VŽ rekomenduoja: naujos knygos

Fondas

Isaac Asimov, iš anglų k. vertė Birutė Lenktytė-Masiliauskienė, išleido leidykla „Kitos knygos, 2016 m.

1951 m. pasirodęs „Fondas“ – pirmas romanas iš garsiosios Isaaco Asimovo septynių knygų serijos apie Fondą. 1952 m. išleistas „Fondas ir Imperija“ ir 1953 m. „Antrasis Fondas“ sudarė pagrindinę „Fondo“ trilogiją. Gyvu mokslinės fantastikos klasiku tapęs I. Asimovas 9-ame ir 10-ame dešimtmetyje parašė dvi trilogijos priešistores „Fondo preliudija“ (1988) ir „Pakeliui į Fondą“ (1993) bei du tęsinius – „Fondo krizė“ (1982) ir „Fondas ir Žemė“ (1986).

Ši serija vadinama geriausiu visų laikų mokslinės fantastikos kūrinių ciklu.

12 067-ieji Galaktinės Eros metai. Jau dvylika tūkstantmečių klesti gigantiška Galaktinė Imperija, vienijanti daugybę žmonių apgyvendintų planetų. Tačiau nepermaldaujami psichoistorijos dėsniai skelbia, kad netrukus prasidės kruvini tarpžvaigždiniai karai, planetos praras ryšį su Galaktikos centru ir užslinks barbariški laikai, truksiantys ilgiau nei trisdešimt tūkstančių metų.

Kad šis laikotarpis sutrumpėtų iki vieno tūkstantmečio ir jo padariniai nebūtų tokie katastrofiški, Imperijos žlugimą numatęs psichoistorikas Haris Seldonas įsteigia Fondą, išsaugosiantį technologijas, mokslą ir kultūrą per ilgus barbarizmo šimtmečius. Į Terminuso planetą, esančią pačiame Galaktikos spiralės pakraštyje, persikelia Seldono vadovaujami mokslininkai – jie padės žmonėms kurti naują imperiją.

Skardinis būgnelis

Günter Grass, iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 m. I

Po daugiau nei 20 m. pertraukos atnaujintas lietuviškai vėl pasirodė vienas svarbiausių XX a. amžiaus romanų – Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“. 2016-aisiais miręs Vokietijos prozininkas, dramaturgas, poetas, 1999 m. Nobelio literatūros premijos laureatas buvo tikras savo epochos liudytojas, metraštininkas ir vizionierius, aštriai kėlęs žmogaus atsakomybės ir būtinybės neprarasti atminties temas.

2000 m. drauge su Czesławu Miloszu ir Wisława Szymborska viešėdamas Vilniuje rašytojas sakė: „Prisimindami mes kalbamės su gyvaisiais ir mirusiaisiais. Kai mus prisimena, mes išgyvename. O užmarštis įtvirtina mirtį.“

Rašytojas buvo įsitikinęs, jog būtent atminties praradimas – tiek asmeninės, tiek kolektyvinės – kelia didžiausią grėsmę pasauliui. Likus mažiau nei trims savaitėms iki mirties jis pranašiškai įspėjo apie trečiojo pasaulinio karo pavojų: „Mes rizikuojame pakartoti savo ankstesnes klaidas. Mes einame trečiojo didžiojo karo link. Dabar visur liejasi kraujas. Mes patys to nesuvokdami, lyg kokie lunatikaigalime prieiti prie dar vieno pasaulinio karo.“

„Skardinis būgnelis“, pradėjęs garsiąją „Dancigo trilogiją“, pasirodė praėjus vos 14 metų po Antrojo pasaulinio karo. Šis spalvingas, ironiškas ir neretai ciniškas romanas kaip joks kitas kūrinys atskleidžia XX šimtmečio šlovę ir katastrofas, nuotaikas, atmosferą, manijas ir baimes. Pasak literatūros kritikų, tai ne knyga apie XX amžių, o pats XX amžius – šizofreniška savinaikos era, kai žmogus kilo aukščiau, nei galėjo pasvajoti, ir ištiktas nedovanotinos amnezijos krito į neišmatuojamas gilumas.

G. Grasso pasakotojas, atsisakęs užaugti keistuolis, kiekviename žmoguje regi didėjančią beprotybę, neanalizuodamas priežasčių jis atskleidžia baisiąją žmogaus prigimties pusę ir juokiasi šiurpiu juoku. Herojaus skardinis būgnelis tampa jo pasipriešinimo nužmogėjimui simboliu. Būgno tratėjimas tarsi kviečia mus pabusti, prisiminti tai, kas jau buvo, ir neleisti sunaikinti pasaulio. Mūsų dienomis šios knygos pasakojimas kaip niekada aktualus.

1979 m. vokiečių režisierius Volkeris Schlöndorffas pagal šį romaną sukūrė to paties pavadinimo filmą „Skardinis būgnelis“ (Die Blechtrommel/The Tin Drum). Paradoksas: kai kuriose šalyse uždraustas rodyti filmas laimėjo geriausio filmo užsienio kalba „Oskaro“ statulėlę.