VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Virtuvės užkariavimo menas

Giedrius Vilpišauskas, leidykla „Tyto alba“, 2016 m.

Jeigu nepraleidžiate Giedriaus Vilpišausko kulinarinių tekstų žurnale „Verslo klasė“ (VK), ši knyga – kaip tik jums. Kitas dalykas, tai nėra iš VK perspausdintų straipsnių rinkinys, anot paties autoriaus, iš žurnale spausdintų tekstų panaudota labai nedaug.

Giedrius Vilpišauskas nėra profesionalus kulinaras. Ir ši knyga – ne receptų kny­ga, nors visi joje pateikiami paties autoriaus išbandyti.

Autorius yra dirbęs programuotoju, verslo procesų analitiku, projektų vadovu. Todėl jis įpratęs klausti ir gauti tikslius atsakymus. Kaip žinoti, kas tikrai svarbu? Kaip įgyti tą „šeštąjį pojūtį“, leidžiantį virtuvėje jaustis lyg dirigentui priešais orkestrą, jeigu niekada rankoje nesi laikęs samčio?

Ar kiekvienas gali išmokti gaminti? „Virtuvės užkariavimo menas“, sako G. Vilpišauskas, yra tokia knyga, kurią jis norėjęs parašyti: pilna detalių ir patarimų, kaip išvengti nesėkmių, pagardinta žiupsniu kulinarijos istorijos ir šlakeliu mokslo. Tai atmintinė, ką reikia žinoti kiekvienam, įžengiančiam į virtuvę. Sykiu ji skirta tiems, kurie nenori aklai sekti instrukcijų ir jeigu nepavyksta, skųstis, kad receptas blogas,o jo autorius – idiotas.

„Tai knyga mėgstantiems klausti „kodėl“ ir gauti išsamius atsakymus arba aiškias nuorodas, kaip tuos atsakymus rasti pačiam. Čia didžiausios klaidos paaiškinamos iš anksto, kad būtų galima jų nesunkiai išvengti. Ir dar. Šią knygą skiriu vyrams“, – sako rašytojas.

Svogūno lupimas

Gunteris Grassas, iš vokiečių kalbos išvertė Teodoras Četrauskas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m.

Nobelio premijos laureato Gunterio Grasso biografinė knyga „Svogūno lupimas“, išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą. Apie ją kalbėjo ne tik vokiečiai, bet ir anglai, amerikiečiai, prancūzai. Pasigirdo reikalavimų iš autoriaus atimti Nobelio premiją.

Kodėl? Nes jis pirmąsyk viešai pripažino tai, ką ilgai slėpė: sulaukęs 79-erių, užsimojo papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.

Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos, buvo pašauktas tarnauti į SS.

Taigi, prieš skaitytojo akis skleisis spalvinga XX a. panorama ir intymiausios rašytojo gyvenimo akimirkos: gintarais nusėta Baltijos pakrantė, amerikiečių belaisvių stovykla, kurioje žaista kauliukais su, tikėtina, būsimu popiežiumi, pokario Vokietijos griuvėsiai, tautos kaltės klausimas, meilės nuotykiai, dailės studijos, Paryžius, draugystė su Pauliu Celanu, „Skardinio būgnelio“ gimimas...

Duodamas interviu vienam Vokietijos laikraščiui prieš pat pasirodant „Svogūno lupimui“, G. Grassas kalbėjo: „Man reikėjo rasti šiai knygai formą, ir tai buvo sunkiausia. Elementaru, kad mūsų prisiminimai, regėti vaizdai gali būti apgaulingi, dažnai tokie ir būna. Mes linkę pagražinti, dramatizuoti, paversti mūsų išgyvenimus ar nutikimus linksmu anekdotu. Aš norėjau, kad visa tai, net ir abejotini dalykai, būdingi literatūriniams prisiminimams, kaip nors atsispindėtų per kūrinio formą. Todėl ir atsirado svogūnai. Lupant svogūnus, arba rašant knygą, lukštas po lukšto, sakinys po sakinio daug kas darosi aiškiau, suprantamiau, vėl atgyja tai, kas buvo pradingę“.