Boksas Lietuvoje – nokautuotas, bet keliasi

FOTOGALERIJA „City Boxing“ treneriai (16 nuotr.)

JAV dienraštyje „The New York Times“ neseniai buvo rašyta apie žydų kilmės boksininką Salamo Arouchą, dvejus metus kalintą Aušvico koncentracijos stovykloje. Nacių verčiamas jis kovojo su kitais kaliniais. Taisyklės buvo paprastos: laimi – tavęs laukia kita kova, pralaimi – keliauji į dujų kamerą arba gauni kulką į kaktą.

Graikijoje gimęs 1,68 cm boksininkas nepralaimėjo nė vienos iš 200 kovų. Išlaisvintas amerikiečių kareivių jis ėmėsi bokso trenerio darbo, kuriam paskyrė visą savo gyvenimą. 2009-aisiais jis mirė Izraelyje, sulaukęs 86-erių.

„Laikai pasikeitė, ir bokso ringe sportininkai neturi kautis, tartum būtų sprendžiamas jų gyvybės ar mirties klausimas“, – sako Vitalijus Vasiljevas, VšĮ „City Boxing“ direktorius. Jis, į pagalbą pasikvietęs Tadą Tamašauską, Lietuvos vyrų bokso čempioną, ir Aleksandrą Baranovą, daugkartinį bokso turnyrų ir čempionatų prizininką, siekia, kad boksas atgimtų ne tik kaip populiari olimpinė rungtis, bet ir kaip puikus būdas fizinėms ir psichologinėms žaizdoms gydyti.

Vilniuje – stagnacija

Pono Aleksandro įsitikinimu, Vilniuje auksinis bokso amžius baigėsi kartu su boksininkų Jaroslavo Jakšto, brolių Rolando ir Dariaus Jasevičių bei Ivano Stapovičiaus karjeromis. Ilgą laiką nė vienam sportininkui nepavyko iškovoti reikšmingų pergalių tarptautinėse arenose. Pašnekovai primena, kad Evaldo Petrausko 2012 m. Londono olimpiadoje laimėta bronza – didžiausias Nepriklausomos Lietuvos bokso laimėjimas.

Vilniuje yra daugiausia bokso trenerių etatų, sporto klubų, rėmėjų ir sportiško jaunimo, tačiau jaunių rezultatai ilgus metus yra vieni prasčiausių Lietuvoje. Geriausiai sekasi Šilutės, Panevėžio, Kauno atletams. VŽ svečiai tiki, kad tai egzistuojančių stereotipų ir bokso federacijos neveiksnumo rezultatas.

Kūrė iš santaupų

Iš savo asmeninių lėšų bokso salę įrengę vyrai nesitiki pelno. Anot jų, tai yra idėja, siekis iš esmės pakeisti požiūrį į boksą. „Iš padėklų sukonstravome ringą, kurio kaina rinkoje – 10.000 eurų, sunešėme savo ir nupirkome naujo inventoriaus, nešokam aukščiau bambos ir viską darome atsižvelgdami į savo finansines galimybes“, – sako „City Boxing“ direktorius Vitalijus. Jis su bičiuliais už salės (rūsio) nuomą moka 1.000 Eur per mėnesį be komunalinių mokesčių.

Anot pašnekovų, norint pradėti boksuotis reikia sportinės aprangos ir batų. Pirštinės ir bintai gali atsieiti apie 30 Eur, tokių pakanka, jei nori sportuoti dėl savęs, o ne dėl medalio. Vienkartinė treniruotė „City Boxing“ klube kainuoja 5 Eur, mėnesio abonementas 35–50 Eur. Individualios treniruotės kaina siekia 20 Eur.

Senoji mokykla

Vaikai iš tvarkingų šeimų dažniausiai nekeldavo kojos į bokso salę, nes iširus Sovietų Sąjungai boksas Lietuvoje imtas sieti su nusikalstamu pasauliu. Paprastai vaikai pradėdavo sportuoti 12-os, kai atsirasdavo vidinė motyvacija. VŽ pašnekovai patys perėjo ugnį ir išmoko senosios bokso mokyklos pamokas, jos buvo paprastos: įmeta nepatyrusį į ringą ir stebi, kas iš to išeis. Apsiašarojai, nusiminei ar sureikšminai mėlynę po akimi – boksas tau netinka. Dauguma trenerių manydavo, kad mažametis pats privalo susitvarkyti su emocijomis ir jo bėda, jei jis to nesugeba.

Asmeninės simpatijos

Prisimename Rio de Žaneiro olimpiadoje kovojusius Lietuvos sportininkus. Olimpinis medalininkas Evaldas Petrauskas pralaimėjo pirmą kovą indui Manojui Kumaru, o Eimantas Stanionis kovoje dėl vietos geriausiųjų ketvertuke nusileido uzbekui Šachramui Gijasovui. Paklausti, kaip vertina bokso teisėjų darbą olimpiadoje, pašnekovai atsiduso: „Sunku vertinti objektyviai, kai kaunasi lietuviai.“

Anot p. Vitalijaus, po 2012-ųjų olimpiados pasikeitė teisėjavimo sistema, ji pasidarė panašesnė į profesionalų: „Nebėra taškų už smūgius sistemos, dabar vertinama visuma ir atskirai kiekvienas raundas. Savo ruožtu teisėjai skiria 8–9 arba 10 taškų, o daugelis jų vertina pasitelkdami žmogiškąjį, asmeninį veiksnį.“

Po Rio olimpinių žaidynių nuo teisėjavimo buvo nušalinti 7 bokso teisėjai.

VŽ pašnekovai netiki, kad boksą galėtų „išbraukti“ iš olimpiados. Anot jų, kontroversiškų sprendimų bokse ypač daug. Pavyzdžiui, 1988 m. Seule profesionalus boksininkas Roy Jonesas laimėjo akivaizdžia persvara prieš varžovą iš Pietų Korėjos, tačiau teisėjai jo rankos nepakėlė.

„City Boxing“ treneriai įsitikinę, kad boksas dar ilgai karaliaus olimpiadoje, nes turi senas tradicijas: „Senovės Graikijoje nebuvo BMX dviračių (angl. Bicycle MotoCross) ir banglenčių. Tad, kad ir kaip toli mes nueitume su naujovėmis, žmogaus prigimtis visada išliks išsiaiškinti, kuris stipresnis.“

Profesionalų nėra

Kad būtų aiškiau: šiuo metu Lietuvos bokso federacija vienija 42 juridinius asmenis, vienaip ar kitaip užsiimančius veikla, susijusia su boksu (sporto mokyklos, sporto centrai, klubai, miestų federacijos). Kadangi mėgėjų boksas iki 2016 m. birželio 1 d. pagal Tarptautinės bokso federacijos (AIBA) nuostatus buvo kategoriškai atskirtas nuo profesionalų, LBF dirbo tik su boksininkais mėgėjais. Išvada – profesionalų nėra, bet Lietuvoje išugdyti boksininkai – Londono olimpiados dalyvis ir pasaulio čempionato prizininkas Egidijus Kavaliauskas bei Virgilijus Stapulionis – sėkmingai kovoja profesionalų ringe JAV.

Moterys ir boksas

Lietuvės noriai lanko boksą: 2011 m. Lietuvoje vyko pirmasis Lietuvos moterų čempionatas. 2014 m. Vaida Valskytė pasaulio bokso čempionate iškovojo 5 vietą, o 2015 m. pirmąjį apdovanojimą tarptautinėse varžybose (bronzos medalį) iš Europos jaunimo čempionato parvežė panevėžietė Rūta Sutkutė.

Ambicingų ir stiprių moterų pasaulio bokso ringuose netrūksta. Beje, moterų boksas į olimpinių žaidynių programą įtrauktas 2012 m., bet Lietuvoje jis žengia pirmuosius žingsnius, todėl medalių svarbiausiose tarptautinėse varžybose dar teks palaukti. Kiekvienoje olimpiadoje apdovanojamas geriausias boksininkas. Šiemet ja paskelbta moteris – 21-ų amerikietė Claressa Shields, antrą kartą tapusi olimpine čempione svorio kategorijoje iki 75 kg. Palyginti, vyrų bokse yra 10 svorio kategorijų, moterų – 3.

Skirtumai

Boksininkai profesionalai nuo mėgėjų beveik niekuo nesiskiria. Profesionalai turi sutartis su sporto vadybininkais ar kitomis juos kuruojančiomis organizacijomis, už savo kovas gauna atlygį. Boksininkai mėgėjai už kovas gauna garbę ir pripažinimą. Žinoma, kai laimi, vien euforija sotus nebūsi, tad jei mėgėjas pasiekia atitinkamą tarptautinį rezultatą, jis, kaip ir kitų sporto šakų atstovai, gali pretenduoti į valstybinę stipendiją ir kitokią paramą.

Anot pašnekovų, geras profesionalus boksininkas JAV gauna daugiau nei bet kuris krepšininkas. Pavyzdžiui, boksininkai Floydas Mayweatheris ir Manny Pacquiao už vieną kovą pasidalijo 300 mln. USD.

Kalbant apie olimpinį boksą, Tarptautinė bokso federacija (AIBA) sukūrė dvi boksininkų lygas, tikėtina, kad ateityje bus galima boksuotis už Lietuvą ir iš to uždirbti pinigų.

Visapusiškas sportas

Pasak p. Tado, į treniruotes noriai eina žmonės, patyrę sunkių traumų, tad kartais treneriai priversti prašyti žmonių pasirašyti, kad patys yra atsakingi už savo sveikatą ir savanoriškai nusprendė boksuotis. Anot trenerių, yra žmonių, kurie net po labai sunkių gyvenimo išbandymų įsidrąsina sustiprėti ir dėl milžiniškų valios pastangų po pusmečio su kitais sportuoja kaip lygūs su lygiais.

Valios reikia ir tiems, kurie pasirenka boksą kaip priemonę atsikratyti antsvorio. Kaip pavyzdį p. Tadas pateikia žmogų, kuris pradėjęs boksuotis vasaros pradžioje svėrė 132 kg, po 2 mėnesių – jau 117 kg. Boksas šiuo konkrečiu atveju yra itin didelio intensyvumo reikalaujantis sportas. Be abejonės, netapsite mačo, bet bokse žmonės nesureikšmina išvaizdos ir stengiasi nešti žinią, kad raumenų ir plokščio pilvo kultas yra pervertinamas.

„Žmonės turi suvokti, kad vyras su 40 cm bicepsu, kuris dūsta užlipęs laiptais į trečią aukštą, nėra sektinas pavyzdys“, – priduria p. Aleksandras. Anot jo, boksas naudingas ne tik reabilitacijai, bet ir gilesniam savęs pažinimui, savivertės suvokimui. Kaip yra sakęs Frankas Bruno, profesionalus britų kovotojas: bokso ringas yra vienišiausia vieta Žemėje. Tam pritaria ir VŽ pašnekovai. Anot „City Boxing“ direktoriaus, kiekvienas turėtų išgyventi tą jausmą, kai kitų žmonių akivaizdoje stovi ringe prieš žmogų, kuris nori tave fiziškai sužeisti: „Yra nuomonių, esą, kas čia tokio kitam „buduliui“ perskelti antakį, tačiau mes kalbame ne apie tai, o apie vidines baimes, kad tave apšnekės, nepasiseks, kad susimausi. Tą akimirką, kai suskamba gongas, suvoki, kad esi tik tu, o ringe menka klaida, išsiblaškymas, savigaila atsilieps labai skaudžiai.“

Galiausiai boksas yra puiki pramoga. Antai JAV ir Didžiojoje Britanijoje dažnai rengiami mėgėjų turnyrai. Mėgėjais vadiname žmones, kurie ateina boksuotis savo malonumui. Pats praleidęs ne vienus metus svetur, p. Vitalijus susižavėjo šia iniciatyva: „Kiekvieną savaitgalį išnuomojamas viešbutis, pastatomas ringas, samdomas pranešėjas (angl. Announcer), merginos. Dalyviai boksuotis gerai nemoka, tačiau jie sukviečia savo draugus, patys į ringą ateina su trankia muzika, chalatu, jie jaučia tą patį jaudulį, peržengia per save ir – svarbiausia – puikiai praleidžia laiką.

Tarptautinis lygis

Vykstantys bokso čempionatai dažniausiai nėra afišuojami, tačiau jų netrūksta. Lietuvoje kasmet vyksta visų amžiaus grupių vyrų ir moterų čempionatai, šių laimėtojai atstovauja šaliai Europos, pasaulio čempionatuose.

Į Ričardo Tamulio (jaunių), Dano Pozniako (jaunimo), Algirdo Šociko (vyrų) ir Vitalijaus Karpačiausko (visų amžiaus grupių) tarptautinius turnyrus Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje susirenka stipriausios Europos ir pasaulio bokso komandos.

Šie turnyrai yra pelnę tarptautinį pripažinimą, o Tarptautinė bokso federacija juos įvertino kategorija A (aukščiausia). XX A. Šociko turnyre šiemet kovojo boksininkai, kurie Rio olimpiadoje iškovojo tris olimpinius medalius. Tai parodo Lietuvoje vykstančių tarptautinių turnyrų lygį.

Susidomėjimas boksu sparčiai auga ir žiūrovai, norintys stebėti įdomiausias kovas, nebetelpa į mažesnes arenas. Pavyzdžiui, bendradarbiaujant su Vilniaus savivaldybe, XI D. Pozniako jaunimo turnyro finalai vyko Vilniaus „Siemens“ arenoje, į ją susirinko per 4.000 žiūrovų.

Boksininkų rutina

Boksininko kelias nėra lengvas. Olimpinės rinktinės nariai ir kandidatai treniruojasi 1 ar 2 kartus per dieną, šešias dienas per savaitę. 2 ar 3 kartus per savaitę dirba poromis, sparinguojasi (sparingas – treniruočių pobūdžio kova). Kitos treniruotės skiriamos jėgai, ištvermei, greičiui, koordinacijai ir kitoms fizinėms savybėms lavinti.

Pasak p. Vitalijaus, boksas yra tokia sporto šaka, kai neužtenka būti tik stipriam ir ištvermingam. Kodėl? Kad ir koks stiprus būtum, be technikos, reakcijos ir psichologinio pasirengimo ringe esi lengvas grobis varžovui: „Jei manai, kad turi labai daug jėgų, ateik bent į vieną treniruotę ir išėjęs iš salės suvoksi, kad turi dar daug dirbti.“

Vyrauja nuomonė, kad boksininkai neintelektualūs, daugiau nieko nemoka, tik daužyti vienas kitam galvas. „City Boxing“ įkūrėjai neketina nieko įrodinėti, – juk tą patį kalba ir apie futbolininkus, krepšininkus, kitų sporto šakų atstovus. Kad ir kaip būtų, po darbo dienos į bokso treniruotes skuba ir medikai, ir verslininkės, ir virėjai, ir mechanikės...