Dokumentinių filmų festivalis: kinas – mano meilė

Sumažėjęs VDFF nėra jokia kultūros išimtis – akivaizdžiai brangstant gyvenimui, dauguma renginių, ypač tęstinių, tapusių tradicinių, savo vartotojams siekia atrodyti kuo šaunesni, mat kultūros renginių pasiūla – didžiulė.

VDFF atveju guodžia tai, kad per dvylika gyvavimo metų jo rengėjams nereikia aiškinti, kad dokumentinis kinas nėra „Discovery“ kanalo ar publicistinės laidos atitikmuo, o jo disponuojamų būdų pasakojant, apmąstant pasaulį ir žmogų, įvairovė dažnai grasinasi pralenkti vaidybinio kino kūrėjų fantazijas.

Į ekskursiją!

Šįmet kaip niekad anksčiau ne tik atidarymo dieną VDFF išėjo švęsti iš gimtųjų „Skalvijos“ kino teatro patalpų. Ir festivalio metu žiūrovai kviečiami į kelias ekskursijas, susijusias su kino rodymo kultūra ir jo vieta visuomenėje. Visuomet aktualu priminti, kad vienas ar kitas menas, šiuo atveju – kinas, yra ne kokios nors marginalų grupelės užsiėmimas, o jam skirtas gyvenimo gabalas. (Apie tai, kodėl taip yra, filme „Kinas: viešas reikalas“ aiškiai pasakoja garsus kinotyrininkas Naumas Kleimanas.)

Šį sekmadienį, rugsėjo 25 d., VDFF rengia ekskursiją po Vilniaus vietas, kur XX a. buvo rodomas kinas – vien aplink Rotušę buvo keli kino teatrai. Tikėtina, kad ekskursija praplės ir gyvai įvaizdins pasakojimą apie ankstyvuosius ir sovietmečio kino teatrus, kurį savo knygoje „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“ pradėjo „Skalvijos“ programų sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė. Kitoje ekskursijoje siūloma aplankyti prieškariu moderniausią Baltijos šalyse ir dabar Kaune veikiantį „Romuvos“ kino teatrą, ji vyks spalio 9 d., prieš Peterio Flynno filmą „Šviesai nykstant“. Gal gerai, kad „prieš“, o ne „po“. Nes net ištaigingiausiems kino teatrams mūsų krašte iki Pirmojo pasaulinio karo ar tarpukariu sunku buvo prilygti šventovėms, kurias žiūrovai išvys ankstyvojo kino tyrėjo P. Flynno (JAV) filme.

Raginu pažiūrėti šį, mano manymu, vieną gražiausių ir geriausių VDFF filmų, rodomų specialioje programoje „Kinas – mano meilė“, genama ne mažos šalies gyventojos kompleksų, o skatindama suprasti skirtingus kultūrų mastelius.

Kinas – jų meilė

Minėtasis P. Flynno filmas formaliai yra dokumentinis „kalbančių galvų“ filmas – apie savo darbą jame kalba daugiausia kino mechanikai, tie, kurių darbo vieta buvo ar tebėra kino teatrų projekcinės. Ir tai tiesiog užburiantis vaizdais filmas – klaidžiojimas po aparatines tampa kelione po Ameriką, po kino technikos istoriją, po fantastiškos prabangos dabar apleistus kino teatrus ir vadinamuosius „draivinus“, vietas, kur filmai buvo žiūrimi iš automobilių... Nors turi daugybę potemių, šis filmas labai vientisas ir kaip reta atskleidžia būtent dokumentinio pasakojimo sklandumo grožį. Jau nekalbant apie aukštą vaizdo kultūrą.

Pristatant programą „Kinas – mano meilė“ akcentuojamas jos adresatas, sinefilai, taip lyg ir užsimenant, kad reikia būti ypač išprususiam vaizdų žinovui, kad keli programos filmai suteiktų malonumą.

Na, Thomo Anderseno „Mus aplankiusios mintys“, ko gero, nėra labai rekomenduotinas rišlių dokumentinių ar tiesiog istorijų mėgėjams. Filmas veikiau sudomins rafinuotų asociatyvių nenaratyvinių vizualinių projektų mėgėjus. T. Andersenas dėsto vaizdus lyg iliustruodamas filosofo, vizualumo teorijų guru Gilles Deleuze’o mintis, ir ši iliustracija kiekvieno žiūrovo gali būti šifruojama visiškai asmeniškai.

O štai Tatjanos Brandrup „Kinas: viešas reikalas“, priešingai, rafinuotiems sinefilams, žinantiems Maskvos kino muziejaus istoriją ir jos direktoriaus kino istoriko Sergejaus Eizenšteino palikimo tyrėjo N. Kleimano veiklą, vargu ar pasirodys ypatingas. Bet visada esu už tai, kad festivaliuose būtų kuo daugiau kino ne vaizdais persisotinusiems kinomanams, o tiesiog smalsiems žmonėms. Už tai, kad jie turėtų kuo daugiau galimybių prisidėti prie sinefilų bendruomenės, kad suprastų jos egzistavimo prasmę.

Tam tiesiog būtini tokie filmai kaip „Kinas: viešas reikalas“ ir ekrano susitikimai su tokiais žmonėmis kaip N. Kleimanas, gebantis paprastai paaiškinti, kodėl gi kinas yra viešas reikalas ir kaip jis ugdo pilietinę visuomenę.

Be kita ko, jis mums primena, kad geras kinas prasideda tada, kai jis baigiasi – kai mes pradedame apie jį galvoti ir kalbėti. Šią paprastą tiesą reikėtų nuolat priminti ir pas mus, kur neretai kuriami produktai, baigiantys savo egzistavimą sulig paskutiniu kadru.

Praradimai, atradimai

Ši tiesa savaime suprantama režisieriui Audriui Stoniui – jis šįmet švenčia jubiliejų ir VDFF rengia jo kūrybos retrospektyvą. Ji turėtų kompensuoti iš VDFF žemėlapio dingusią Baltijos šalių konkursinę programą. Apmaudu, nes 12 m. nuosekliai rodyti, tarptautinės žiuri aptarti estų, latvių ir lietuvių filmai lyg ir sukūrė sinefilišką tam tikros kino erdvės apžvalgos tradiciją, o kino salės latvių ir estų filmų seansuose jau nebebuvo pustuštės, kaip pirmaisiais programos rodymo metais.

Linkiu (iš naujo) atrasti A. Stonio kiną. Nežinau, kuris režisierius Lietuvoje gali varžytis su juo darbštumu. Nuolatinė disciplina, stebuklingu būdu deranti su sugebėjimu save įkvėpti kūrybai kone kiekvieną dieną, matyt, ir yra pagrindinė jo kūrybingumo sąlyga. Geriausiuose A. Stonio filmuose atsiveria pažinimu žiūrovus praturtinanti realistinių, grubių gyvenimo faktūrų ir filosofinės vaizdų ištarmės dermė.

FOTOGALERIJA Prasidėjo dokumentinių filmų festivalis (8 nuotr.)