Romualdas Mačiulis: jei nori sėkmingo verslo, suteik naudos kitiems

FOTOGALERIJA Romualdas Mačiulis, „Apskaita ir buhalterija LT“ vadovas (11 nuotr.)

Apie pasirinkimą

Pokalbis savaime prasideda nuo pasirinkimo, gal todėl, kad padavėja atnešusi meniu pasako, jog dienos pietų nebelikę – teks rinktis iš šio.

„Aš moku rinktis, nors pagal horoskopą mano ženklas Svarstyklės. Man atrodo, gyvenime labai svarbu išmokti priimti sprendimą laiku“, – sako p. Romualdas.

Čia prisimenu ekonomistą, finansų analitiką Gitaną Nausėdą VŽ „Savaitgaliui“ neseniai sakius, kad esam labai sunkiai sprendimus gimdanti tauta – prieš priimdami kokį nors, mes devynis kartus susipykstame, devynis kartus išsiskirstome ir vėl sėdamės prie stalo, galiausiai nieko nenusprendžiame, tik pristeigiame daugybę komisijų. Arba, ieškodami kompromiso, randame patį netinkamiausią, kitaip tariant – antisprendimą. Ponas Romualdas sako su tuo sutinkąs, dar prideda: mes ne tik sunkiai priimame sprendimus, bet galiausiai juos priėmę lygiai taip pat sunkiai įgyvendiname.

„Mano galva, ne tiek svarbu priimti 100% teisingą sprendimą, kiek svarbu jį priimti laiku. Ir jei bent 51% priimtų sprendimų bus teisingi, jų užteks maksimaliai sėkmei. Nes nesėkmės atveju reaguoji, priimi kitą planą, t. y. veiki. Jei sustingsti ir pradedi dvejoti – galimybės langas užsidaro lygiai taip pat greitai, kaip atsidarė, ir lieka tik dūsauti“, – kalba jis.

Svarstau, kad geriausio sprendimo ieškojimas panašus į geriausių batų paieškas: nusiperki vienus ir netrukus paaiškėja, jog yra kiti, dar geresni. „Geriausi batai, tikriausiai, kai jų yra daug. Šiuo klausimu sutinku su moterimis, – visų turimų batų net nebūtina avėti, yra tokių, kuriuos užtenka turėti“, – nusijuokia pašnekovas.

Apie protingas knygas

Papasakoju p. Romualdui, kad ruošdamasi pokalbiui atradau gerą pusmetį neatnaujinamą jo svetainę, o šioje – daugybę jo rašytų patariamųjų tekstų, kaip būti sėkmingam ir gyventi gerai: „Susikurkite savo svajonių gyvenimą“, „Kiek nepanaudoto turto turi jūsų verslas“ ir pan. Prisipažįstu, jog į mokymus gyventi „teisingai“ žiūriu įtariai ir klausiu, kokį kelią jis pats nuėjo iki mokymų ir konsultacijų – šiomis grįsta dalis VŽ pašnekovo verslo.

Pirmiausia pasiteisinęs dėl svetainės – jis teikia privačias konsultacijas, todėl šiai nebelieka laiko, jis sako, kad į tas knygas anksčiau žiūrėjęs naiviai tikėdamas, vėliau – įtariai ir netikėdamas, dabar – iš balanso perspektyvos: mato pliusus ir minusus.

Anot p. Romualdo, be grožinės literatūros, jis perskaitė per 2.000 knygų – teorinių ir praktinių, patarimų ir patyrimų. Mane stebina ne skaičius, o žanras: ar dešimtoji knyga kuo nors skiriasi nuo dutūkstantosios?

„Vienas dalykas – perskaitęs jas visas, supranti temą. Antras, – perskaitęs pirmąjį tūkstantį pamačiau, kad viskas veda prie tų pačių šaltinių: vienas autorius remiasi kitu, šis – dar ankstesniu, ir visos knygos, bent jau komerciškai sėkmingesnės, yra maždaug penkių XIX a. pab.–XX a. pr. autorių veikalų interpretacijos. Mano asmeninė statistika sako, jog maždaug 90% tų tekstų neapmąstyti, – jie aklai kopijuojami, tiražuojama tai, kas populiaru“, – dėsto pašnekovas. Vėliau jis prasitaria ir pats rašąs pirmąją knygą, ją įteiks leidyklai „Sofoklis“.

Anot p. Romualdo, seniau buvo daugiau patariamųjų knygų, orientuotų į teigiamus veiksmus, t. y. vedančius tikslo link. Dabar šis žanras perša mintį, kad užtenka nusiteikti, ir viskas išsispręs – knygose skanduojamas tik pozityvumas: mes laimėsim.

„Tai visiška nesąmonė, nes kiekviena situacija turi dvi puses: teigiamą ir lygiai tokią pačią neigiamą. Savo mokymuose „Prasiveržimas“ kaip tik kalbu apie balansą, apie tai, kad reikia išmokti matyti abi puses, tik tada galėsi aiškiai veikti“, – kalba p. Romualdas. Jis įsitikinęs, jog nusiteikimo vien pozityviai mąstyti, veikti ir kalbėti pasekmė yra neigiama: kai žmonėms nepavyksta visą laiką būti pozityviems, jie pyksta ant savęs, pradeda destruktyviai elgtis – išsilieja ant kitų, arba, kaip dažnai nutinka mūsų posovietinėje erdvėje, – agresiją nukreipia į vidų. Iš to kyla autoagresija, neveiklumas, save naikinančios mintys, ima strigti reikalai ir t. t.

„Aš siūlau nepasiduoti lengvabūdiškumui ir matyti balansą, o tas knygas vertinu kaip... Tiesiog rinkoje yra poreikis. Žmonės nori lengvo būdo, jos jį ir siūlo“, – gūžteli pašnekovas.

Suabejoju: vien skaityti protingas knygas neužtenka. Pašnekovas sutinka: „Taip, čia yra esmė. Vien žinojimo nepakanka, turi veikti. Vien turėti verslo idėją nieko nereiškia, pati savaime ji lygi nuliui. Rinkoje svarbus tas, kuris įgyvendino idėją, o ne kažką pasvajojo“. Čia pat priduria, jog žmonėms, ypač vadinamajam Y kartos jaunimui, trūksta suvokimo, kad veiksmas, o ne mąstymas duoda rezultatą: „Žmogus turi turėti tikslą, ir kiekvienas veiksmas, nematyčiau jo kaip teigiamo arba neigiamo, arba priartina jį prie tikslo, arba nutolina.“

Apie naudą

Grįžtu prie to paties – klausimo, kokie buvo jo tikslai, kokį kelią jis nuėjo iki konsultanto karjeros.

Pagaliau atsakymas: aktyvią konsultanto karjerą p. Romualdas pradėjo Airijoje, o po kelerių metų grįžęs į Lietuvą pamatė, kad čia yra daug gerų idėjų, prekių ir paslaugų, tačiau žmonės nežino, kaip jas pristatyti rinkai ir efektyviai parduoti. Tai verčia juos turėti labai mažas maržas, tuomet trūksta pinigų naujovėms, tobulinimui, darbo užmokesčio fondui ir t. t. Anot pašnekovo, rinkai jo žinių reikėjo. Gal prisidėjo ir tai, kad patirties jis parsivežė iš užsienio – Azijos, Emyratų, o žmonėms visada įdomu, ar išties svetur veršiai alų midų geria.

„Jeigu žmonės kreipiasi ir prašo pagalbos – kodėl gi ne. Man visą laiką buvo svarbu padėti kitiems, būti naudingam“, – sako p. Romualdas.

Pirmoji žodžio „nauda“ reikšmė Dabartinės lietuvių kalbos žodyne – „naudinga, vertinga, pelninga“. Taip jį supranta ir p. Romualdas: „Verslo esmė labai paprasta – jei nori, kad jis būtų sėkmingas, turi nuolatos galvoti, kaip suteikti kuo daugiau naudos kitiems. Duodamas vis daugiau naudos, gauni už tai vis didesnį atlygį ir vėlgi – gali reinvestuoti, ir gauti dar daugiau naudos. Nauda – vienintelis kelias daryti verslą.“

Klausiamas apie jo paties verslus: kokios tai įmonės, kokios naudos jis iš jų gauna, nuo ko tie verslai prasidėjo, p. Romualdas sako, jog jie prasidėjo nuo „didelio užsidegimo ir entuziazmo“. Kai tarsteliu, jog tai frazė iš tų pačių knygų, jis nusijuokia: „Bet taip ir buvo.“

Karjeros pradžia – mokykloje

Taigi p. Romualdas gimė ir augo Šiauliuose. Nuo dešimties iki aštuoniolikos metų gyveno Joniškyje, – tai buvusi labai gera vieta užaugti. Darbo karjerą pradėjo mokydamasis 12 klasėje. Sykį vaikinas pamatė skelbimą, kad kompiuteriais prekiaujanti įmonė „Kompera“ ieško vadybininko Joniškio filialui.

„Apie kompiuterius jau neblogai išmaniau. Kas yra vadybininkas, nežinojau, galvojau, gal tai tas, kuris padeda sukonfigūruoti kompiuterį, bet labai norėjau dirbti, turėti savo pinigų ir būti nepriklausomas“, – pasakoja p. Romualdas. Kandidatui į vadybininkus reikėjo pateikti CV, bet koks gi čia CV, kai esi dvyliktokas. Supratęs, kad su CV nieko neišdegs, kitą dieną, užuot ėjęs į mokyklą, jis autostopu nuvažiavo į Šiaulius, susirado įmonės biurą, prisistatė kas esąs, ir pareiškė, kad nori dirbti Joniškio rajone vadybininku – atvažiavo pasirašyti darbo sutarties. Ir dar – norėtų kalbėtis su generaliniu direktoriumi, nes internetiniame puslapyje buvo skaitęs, kad yra tokios pareigos.

Su generaliniu iš karto susitikti nepavyko. Galiausiai per pietus jį priėmė personalo vadovė, o vakarop – ir direktorius Vaidotas Adomavičius, iki šiol vadovaujantis „Komperai“.

„Jis išmokė mane pradinių dalykų, iki šiol jam esu dėkingas“, – sako pašnekovas.

Į darbą jį priėmė. Į kai kurias pamokas tekdavo nenueiti, tačiau mokėsi gerai, nors namų darbų namie neruošdavo, atlikdavo juos iškart per pamokas arba prieš jas.

„Bandžiau optimizuoti laiką“, – juokiasi p. Romualdas. Lygiai taip pat, mokydamasis tik per pamokas, jis baigė Joniškio meno mokyklos fortepijono klasę. Dar lankė šachmatų mokyklą: „Visą laiką buvau užimtas, laiko bimbinėti neturėjau. Jei būčiau namie mokęsis groti, ruošęs pamokas, draugų visai nebūčiau matęs.“

Buvo staigmena, kai vaikinas išgirdo, kad jo, vadybininko, darbas bus pardavinėti kompiuterius: „Nesiginčijau, supratau, ko iš manęs nori, tik nesupratau, kaip juos galima parduoti, nes asmeninių kompiuterių kainos tuo metu, 2001-aisiais, buvo didžiulės, ir Joniškyje jiems niekas pinigų neturėjo.“

Ponas Romualdas, ligi šiol nė nedirstelėjęs į savo patiekalą – burratą, prie kurios užsisakė aliejaus ir acto, pasakoja supratęs, jog tą problemą spręsti turi pats ir sugalvojo du dalykus. Pirma, siūlyti kompiuterius įmonėms – šios turėjo daugiau pinigų nei žmonės. Idėja pasirodė teisinga. Anot pašnekovo, iki tol tokios praktikos „Komperoje“ nebuvo, o jis, pasiėmęs įmonių katalogą (tuo metu Joniškyje jų buvo užregistruota gal 200, pusė jų – neegzistuojančios arba neveikiančios), pradėjo skambinti visiems iš eilės ir siūlyti kompiuterius. Tai suveikė.

Antra, užsibrėžė tikslą sugalvoti, kaip būtų galima nusipirkti kompiuterį neturint pinigų. Sprendimą rado: p. Romualdo idėją palaikiusi įmonės valdžia pasirašė sutartį su Šiaulių banko lizingu. Tuomet tai buvo naujovė.

Vienur kitur nusigriebdamas žinių apie kompiuterius ir verslą apskritai, p. Romualdas pasakoja, kad į pirkėjų širdis ir pinigines bandęs prisibelsti įvairiausiais būdais. Parduotuvėje, kur buvo parduodama ir spauda, įkalbėjo į kiekvieną leidinį įkišti po įmonės lankstinuką. Vakarais mėtė skrajutes į pašto dėžutes ir, kol baigė mokyklą, pardavė gal septynis ar aštuonis kompiuterius. Bet pirmoji parduota prekė buvo ne kompiuteris, o garso kolonėlės prie jo.

„Labai džiaugiausi, nes darbo sutartyje buvo numatyta, kad gausiu ne tik bazinį atlyginimą, bet ir priedą – 21% pelno už parduotą kompiuterį. Tai buvo daug. Turtuolis netapau, bet galėjau leisti sau valgyti restorane“, – šypsosi pašnekovas.

Baigęs mokyklą, jis gavo pasiūlymą vadovauti įmonės filialui Šiauliuose, bet kaip dauguma jaunų žmonių ateitį matė sostinėje. Vilniuje tęsė karjerą IT srityje. „Programuotoju taip ir netapau, atsidūriau pardavimų, vadybos srityje, ji įtraukė natūraliai“, – prisimena p. Romualdas.

Nugalėti baimės – į Airiją

Neilgai trukus jis su būsima žmona išvažiavo į Airiją. Ne dėl ekonominių priežasčių, juk turėjo gerai mokamą darbą, bet dėl atsitiktinumo ir galimybės.

„Vis dėlto lemiamas faktorius, matyt, buvo tas, kad buvo truputį baisu, o aš žinojau, jog vienintelis būdas nugalėti baimę – imti ir daryti“, – šypsosi jis.

Planą A p. Romualdas turėjo: „Šiais laikais kiekvienai situacijai turiu planą A, B, C, D, E ir t. t. Tai užtikrina, kad, nepriklausomai nuo to, ką kiti žmonės daro ar nedaro, kažkuris jų bus įgyvendintas. Tuomet buvo vienas planas – gal nelabai apskaičiuotas, apsvarstytas, ir jis nesuveikė. Tai buvo pliusas, nes, kaip ir bet kuris kitas svetimoje šalyje, turėjau kažko imtis, ir labai greitai.“

Pašnekovas neslepia: iš pradžių buvo sunku. Pirmas darbas, už kurio užsikabino – IT pardavimas ir vadyba. Šioje srityje patirties turėjo, bet turėjo ir akcentą, buvo iš kitur, svetimas, tad pirmiausia reikėjo įrodyti, ko vertas. Darbdaviai netruko matyti ne jo kilmę ar akcentą, o užsidegimą dirbti ir tai, kad užduotis lietuvis atlieka nestandartiškai.

Karjera klostėsi. Ponas Romualdas pradėjo dirbti finansų planavimo konsultantu Dubline, įmonėje „Staff Balance“. Toje srityje lavinosi pats: skaitė, dalyvavo seminaruose. „Reikėjo labai daug mokytis pačiam, tada – praktika, dar sykį praktika ir stambūs klientai su dideliais projektais“, – sako pašnekovas.

Pirmasis rimtas ir sėkmingas klientas buvo Airijos dujos „„Bord Gais“ – jų bendrovėje įdiegė personalo optimizavimo modelį ir, pasak pašnekovo, pirmąkart Airijos dujų istorijoje įmonė sužinojo tikrą savo skirtingų produktų pelningumą: pasirodė, kad vieni segmentai yra nuostolingi, kiti – superpelningi.

„Atvėrėt airiams akis?“ – klausiu.

„Atvėrėm“, – atsako p. Romualdas. Netrukus jo įmonė pasirašė kontraktą su „KBC“ banku – sukūrė jiems realų žmogiškųjų resursų modelį, tam buvo reikalinga programinė įranga ir konsultacijos.

Ponas Romualdas iš pradžių dirbo įmonės finansų planavimo konsultantu ir technikos direktoriumi, vėliau įsigijo 1% jos akcijų, paskiau – 10%, paskiau – 20%.

„O paskiau mano verslo partneris pasidavė ir visus klausimus paliko spręsti man. Jis pavargo, nes tikėjosi greitos sėkmės. Mano vizijoje buvo ilgesnė perspektyva“, – sako pašnekovas, o netrukus greta pirmosios atsirado antroji įmonė – „Skills Access“.

IT specialistų paieškos

Ponas Romualdas pasakoja, jog potencialūs klientai netrukus atkreipė dėmesį į jo siūlomą palyginti nebrangią programinę įrangą bankams arba draudimo bendrovėms – maždaug už 0,5 mln. Eur. Paslaptis buvo ta, kad Lietuvoje jis turėjo talentingų pažįstamų – programuotojų, IT specialistų, tas programas kūrė jie.

Vėliau p. Romualdas ėmė teikti kitas paslaugas: užsienio įmones suvesdavo su lietuvių programuotojais.

„Ir vieniems, ir kitiems tai buvo gerai“, – sako pašnekovas. Anot jo, netrukus antra pagal dydį Airijos IT įmonė – Ergo Group – paprašė nuolatinės paslaugos: kad šis ieškotų Lietuvoje žmonių ir administruotų Lietuvoje dirbančią jų komandą.

Iš to išsivystė įmonė „Skills Access“ (SA), – „prieiga prie gebėjimų“, ir antruoju jos klientu tapo didžiausia Airijos IT paslaugų įmonė – „Version 1“, iki šiol ji yra SA klientas. Ši paprašė tokios pat paslaugos – surasti Lietuvoje profesionalų.

„Tai jūs išvežėte IT specialistus iš Lietuvos?“ – klausiu pašnekovo.

„Esu atsakingas, – šypteli jis. – Išvežėm mažiausiai šimtą, dalis jų sėkmingai dirba ten, kiti grįžo į Lietuvą, treti persikėlė į kitas šalis.“

Pirmasis verslas

Vis dėlto pirmąjį savo verslą p. Romualdas pradėjo iki išvykdamas į Airiją: tai buvo įmonė, kuri importavo buitinę chemiją iš JAV ir parduodavo prekybos tinklams.

„Mano pirmasis klientas buvo „Vilniaus prekyba“, ji išmokė dirbti kokybiškai ir laiku, ten nebuvo galima nusižengti jokiai sąlygai“, – prisimena pašnekovas. Tą pirmąją įmonę jis nusipirko, radęs investuotoją. Po 9 mėn. pardavė, tačiau, sako, patirties spėjo įgyti: „Trūko vadovavimo, finansų planavimo žinių, nesupratau skirtumo tarp pelno ir pinigų: pelnas „ant popieriaus“ augo, o pinigų mažėjo – juk plėtėmės į prekybos tinklus, o šie mokėdavo po 30 ar net 60 dienų. Mes gi už prekes mokėjome iš anksto, taip pat kaip muito ir visus kitus mokesčius. Aš žinojau, kad moku parduoti, bet nesupratau, kiek mums reikia pinigų. Finansininkė paaiškino, jog pritrūkome milijono. Apskaičiavau, jog net užstatęs visą investuotojo turtą surinksiu tik pusę milijono, o po kurio laiko vėl pritrūksiu pinigų. Tuomet suvokiau, kad nereikia laukti, ir ėmiau ieškoti įmonės pirkėjo.“

Paklaustas, kiek įmonių iš viso yra įsteigęs ar dalyvavęs jų veikloje, p. Romualdas sako, jog kaip juridinis asmuo „sudalyvavo“ maždaug 50 įmonių veikloje, tačiau mieliau jas vadina prekių ženklais, o intensyviai plėtojamų jis suskaičiuoja penkias šešias.

Apie entuziazmą

Paprašytas išvardyti tris svarbiausius dalykus, kurių, jo galva, reikia steigiant įmonę, p. Romualdas sako: „Visų pirma, entuziazmo ir energijos. Antra – minėtojo subalansuoto mąstymo, žinojimo, kad bus visko: ir teigiamų, ir neigiamų pusių. Ir trečia – turėti tikslą.“ Anot jo, atrodo, tas tiesas visi žino, bet jam ne kartą teko susidurti su klientais, kurie, sakykime, nori reorganizuoti veiklą, nes ji kažkuriame etape užstrigo, ir paklausti, kokie yra jų tikslai, negali šių aiškiai įvardyti.

„Kai žinai, ko nori, gali dėlioti planą, kur link eiti. O ne priešingai – pirma planas, veiksmai viena, kita kryptimi – gal kas nors išeis... Pirmiausia turi būti tikslas ir planas, kaip jį pasiekti. Nori uždirbti pinigų? Kiek? Kada? Kaip? Kokią naudą suteiksi klientams, kodėl jie turi mokėti tokią, o ne kitokią kainą“, – lenkia pirštus pašnekovas.

Nereikalingų darbų sąrašas

Sprendžiant iš p. Romualdo kalbos, jis pats – plano žmogus, kitaip vargiai spėtų apžioti visas veiklas. Pašnekovas linkteli: „Taip. Dirbu daugiau valandų nei dauguma – apie 80 per savaitę. Dabar jau stengiuosi jų neviršyti, nes mano prioritetas – žmona ir vaikai. Sūnui ir dukrai – šešeri ir ketveri, jie auga, užduoda labai įdomių klausimų, su jais įdomu būti.“

„Ne, aš nepavargstu, – sako, kai paklausiu, ar yra numatęs, kiek laiko dar tiek „ars“. – Pavargsta tie, kurie dirba nemėgstamą darbą. Kita vertus, darbų, kurie iš manęs atima daug laiko ir energijos, stengiuosi nedaryti, deleguoju juos kitiems.“ Anot p. Romualdo, ir per konsultacijas jis moko vadovus, kad šie nedarytų darbų, kurie jų neįkvepia: „Kartais vadovai įsivelia į mikrokontrolės klausimus, bando kažką reguliuoti, tačiau tokie darbai tik siurbia energiją, o naudos iš to niekam. Aš pats pasirašydavau sutartis, tvarkydavau finansinius ir administracinius dalykus, atrodė, kažkas turi tai daryti, be to, kontrolę buvo sunku paleisti. Galiausiai supratau, kad galima įvesti tam tikrą mechanizmą ir pavesti tuos darbus atlikti kitiems, pagal tam tikrą sistemą.“

Anot jo, konsultacijos su klestinčiais žmonėmis jį pastūmėjo sykį atsisėsti ir popieriaus lape prie kiekvieno darbo, kurį atlieka, surašyti, kiek šis duoda naudos.

„Iš tikrųjų, tas sąrašas man buvo labai naudingas“, – šypteli p. Romualdas. Jis pasakoja visą gyvenimą stengęsis suprasti, kodėl vienus žmones lydi sėkmė, o kitų – ne, kol galiausiai nušvito, jog viskas priklauso nuo to, kaip žmogus naudoja savo laiką ir energiją: „Supratau, kad ir aš, ir Amerikos prezidentas turime po 24 val. per parą, bet jis spėja ne tik daugybę darbų nuveikti, bet ir pasportuoti, ir turėti asmeninio laiko.“

Ponas Romualdas įsitikinęs, jog apie laiko planavimą daug kas kalba, bet mažai kas jį išties planuoja. Anot jo, norint planuoti, pirmiausia reikia pripažinti, kad vienas visko nepadarysi.

„Ir man tai buvo sunku, nors mano darbo našumas didžiulis: jei susikaupiu, galiu padaryti per dieną tiek, kiek kiti gal per metus padaro“, – sako p. Mačiulis. Kai pasitikslinu, ar teisingai supratau, jis patikina: „Taip, sakau tai drąsiai. Tarkime, klientas prašo padėti išspręsti situaciją prieš bankrotą, tad per labai trumpą laiką reikia padaryti nemažai labai tikslių veiksmų, kad išgelbėtum padėtį. Tuomet turiu labai susikaupti. Jau kokius 6–7 m. visai nevartoju alkoholio, nerūkau, nors kadaise rūkiau – gal 10 metų. Kodėl? Gaila laiko ir nematau prasmės. Kitas dalykas – šviežias protas labai svarbu. Svarbu nesuklysti, nepritrūkti energijos, nes rinkoje laimi tie, kurių valia tvirtenė. Laimi valia“, – sako p. Romualdas. Be to, priduria, laiką jis taupo įvairiais būdais: beveik nežiūri televizoriaus, neturi išmaniojo telefono, o elektroninį paštą tikrina kartą per savaitę. Ir niekas dėl to nenukenčia.

Apie veiklos motyvus

Klausiu pašnekovo, kas yra jo veiklos motyvas – savirealizacija, šeima, soti ateitis?

„Nuo mažens man labai svarbu būti naudingam. Tėvai taip sudėliojo, kad namie reikėjo prisidėti ir prie neįdomių darbų. Bet mačiau tam tikrą seką: ką nors padarai ir tada gražiai atrodo. Arba, visi padaro savo darbus, ir kažkur galima važiuoti“, – šypsosi p. Romualdas.

„Kur tas motyvas? – perklausia. – Manau, tai noras būti naudingam. Jokiu būdu tai nėra altruizmas, tikrai nenoriu nieko atiduoti veltui. Turi būti mainai, jie yra priemonė duoti kažkam naudą ir taip pat ją gauti sau. Niekada nenoriu paimti daugiau, nei duodu, bet nenoriu ir mažiau paimti. Manai turi būti lygiaverčiai, kitaip balanso kažkurioje vietoje vis tiek pritrūks.

Kitas dalykas, gal iš šachmatų liko noras laimėti, taip sudėlioti žaidimą, kad oponentui iš pradžių padarytum šachą, o paskui – ir matą. Nes verslas kaip šachmatai: turi žinoti, kada daryti rokiruotę, o kada – atsitraukti.

O svarbiausias asmeninis motyvas – aš iš tikrųjų labai myliu savo žmoną ir vaikus, ir noriu, kad mes gyventume laimingai. Laimingai šeimai, manau, reikia laimingų žmonių, o aš laimingas tada, kai dirbu, duodu naudos kitiems, tada grįžtu namo patenkintas. Jeigu nedirbčiau, savęs nerealizuočiau, man būtų labai liūdna. Negalėčiau būti be darbo. Niekada negalėčiau viską baigti, parduoti, niekada. Man įdomu kurti, veikti, daryti.“