Verslininkas ir alpinizmo entuziastas: kalnų neužkariausi – jie prisileidžia arba ne

FOTOGALERIJA Kalnų neužkariausi – jie prisileidžia arba ne (8 nuotr.)

Verslininkas įkopė į Chan Tengrį (7.010 m), Ismoili Somoni (7.495 m), Avicenos (7.134 m), Akonkagvos (6.960 m) viršukalnes. Alpinizmo apdovanojimuose, aukštutinės klasės kategorijoje, ne vienus metus iš eilės užėmė prizines vietas. Anot jo, kalnų nereikia užkariauti: „Jei esi pasiruošęs, kalnai patys prisileis.“

Nedaro pertraukų

Alpinistas gerą fizinę formą palaiko visus metus: „Kol rytais vieni geria kavą, aš einu į sporto klubą. Treniruojuosi penkis šešis kartus per savaitę.“

Pasak VŽ svečio, kalnuose tenka įveikti sudėtingus maršrutus pusnynais, ledynais ir uolomis, tad fizinis pasiruošimas turi būti kompleksinis, reikia treniruoti visas raumenų grupes.

Ponas Stanislovas vasarą dviračiu važiuoja iš Vilniaus į Palangą, o prieš pat šv. Kalėdas pėsčiomis žygiuoja iš sostinės į Tolkūnų kaimą Alytaus rajone.

Planuojantiems vykti į kalnus alpinistas pataria pradėti nuo kasdienės mankštos namuose, pasitelkiant savo kūno svorį.

Auksiniai patarimai

Skaičiuojama, kad prieš kiekvieną išvyką būtina priaugti 5–8 kg, nes įprastai tiek svorio prarandama per vieną ekspediciją. Pradedantiesiems rekomenduojama turėti didesnį riebalų rezervą, nes ligos ar nelaimės atveju apie maistą negalvosite.

Vietoj palapinės, aiškina keliautojas, patogiau sniege išsikasti urvą ir naktį praleisti ledo kambaryje: „Šiemet tokiame miegojome septyniese. Kitaip nei palapinėje, tereikia tik prižiūrėti, kad „durų“ neužpustytų ir neuždustume.“

Toliau, tęsia verslininkas, svarbu suvokti, kad kalnuose reikia mąstyti ir įsiklausyti į savo kūną, nes dėl netinkamos aklimatizacijos ir intensyvaus fizinio krūvio dažnas pasijunta blogai. Daugumą alpinistų gąsdina aukštikalnių liga, kuria susergama greitai pakilus į didelį aukštį. Žmogus pradeda dusti, smarkiai kosėti, iš pradžių sausu kosuliu, vėliau su skrepliais ir kraujo priemaišomis. Pakyla temperatūra, o blogiausiu atveju ištinka staigi mirtis.

Jei kalnuose nutiks nelaimė, sakykime, išsinarinsite koją ar susilaužysite ranką, jums pagelbės tik kartu keliaujantys alpinistai. „Jei susižeidžia 80 kilogramų sveriantis vyras, jam saugiai nugabenti į stovyklavietę prireiks dvylikos žmonių“, – aiškina alpinistas. Kalnuose nereikia būti individualistui. Pasak p. Stanislovo, praėjusiais metais lenkų keliautojas susilaužė koją ir savaitę gulėjo ant ledyno, kol atsitiktinai buvo surastas, nes keliavo vienas.

Reikia žinoti, kad ne visi kalnuose nori gero – keliautojus užpuola, apvagia, nužudo.

Jokių įmantrybių

Alpinistai į kelionę pasiima kiaušinių, konservų, bulvių, makaronų ir kruopų. Šiuos produktus valgo tada, kai yra įsikūrę bazinėje stovyklavietėje, esančioje 2.500–4.000 m virš jūros lygio. „Verdame sriubą, kepame mėsą. Ukrainiečiai prigriebia lašinių“, – sako p. Stanislovas.

Pašnekovo mama sūnui į ekspediciją pridžiovina svogūnų, morkų ir kitų daržovių. Jos neprideda papildomo svorio, yra maistingos.

Kopdami į viršukalnę, anot alpinisto, visi su savimi ima sausą maisto davinį, dažniausiai tai būna avižos. Desertui mėgsta pasigaminti ledų: „Nubraukiame viršutinį sniego sluoksnį ir užpilame kondensuoto pieno. Visai skanu.“

Kad nedehidratuotų, ekspedicijos dalyviai privalo išgerti daug skysčių.

„Kalnuose žmonės jokiais būdais negeria kavos“, – šypteli verslininkas.

Į viršukalnę – arbūzą

Pirmąsyk išsiruošę į sudėtingą ekspediciją kalnuose, dėsto p. Stanislovas, į kuprinę prisikrauna nereikalingų daiktų, kurių pusę išmėto pakeliui į viršukalnę. „Mano draugė kartą į žygį pasiėmė pižamą“, – sako alpinistas.

Jis primena, kad kelionėje nereikia penkių rankšluosčių, dešimčių porų kojinių ir apatinių. Pirma, būtų kvaila persirengti, kai jutiminė oro temperatūra siekia –35C. Antra, kalnuose žmonės nesiprausia 3–4 savaites.

Kuprinė su būtiniausiais daiktais, alpinisto žodžiais, sveria nuo 25 iki 35 kg. O per dieną tenka įveikti kelias dešimtis kilometrų, tad papildomas svoris nereikalingas: „Jei įsipilame 110 gramų druskos, visada tą kaupą nubrauksime ir padarysime lygiai 100.“

Į būtiniausių daiktų sąrašą patenka miegmaišis, palapinė, virvės, dujos, viryklė, kastuvas, ledo kirtiklis, akiniai ir apsauginis kremas nuo saulės. „Kad nosis netaptų klaikiai raudona ir oda nuo jos nepradėtų luptis, keliautojai ją apklijuoja popieriniais lapeliais ir izoliacija“, – priduria verslininkas.

„Jei jaučiatės labai stiprūs, į kalno viršūnę galite užsitempti arbūzą“, – ironizuoja p. Stanislovas.

Kainų stogai

„Šiaurės Amerikoje įkopti į Denalį kainuos brangiau nei prisijaukinti Pergalės viršukalnę Centrinėje Azijoje“, – sako keliautojas. Anot jo, kiek kainuos kelionė, priklauso nuo to, kur ir su kuo keliausi. Už kiek mažiau nei 1.200 Eur galite įkopti į Monblaną. Jums talkins gidas, bus suteikta visa reikalinga įranga, keliausite su grupe. Arba už 6.000–10.000 Eur šerpas nuties virves, pastatys palapinę, paklos guolį, išvirs sriubos, ant kupros neš bent pusę jūsų mantos ir visaip kaip rūpinsis, kad jūs saugiai pasiektumėte Everesto viršūnę.

„Komercija kalnuose klesti. Tik reikia nepamiršti, kad tada, kai šerpai neša beveik visus daiktus, turistai tampa nuo jų visiškai priklausomi. Jei vietos gidas nuklys ar jį ištiks nelaimė, tie žmonės liks be išgyvenimui būtinų daiktų“, – tęsia alpinistas.

Jis patikina, kad nemenką pinigų sumą investuoti teks ne tik į keliones, bet ir į specialius drabužius bei įrangą. Pasak p. Stanislovo, nors kokybiškų batų ar labai gerų techninių savybių striukės kaina gali viršyti 600–1.000 Eur, tokie daiktai puikiai laiko ne vieną sezoną.

„Kiniškos virvės taip pat nepirksi ir nerizikuosi gyvybe“, – juokiasi keliautojas.

Kalnuose nėra karo

Pasak p. Stanislovo, tinkamiausio metų laiko ruoštis kelionei į kalnus nėra, tad reikia stebėti orų prognozes, tartis su daugiau išmanančiais ir... keliauti. Jo teigimu, judėti iš A taško į B tašką geriausia naktį, kai viskas užšąla ir sumažėja sniego lavinų tikimybė.

Sunkiau kopti į kalną ar leistis nuo jo? VŽ svečio įsitikinimu, užkopti į viršukalnę – sudėtingiau nei nusileisti, nes įprastai leidiesi virvėmis, nereikia atidžiai tikrinti savo pulso, gali bent akimirkai pamiršti sniego bei akmenų lavinas ir pasiklausyti muzikos: „Turiu du muzikinių failų aplankus. Viename greita elektroninė, o antrame romantiška muzika. Jos klausausi, kai leidžiuosi į apačią.“

Verslininkas prisimena, kad daugiausia džiaugsmo kalnuose suteikia geri santykiai su kartu keliaujančiais alpinistais, ir kaip pavyzdį pateikia atvejį, kai jis su kolegomis iš Rusijos ir Ukrainos kalno viršūnėje tvirtino Lietuvos vėliavą.

„Kalnuose mes prisiekiame, kad vienas kitą saugosime ir gelbėsime. Čia nėra politikos, nėra karo“, – sako VŽ svečias.

Anot jo, aukštikalnės pažadina nuoširdų žmonių troškimą dalytis emocijomis ir kartu leisti laiką. Bazinėje stovykloje žmonės groja, dainuoja, žaidžia kortomis, šachmatais.

Kiekviena alpinistų grupė laikosi tam tikrų tradicijų. Ponas Stanislovas jau ilgus metus kartu keliavusius kalno papėdėje vaišina svogūnais, juoda lietuviška duona ir skilandžiu.

Kol gyvas

Neseniai įkūręs VšĮ „Everesto link“ alpinistas tikisi, kad su kitais bendražygiais jam pavyks prisijaukinti Everestą, jei ne 2018-aisiais, tai dar kitais metais.

„Viskas prasideda nuo svajonės. Neturi svajonės, neturi tikslo“, – šypteli p. Stanislovas.