mainų arterija, kreipianti prekeivius upėmis, keliais, kalnų takeliais ir slėniais. Jis prasidėjo senovės Kinijoje, sujungė Centrinę bei Vakarų Aziją su Europa ir palei jį besidriekiančiuose regionuose paliko gausybę istorinių lobių.

Abipusiai mainai

Šilko kelias darė poveikį tiek materialiniam, tiek kultūriniam žmonių gyvenimui. Europiečiams jis suteikė galimybę susipažinti su naujomis amatų technologijoms ir medžiagomis, kultūra ir religija. Kiniją taip pat pasiekė Europos įtaka: į Kiniją keliaudavo meno kūriniai, amatininkų dirbiniai, per juos susipažinta su įvairiomis kultūromis ir religijomis. Prekybos keliai pradėjo formuotis dar iki Hanų dinastijos (206 pr. Kr. – 220), tačiau šis periodas buvo Šilko kelio klestėjimo pradžia. Iš šio laikotarpio parodoje eksponuojami puikūs Hanų dinastijos valdymo laikotarpio keramikos, bronzos, nefrito, aukso, lako ir tekstilės dirbiniai.

Antrasis Šilko kelio plėtros laikotarpis siejamas su Tangų dinastija (618–907), kurios valdymo metais senosios Kinijos kultūra pasiekė didžiausias aukštumas. Keletas Tangų dinastijos laikotarpio dirbinių vaizduoja kupranugarį – vieną iš Šilko kelio simbolių, prekeiviai krovinius dažnai gabendavo būtent jais.

Svarbiausias buvo šilkas

Pamatysime parodoje ir įvairių tekstilės gaminių. Per ilgus amžius būta pačių įvairiausių mainų ir prekybos objektų, tačiau beveik neįmanoma aprašyti šilko ir kitų tekstilės gaminių svarbos. Dėl nuolat augančio šilko ir tekstilės gaminių populiarumo tarp prekeivių kilo ir Šilko kelio pavadinimas. Pirmieji gaminti ir naudoti natūralų šilką pradėjo kinai – beveik prieš 5.000 metų, Europoje jis paplito tik viduramžiais. Taigi daugelį amžių, kol šilkas pasiekdavo Europą, jis tapdavo brangesnis už auksą.

Pasak legendos, maždaug prieš 5.000 metų kinų imperatorienė Leidzu visai atsitiktinai suvijo pirmą šilkinį siūlą. Imperatorienė vaikštinėjo savo sode ir nuo šilkmedžio lapo „nuskynė“ kokoną. Šis netyčia įkrito jai į karštos arbatos puodelį. Kai imperatorienė pabandė kokoną ištraukti, jos pirštus apsivijo ilgas plonas siūlelis. Taip ji atrado tai, kas vėliau tapo viena vertingiausių Kinijos prekių. Ilgą laiką iš drugių šilkinių lervų siūlų austus drabužius dėvėjo tik turtingiausieji. Kinai pavydžiai saugojo šilko paslaptį daugiau nei 2.000 metų. Romėnai, nepasotinamai troškę šilko, stengėsi perprasti, iš ko padarytas audinys. Romėnų rašytojas Plinijus Vyresnysis I a. po Kr. rašė, kad kinai yra garsūs savo „miškais, kuriuose nuo medžių lapų braukia švelniausią pūką (šilkui)“.

Tik maždaug VI a. viduryje paslaptis buvo atskleista. Du bizantiečių vienuoliai per sieną iš Kinijos į Konstantinopolį slapčia pergabeno šilkverpių kokonų. Nuo tada šilkverpiai pradėti auginti Viduržemio jūros regione, iš ten paplito ir likusioje Europos dalyje.

Eksponuojami dirbiniai atvežti iš Sindziango uigūrų autonominio regiono, kuris yra neatskiriama Šilko kelio dalis, nes prieš trejetą ar ketvertą tūkstančių metų kultūriniai mainai tarp Rytų ir Vakarų prasidėjo su nomadų migracija. Kai kurie objektai iš šio regiono liudija pirmuosius ryšius tarp Azijos ir Europos. Keliuose senosios Kinijos dirbiniuose galima įžvelgti graikų ir romėnų kultūros įtaką. Parodoje pristatyta ir Henano provincija. Geltonosios upės vidurupyje ir žemupyje esanti teritorija vadinama ypatingos svarbos Kinijos kultūros lopšiu.

Rytų meno parodų ciklas truks beveik metus: vasarį Vilniaus paveikslų galerijoje bus rodomi Nikolajaus Rericho Tibeto, Kinijos ir Mongolijos vaizdai; kovą Radvilų rūmų muziejuje pristatomos Ksenijos Nikolskajos užmirštos Egipto architektūros fotografijos; liepą Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – Japonų kaligrafijos paroda. Paroda „Šilko kelias. Senoji Kinijos dailė“ veiks iki balandžio 18 d.

Informacija – www.ldm.lt