„Karalių pamaina“ – kinas kaip diskusija

FOTOGALERIJA „Karalių“ pamaina – kinas kaip diskusija (11 nuotr.)

Tokia įvairovė pasitaiko nedažnai, beveik kaip „karalių pamaina“ naujausiame Igno Miškinio filme, kur ligoninės personažus ištinka ir šventinė naktis, ir užsispyręs jaunas policininkas, atsiųstas vykdyti misijos ir pamirštas.

„Karalių pamainoje“ atsitinka netgi (retenybė!) diskusija, kas teisinga ir neteisinga, kas yra misija, o kas – darbas, reikia ar nereikia saugoti Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį, ir net neiškalbėtas, o labiau suvaidintas siužetas, ar reikia iš mirties nagų traukti kadaise įtakingą sovietmečio nomenklatūros veikėją, gražiosios Julytės (Aistė Diržiūtė) senelį…

Nepasakosiu siužeto niuansų, kurie antroje filmo pusėje gana intensyviai tirštėja, lyg režisierius I. Miškinis ir scenaristas Saulius Drunga norėtų atsigriebti už pirmosios filmo valandos melancholiją, monotoniją ir padirbėti su gerais aktoriais Vainiumi Sodeika, Vidu Petkevičiumi, Dainiumi Gavenoniu.

Vien faktas, kad ginčai ir debatai filme yra vienas kertinių (jeigu ne svarbiausias) siužeto įvykių, verčia suklusti įdomesnį, originalesnį kiną mėgstančius žiūrovus. Ginčų netobulumas ar autorių nebandymas atsakyti į klausimus, kas teisus, o kas – sąmoningas ir teisingas (arba ne) pasirinkimas, – ginčo objektas.

Jaunasis policininkas Kastytis Mickus šiame filme – mažiausiai miegojęs žmogus, ir jeigu sau to nuolat nepriminsi, gali pasirodyti, kad jį vaidinančio aktoriaus Vainiaus Sodeikos kuriama transo būsena ne visuomet motyvuota ir pernelyg dažna. Bet kad vaikinas „neadekvatus“, nes reaguoja pagal savo sąžinę ir pareigą į standartines ir visiems aplinkiniams savaime suprantamas, logiškas, bet su padorumu prasilenkiančias situacijas, – faktas.

O gal Kastytis taip elgiasi visai ne iš padorumo, o todėl, kad jam, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, būtina jaustis reikalingam?

Rusvoje ir abstrakčioje filmo erdvėje kybantys klausimai, prisipažinsiu, man prasmingesni už visas lietuviškas komedijas apie policininkus ir antrus galus, juolab kad mėgstamiausiam lietuvių žiūrovų žanrui ir „žemiau juostos“ temai „Karalių pamainoje“ puikiausiai atstovauja apsauginis (aktorius Paulius Ignatavičius) ir jo partneris prie ligoninės vartų Storas (girdime tik jo, t. y. aktoriaus Mario Repšio, balsą). Judviejų seksistiniai duetai „Karalių pamainą“ grąžina į realybę, kurią sterilioje ir uždaroje filmo erdvėje, net gresiančioje virsti policininko Kastyčio sapnu, galėtum ir pamiršti. Tada visos diskusijos taptų tik plepalais. Žodžiu, darbuotojai iš „Plieno sienos“ neleis pamiršti, kur gyveni.

Nors tai – mažo biudžeto (net mūsų valstybinio ir ne tik finansavimo galimybėmis matuojant) filmas, ir veiksmas vyksta vienoje vietoje, jo erdvė sutvarkyta ir nufilmuota taip, kad nekelia klaustrofobijos jausmo, o minėtoji ilgos įžangos monotonija veikiau kyla todėl, kad kūrėjai neišbalansuoja tarp scenarijaus netolygumo ir net intelektinės pirmųjų 50 minučių seklumos.

Formos prasme „Karalių pamaina“ gal ir nėra tobuliausias I. Miškinio filmas, bet brandžiausias – tikrai. Autoriaus nebeslegia privalomo jaunystės maišto dvasia, įsipareigojimai prieš nuobodų lietuvišką kiną nukreiptam liūdnai pagarsėjusiam (nes neįgyvendinusiam pažadų) manifestui, kaip kuriant „Diringą“ (2006); jis nesiekia būti trūks plyš europietiškas ir madingas kaip „Artimose šviesose“ (2009). Trečias ilgametražis vaidybinis I. Miškinio filmas „Karalių pamaina“ grąžina autorių į tokį kiną, kurio net klaidos įdomesnės už bet kokias kino madas. Jau nekalbant apie privalumus.