Vandens parašiutizmas: brangus ir romantiškas

Nesustodamas bėgi kelis metrus ežero, jūros ar vandenyno pakrante, už savęs tempdamas parašiutą, ar lauki atsistojęs ant platformos, kol vandenį skrodžiančio katerio jėga pripildo kupolą oro ir esi iškeliamas virš vandens – taip prasideda vandens parašiutizmo (angl. parasailing) patirtis. Dominykas Gudelis, Nevėžos vandens sporto klubo prezidentas, sako, kad apie ją dar neteko girdėti nė vieno blogo žodžio.

Sportas be konkurencijos

Pono Gudelio valdomas vandens parkas – šiuo metu vienintelis Lietuvoje ir Baltijos šalių regione siūlo išbandyti skrydį virš ežero parašiutu. „Anksčiau žmones skraidino pajūryje, bandyta ir Šiaurės Lietuvoje, ir Trakuose. Dabar tokie likome vieninteliai“, – sako p. Gudelis, vandens parke vadinamas tiesiog kapitonu. Anot jo, artimiausi konkurentai kol kas – „kažkur Lenkijos pietuose“.

Vandens parašiutizmas – brangi pramoga. Nemažai kainuoja įranga: galingi kateriai, karabinai, parašiutai, kuras. Finansinė našta – viena iš priežasčių, dėl kurios dalis verslininkų liovėsi jį plėtoti. Pasak p. Gudelio, prie to prisidėjo ir vandens telkinių, tinkamų šiai sporto šakai, trūkumas Lietuvoje.

Tolstant nuo Lietuvos, laike tolsta ir pirmieji bandymai užsiimti vandens parašiutizmu. Šio vandens sporto šaknys – Floridoje (JAV). Praėjusio amžiaus 7–8 dešimtmečiais čia pradėti pirmieji skraidinimai. Jų tikslas buvo visai ne pramoginis – taip mėginta žmones mokyti parašiutizmo, vietoj lėktuvo naudojant katerį.

Anot p. Gudelio, apie vandens parašiutizmą po tiek metų prisiminta, nes tai – pelningas verslas, ypač ten, kur turistų srautai dideli: „Vandens parašiutizmas pritraukia turistų. Parašiutas – efektingas, jis sudaro įspūdį. Pramoga matoma ir nuo kranto, tai dar labiau kelia susidomėjimą.“

38 eurai – tiek vieno asmens piniginės turinio prireikia, Lietuvoje norint išbandyti pramogą, leidžiančią pajusti oro ir vandens vienybę. Užsieniuose skrydžio kaina kyla sulig pakilimo aukščiu bei laipsniais lauko termometro stulpelyje. JAV kainos siekia 65–115 USD. Susimokėjus reikiamą sumą, 10–15 min. galima mėgautis individualiu santykiu su gamta.

Anykščių rajone veikiančiame vandens parke su parašiutu kylama į maždaug 20–40 m aukštį. Užsienio šalyse tokią paslaugą teikiančios įmonės norinčiuosius pakelia į 150–365 m aukštį. VŽ pašnekovas sako, kad aukštis labiausiai priklauso nuo vandens telkinio dydžio, katerio tempimo jėgos, vėjo greičio ir žmogaus svorio, tačiau ežere į ypač didelį aukštį kilti apskritai nerizikuojama.

Vieno karto džiaugsmas

Vandens parašiutizmas nėra populiariausia vandens pramoga Lietuvoje. Pasak p. Gudelio, Nevėžos ežere ją išbando apie 10% čia atvykstančių žmonių, daugeliu atveju tai lieka vienkartinė patirtis.

„Tai nėra toks vandens sportas kaip vandens slidės ar vandenlentės, kur viską reguliuoji pats. Vandens parašiutizme nuo tavęs mažai priklauso – esi keleivis, o pagrindinis veikėjas – katerį valdantis žmogus. Gal todėl daugeliui užtenka ir vieno karto“, – svarsto vandens sporto entuziastas.

„Visgi kai kurie žmonės grįžta, – priduria jis. – Pakilęs parašiutu virš vandens gali pabūti su savimi visiškoje tyloje. Pakilus aukštyn, garsų beveik nebelieka, tik silpnas katerio burzgimas ir vėjo šiurenimas. Stebi vaizdus iš viršaus ir jautiesi nuogas prieš gamtą. Sugrįžtama būtent dėl šios patirties.“

Anot pašnekovo, patirtis užgožia ir aukščio baimę: „Kai pradedama kilti, nebegali būti jokių „stop“. Todėl visada paklausiu, ar žmonės bijo aukščio. Pastebėjau, jog net paniškai jo bijantys įveikia baimę – pradeda bėgti ir negali sustoti. Be to, kai esi virš vandens ir dar prisegtas, visai kitaip jauti aukštį.“

Riziką kelia nekompetencija

Užsienio žiniasklaidoje gali rasti pranešimų apie nelaimingai pasibaigusius skrydžius parašiutu virš vandens. Anot p. Gudelio, tai saugus sportas, o nelaimės nutinka neįvertinus vėjo greičio, krypties ir vietovės reljefo – architektūros, gamtos: „Organizatoriai siekia padaryti įspūdį ir traukia žmones kuo arčiau įspūdingų vietų neįvertindami galimos rizikos.“ Pašnekovo teigimu, Nevėžos ežere tokių atvejų nebūta: „Gal ir yra kas nusibrozdinęs koją į virvę, bet tik tiek. Net esant avariniam nusileidimui, žmogų ore prilaiko parašiuto kupolas. Taigi jo kritimo greitis nėra didelis – apie 5 m/s“.

Riziką, tikina p. Gudelis, sukelia tik pramogos rengėjų nekompetencija, ir ją galima nesunkiai pastebėti: kai organizatoriai skuba žmogų paruošti ir pakelti į dangų, akivaizdu, kad siekiama aptarnauti kuo daugiau klientų, taigi kuo daugiau uždirbti. Kompetentingi instruktoriai žmogų ruoš ilgiau, nei truks pats skrydis, ir tai yra entuziazmas.

Vandens parašiutizmo pramogą Lietuvoje organizuojantis žmogus privalo išsilaikyti laivavežio teises, kad galėtų valdyti katerį, o specialių leidimų nėra. Vis dėlto reikia daug skrydžių atlikti pačiam, įgauti patirties įvairiose situacijose, kol gali skraidinti kitą žmogų.

Pavojingas sportas tampa ir tada, kai juo užsiimama ne pagal taisykles. „Vandens parašiutizmas, kaip ir automobilių lenktynės, gali vykti oficialiai – trasose ir nelegaliai, gatvėse. Kai žmonės bando parašiutus tempti automobiliais, tai yra pavojų keliančios gatvės lenktynės“, – vertina p. Gudelis.

Reikalavimų sąrašas

Prieš kiekvieną skrydį žmogus privalo išklausyti apie 10 min. trunkantį instruktažą ir pasirašyti, kad yra informuotas apie rizikas.

Dar viena svarbi procedūra – technikos patikrinimas. „Niekada negali žinoti, kada bus paskutinis kokios nors detalės skrydis, todėl viską tikriname prieš kiekvieną pakilimą“, – aiškina vandens sporto klubo direktorius. Ir prideda, kad techniką jie atnaujina kiekvieną sezoną.

„Visada paklausiame žmogaus apie jo sveikatos būklę – ar sveika nugara, sąnariai, ar neturi problemų dėl klausos, regos, – vardija p. Gudelis. – Vis dėlto medicininės istorijos kaip blaivumo nepatikrinsi. Prisipažinti – asmeninis žmogaus apsisprendimas.“

Galimybę skristi gali apriboti oro sąlygos: matomumas, vėjo kryptis, greitis, lietus ar perkūnija. Pasak p. Gudelio, klube teikiamą paslaugą ribojantis maksimalus vėjo greitis – 7 m per sekundę, esant stipresniam, žmonės neskraidinami.

Amžiaus apribojimų nėra, jie labiau priklauso nuo ūgio. Jei vaikas yra bent 1,50 m ir turi tėvų leidimą, skristi jam leidžiama. Anot p. Gudelio, pilnamečiai vandens parašiutizmą gali išbandyti, kol leidžia sveikata: vyriausias skraidintas žmogus buvo 65-erių. Leidžiamas svoris per skrydį vienvietėje kabinoje – iki 90 kg.

Patirtis svetur

Vandens parašiutizmą išbandžiusieji Lietuvoje ir juo susižavėję, stipresnių įspūdžių turėtų ieškoti svetur. Anot p. Gudelio, dėl gamtos įvairovės tam tinkama Gruzija. Žinoma, ir Amerika – šalia kanjonų ar salų.

„Nerizikuočiau skristi Afrikoje. Ten žmonės ir iš kartono susikala laivelius, ir penkiese kupolą laiko, esant stipriausiam vėjui“, – šypteli pašnekovas.

„Vakaras, nes pamatai saulėlydį“, – dar nespėjus baigti klausimo apie skrydžiui tinkamiausią laiką sako kapitonas. – Nors net nežinau, kas gražiau iš viršaus – kylanti ar besileidžianti saulė.“

Dėl metų laiko jis nedvejoja – tai rudens pradžia, kai gamtos paletės žalią spalvą ima pildyti rudi ir gelsvi atspalviai.

Įdomiausios vietos vandens parašiutizmui

Bazaruto archipelagas, Mozambikas, Pietryčių Afrika.

Ideali vieta norintiems pabėgti nuo rūpesčių. Tam ypač padeda sklandant matomi Bazaruto vandens parko vaizdai – gyvoji žmogaus rankos nepaliesta gamta.

Belizas, Centrinė Amerika.

Katalinos sala, Kalifornija, JAV.

Žavaus kraštovaizdžio sala suteikia galimybę pasimėgauti gamtos bei Avalono miesto vaizdais iš dangaus. Skrydžių rengėjai leidžia rinktis iš kelių aukščių – nuo 183 iki 244 metrų.

Ensenada, Meksika.

Galimi turai visai šeimai.

Grand Bendas, Ontarijas, Kanada.

„Natonal Geographic“ Ontarijo miestą vadina viena iš geriausių vietų saulėlydžiui stebėti. Šis vaizdas žvelgiant iš viršaus – dar įspūdingesnis.

Kvinstaunas, Naujoji Zelandija.

Nasau, Bahamų salos.

Pakilęs į 183 m aukštį gali grožėtis Karibų jūros vandeniu, tokiu skaidriu, kad iš aukštai matyti vandens gyvūnai: rykliai, jūrų vėžliai, delfinai.

Šaltinis: lasvegas.cbslocal.com