„Scanorama“: įvaizdžiai ir povaizdžiai

Atnaujinęs įvaizdį, pakeitęs katalogo koncepciją, eksperimentinių filmų programa užsimojęs pritraukti jaunesnės auditorijos dėmesį, siūlantis „Naktį su Larsu von Trieru“ (skamba kaip „Lovoje su Madonna“), kino forumas visgi liko ištikimas pagrindiniams filmų atrankos principams – jis siekia rodyti pasaulio festivaliuose paklausiausią, geriausią europietišką kiną. O stiprių kino meistrų, šiuolaikinių kino kokybės standartų fone gražiai atrodo ir marginalai.

Įvaizdis yra viskas?

Šiandienės reklamos mados neaplenkė ir „Scanoramos“ – pabrėžtinai prigesusio šiaurietiško kolorito įvaizdį šįmet keičia rudens fone puikiai pastebimos „rėkiančios“ spalvos. Tai gerai, nes kuklumas šiais laikais nebepuošia, priešingai, – sumažina galimybes konkuruoti su to paties lauko veikėjais.

Prisipažinsiu, kad naujuosiuose „Scanoramos“ įvaizdžio pokyčiuose daugiausia abejonių man sukėlė tai, kad iš katalogo dingo filmų kūrybinių grupių aprašai. Jei norėsi sužinoti-prisiminti-pasitikrinti, koks operatorius ir dailininkas taip šauniai stilizavo septintojo dešimtmečio Suomijos priemiesčius filme „Laimingiausia diena Oli Maki gyvenime“, arba kas taip preciziškai sutvarkė šio nespalvoto filmo apšvietimą, teks ieškoti kūrėjų pavardžių kituose, ne festivalio, tekstuose. Suprantu, kad tai labiau profesionalų, nišinės ir nedidelės auditorijos rūpestis, o festivalio rengėjams (aišku, ir rėmėjams) svarbesnis žiūrovų skaičius, kurį galima privilioti kūrybinės grupės aprašą pakeitus raktažodžiais „drama, sportas, romantinis, įkvepiantis“.

O kodėl ne – „visai šeimai“, „stilizacija“, „nespalvotas“? O kur žodis „meilė“? Juk šiame suomio Juho Kosmaneno pasakojime apie kepėją boksininką būtent santykiai su mylima mergina išgrynina herojui gyvenimo prasmes. Raktažodžiai ne tik padeda orientuotis, jie dažnai tampa etikečių pakaitalu. Juos neprošal skaityti ironiškai, nepamirštant sąlyginumo.

Jei į estišką filmą gražiu pavadinimu „Sumaišties dienos“ pažvelgsite per raktažodžių „komedija“ ir „romantika“ prizmę, galite pasijusti apgauti. Purvina dešimtojo dešimtmečio Estijos provincijos estetika atkurta sodriai, be sentimentų. Vizualinė netolimos praeities koncepcija labai gyva, paveiki, savaip sukrečia, nes režisierius neužsiima jos stilizacija, o pateikia pirmuosius laisvosios rinkos metus savo šalyje kaip šiandieną. Jokios nostalgijos pirmajam atkurtos Nepriklausomybės dešimtmečiui, tik negailestingas in memoriam girtam laikui, persmelktam kriminalu, popsu, keiksmažodžiais.

Ir jei ne muzika, aprangos detalės, „Basf“ kasetės, nekokybiška plakatų su pusnuogėmis merginomis spauda, viskas būtų tarsi dabartis. Režisierius Triinas Ruumetas filmą skiria tėvui, lyg norėdamas sau ir bendraamžiams priminti apie Nepriklausomybėje brendusią pirmąją kartą, apie jos mokytąsias laisvosios rinkos pamokas. Ir kaip purvinai, apverktinai tos jų jaunystės dienos atrodė. Tai geras, šiuolaikiškas, energingas filmas, tačiau lieka apmaudžiai spėti, kad gali būti mandagiai praleistas, nes mes kaimynų kinu domimės vangiai.

Bet įvaizdis tikrai nėra viskas.

Paskutinis A. Wajdos žodis

„Scanorama“ niekada nestokojo šiuolaikinės režisūros grandų sukurtų filmų. Būtent šie menininkai užtikrina kinui vietą aukštosios kultūros olimpe. Būtent jie yra autorystės, asmeniško požiūrio į supantį pasaulį garantas.

Kad individualumas mene nėra savaime suprantamas dalykas, primena „Scanoramoje“ rodomas paskutinis Andrzejaus Wajdos filmas „Povaizdis“. Jo scenarijaus pagrindas – pokario Lenkijos įžymybės dailininko konstruktyvisto Wladysławo Strzeminskio biografijos motyvai. Nors ir supaprastinantis priešpriešą tarp menininko ir totalitarizmo, „Povaizdis“ kalba apie kainą, kurią pokariu Rytų Europoje mokėjo menininkai už siekį vaizduoti pasaulį ne taip, kaip priimtina valdančiajai daugumai.

Strzeminskį vaidina jau kelis dešimtmečius, švelniai tariant, populiarumo nestokojantis aktorius Boguslawas Linda. Žvaigždės atsiranda ir užgęsta, o B. Lindos meistrystė ir žavesys neblėsta. Jis labai paprastai, žmogiškai net ne vaidina, o tiesiog supranta tuos kelis filme vaizduojamus nuolatinio dailininko žeminimo metus.

B. Lindos dėka mažiausiai ori šiame filme yra valdžia ir jos tarnai. Bet visose sistemose ir valdžiose netrūksta žmonių, norinčių matyti tiesiogine prasme tuščias lėkštes laižančius menininkus. Tik ne visos valdžios ir prie jų triūsiantys bei meno rinką aptarnaujantys „menotyrininkai“ tai atvirai deklaruoja. Toks tad paskutinis A. Wajdos priminimas, ištartas klasikinio kino pasakojimo forma.

Tai, kas nematyta

Programoje „Kertant Europą“ rasime pavardes režisierių, mums žinomų ne mažiau nei Europos festivalių senbuviams. Jau dešimtmetį nebereikia publikos raginti pasižiūrėti nei Bruno Dumont’o („Scanoramoje“ – „Seklieji vandenys“), brolių Jeane’o Pierre’o ir Luco Dardenne’ų („Nepažįstamoji“), Dominiko Mollo („Naujienos iš Marso planetos“), Wimo Wenderso („Gražiosios Aranchueso dienos“) kūrybos.

Tikėtina, kad žiūrovai neaplenks dažniausiai kultūros spaudoje minimo Andrzejaus Žulavskio retrospektyvos. Vardai reklamuoja patys save. Bet… festivalių Lietuvoje daug, ir kartais atrodo, kad su visais kino radikalais jau esame mažiau ar labiau pažįstami. Tačiau ne visai taip.

Gal klystu, bet „Scanorama“, ko gero, yra pirmasis festivalis, suteiksiantis galimybę dideliame ekrane pamatyti vieno garsiausių pasaulyje katalonų režisieriaus Alberto Serros filmą. (Suklysti nesunku, – kai kada festivaliai tiesiog meistriškai neakcentuoja ir neanonsuoja kino raidai svarbių, bet kontroversiškų filmų. Gal kad neerzintų rėmėjų?)

Jau senokai A. Serra nuolat minimas tarp prieštaringiausiai vertinamų Europos kino autorių. Prie festivalyje rodomo vėlyviausio jo filmo „Liudviko XIV mirtis“ kataloge pažymėta, kad tai „lėtas kinas“. Švelniai pasakyta. Tai labai lėtas kinas, Tarkovskis, Bartas ar Tarras šalia šio režisieriaus – tiesiog sprinteriai.

Sunku spėlioti, kodėl šiandien tarp „grynojo“ ir lėto kino meistrų išpopuliarėjo, pavyzdžiui, Lavo Diazo, o ne Serros filmai. Nemanieringas, net kino snobams per sunkus? Ir ne filmo tempas „Liudviko XIV mirtyje“ yra labiausiai trikdantis ir kartu traukiantis dalykas, o autoriaus valia be jokio sentimento, gailesčio, patoso ar efektingos vadybos rodyti mirties pavidalą, karaliaus fizines kančias, gebėjimas sukurti vis labiau lėtėjančią, galų gale išsekusią, bet kokį tempą praradusią gyvenimo ritualų tėkmę.

Šiuo atveju ieškant kino istorijoje analogijų, artimiausia man atrodo Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos d’Ark aistra“, kurį kadaise su specialiai parašyta ir gyvai atlikta kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus muzika rodė „Scanorama“. Pagrindinis nebylaus kino šedevro motyvas yra aktorės Marijos Falconetti ekstazės įkvėptas-apšviestas-bjaurojamas veidas, stambus planas. Stambus planas, atgijęs merdėjančio karaliaus paveikslas – šįmet sukurto formaliai istorinio kamerinio A. Serros filmo pagrindas. Karalių vaidina XX a. modernistinio kino simbolis Jeanas Pierre’as Leaud. Kas prisimena aktorių tik kaip paauglį iš F. Truffaut filmo „400 smūgių“, gali jo ir nepažinti. Amžius, grimas, ištaiginga Karaliaus Saulės šukuosena, prarandanti fasoną kartu su karaliaus gyvybe… Vaidina J. P. Leaud kiekviena raukšle, nejauku ištarti – plastika, nes karalius nesikelia iš lovos. Negailestinga herojui santūri ir įsimintina šio aktoriaus vaidyba yra tarsi tąsi egzistencinė sakmė apie pabaigą.

Ar galiu rekomenduoti žiūrint šį filmą gerai praleisti laiką, kaip dabar nebesigėdijama sakyti? Vargu. Bet jis peržengia gero kūrinio ribas, tampa įsimintina emocine, filosofine, intelektine patirtimi. To tikrai nepasakytum apie didžiąją daugumą ne tik šio, bet ir apskritai festivalinius filmus.

Aktualus ir originalus?

„Scanoramoje“ paprastai nebūna nekokybiško ir neaktualaus kino, tačiau su kokybe ir aktualijomis originalumas ne visada dera. Bet – paradoksas – tokius filmus žiūrovai mėgsta. Tai toks kone oficialus šiuolaikinis kinas, kurio svarbiausios sudedamosios yra aktualios socialinės ir politinės temos, būtinai žiupsnis neįžeidaus humoro, truputis erotikos, privalomas humanizmas, gera pabaiga. Iš tokių filmų išeini ramus – ir prie problemų prisilietei, ir tavęs neįžeidė, ir gyvenimo neapsunkino. Konfliktai tuose filmuose primena trisdešimties metų senumo mūsų teritorijoje paplitusius filmus – geras kovoja su dar geresniu ir pastarasis laimi.

Gerai praleisite laiką, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą „Sveiki atvykę į Norvegiją“ (rež. Rune Denstadas Langlo), – tai miela korektiška komedija apie pabėgėlius ir nusprendusį iš jų pasipelnyti norvegą.

Bet kine teikiu pirmenybę ne tokioms geroms pabaigoms. Šia prasme niekada nenuvilia bosnių režisierius Danisas Tanovičius. Prieš 15 m. išgarsėjęs „Niekieno žeme“, pelniusia „Oskarą“, jis nuolat įrodo, kad galima kurti ir aktualų, ir nepatogų, politiškai nekorektišką kiną. Ir kad filmo atmosferoje, siužete, dialoguose galima „pakabinti“ daugiau klausimų nei atsakymų, ir tai bus ne tik reikalingas, bet ir aštrus, įtampos pilnas kinas. Būtent toks yra „Mirtis Sarajeve“, kuriame rasime įvairiausių visuomenės gyvenimo „aukštų“, o kasdieninė diskusija karščiausiais klausimais apie Balkanus jos dalyviui baigiasi atsitiktine mirtimi. D. Tanovičius jaučia gyvenimo absurdą, o karti ironija – tiesiog sąžininga.

Tokių filmų verta ieškoti www.scanorama.lt