Slidinėjimas kitaip – populiarėjanti turtingųjų pramoga

Revelstokas Britų Kolumbijoje, Kanadoje, yra kukli vietelė, nuošalus kalnų miestelis. Jo gyventojai dirba vietos lentpjūvėse ir prižiūri pro šalį pravažiuojančius traukinius. Sniegu užklotame Revelstoko cente yra kelios technikos prekių ir alkoholio parduotuvės, degalinės, keletas motelių. Pasilinksminti žmonės traukia į aludę „Village Idiot“, vėliau užsuka į „The Last Drop“ pažaisti biliardo, trečiadieniais bare vyksta šokių pamokos. Trumpai tariant, čia tikrai nesitikėtum rasti ypatingų apgyvendinimo sąlygų, pasakoja „Financial Times“ (FT).

Čia nėra prabangių dizainerių parduotuvių kaip Aspene (JAV) ar „Michelin“ žvaigždutėmis įvertintų restoranų kaip Kurševelyje (Prancūzija), bet Revelstokas gali pasigirti kitais pranašumais. Tai – vienas snieguočiausių miestų pasaulyje: per metus vidutiniškai čia iškrenta 12–18 m sniego, rekordas – daugiau nei 24. Palyginimui – Cerma (Šveicarija) kurorto vidurkis yra 4 m sniego.

Aukštai virš miestelio, ant Paradaiso viršukalnės, sniego pridrėbta tiek, kad mažesnių medžių nė nematyti, tik aukščiausiųjų šakos styro iš po sniego. Sukaustyti ledo medžiai atrodo lyg pakumpusios į apsiaustus susisukusios figūros, vietiniai juos vadina sniego vaiduokliais. Tarp jų laviruoja nuo viršukalnės besileidžiantys slidininkai, stengdamiesi nepataikyti į sniego vėpūtinius.

Trasos apačioje jų laukia aukščiausios klasės sraigtasparnis. Tada – skrydis žemai palei mišką virš užšalusios Illecillewaet upės, apačioje – Revelstokas, ir pagaliau galutinė stotelė – ne sraigtasparnio aikštelė, ne viešbutis, bet privati vieta nusileisti šalia „Birghorn“ slidinėjimo namo.

Leidžiantis pro pastato langus galima įžiūrėti virtuvės šefą Peterį Huges'ą (jo tinklaraštį rasite čia), dėliojantį padėklus su sumuštinukais. Išgirdęs sraigtasparnį buvęs roko žvaigždžių Davido Bowie, Jameso Browno, „The Red Hot Chili Peppers“ ir kitų garsenybių virtuvių vadovas atsisuka ir šypsodamasis parodo pakeltus į viršų nykščius.

Industrijos naujiena

Vietiniai prie sraigtasparnių skleidžiamo garso įpratę. Slidinėjimą atskrendant sraigtasparniais (angl. heliskiing) Revelstoke maždaug 1970 m. išpopuliarino kalnų gidai iš Austrijos ir Šveicarijos. Nuo tada dėl gausaus sniego ir patogios pozicijos tarp Selkerko ir Monashee kalnų miestelis tapo neoficialia šios sporto šakos sostine. Šioje zonoje veikia bent keturios paslaugas slidininkams teikiančios sraigtasparnių kompanijos, svečiai apgyvendinami patogiuose, ne per daug prašmatniuose viešbučiuose miestelyje arba dalijasi trobelėmis kalnuose. „Bighorn“ atėjimas į rinką praėjusį sezoną Revelstoką paįvairino nematyta prabanga ir pradėjo naują industrijos madą – privatų poilsį prabangiose sraigtasparnių slidinėjimo trobelėse. Tai dviejų jaunų britų Michaelio Kirklando ir jo brolio Chriso idėja. Abu jie – puikūs slidininkai, lenktynininkai, instruktoriai, sumanę Kanados slėniuose įrengti tokio paties tipo prabangias trobeles kaip Kurševelyje ar Gštade (Šveicarija).

Svečiai tokiose trobelėse mėgaujasi visišku privatumu ir, užuot kasryt keliavę iki komercinio pakilimo tako, sraigtasparnio laukia čia pat prie trobelės. Paprastai slidinėjimo atskrendant sraigtasparniais entuziastai „judėjimo priemone“ dalijasi su nepažįstamaisiais, vienas orlaivis aptarnauja tris ar keturias grupes. „Bighorn“ svečiai visą dieną skraido tik jiems skirtu sraigtasparniu.

Trobelėje – aštuoni dviviečiai miegamieji, svetainė su židiniu ir 15 m ilgio langais, atveriančiais vaizdą į Kolumbijos upę ir ūkanotus Begbie kalnų šlaitus. Čia galima žaisti biliardą, plaukioti baseine, tinginiauti sūkurinėje vonioje lauke, stebėti vaizdus pro senovinį teleskopą ar sėdint prie židinio kramsnoti vietinius mėsos produktus – elnieną, briedieną, antieną. Nei jėgų, nei pinigų nepagailėta. Sūris tiekiamas iš ūkininkų turgaus Vankuveryje (7 val. kelio), chalatai – iš vienos Velso įmonės, kuri aptarnauja ir karalienę, ir t. t.

Paklausa auga

Privačių slidinėjimo sraigtasparniais paslaugų kaina („Bighorn“ savaitės nuoma 12 žmonių) prasideda nuo 106.000 GBP.

Tai reiškia, kad ši paslauga išliks išskirtinė, kita vertus, – jos paklausa auga.

Pavyzdžiui, „Arctic Heliskiing“ grupėms nuo 8 iki 12 žmonių, taip pat grupėms po keturis žmones, siūlo turus jų bazėje Šiaurės Islandijoje – viršukalnes, ir trasas, kurios baigiasi ties Grenlandijos jūros krantais. Privatumas garantuotas – namelis su sūkurine vonia lauke, SPA ir puikiu maistu įrengtas fermoje apleisto slėnio viršuje.

Grupė iki aštuonių žmonių gali apsistoti „White Saddle Ranch Country Inn“, Britų Kolumbijos pakrantėje esančioje fermoje. Ji nė iš tolo neprilygsta „Bighorn“ – suręsta iš rankomis tašytų rąstų ir su bendromis voniomis. Tačiau tie aštuoni žmonės dalijasi slidinėjimo trasa, kuri, pasak operatorių „Bella Coola Helisports“, užima tokį plotą, kuriuo pasigirti negali niekas kitas.

Eilėje rikiuojasi daugiau siūlančiųjų paslaugą. Chadas Pike, investavimo ir konsultavimo grupės „Blackstone Europe“ vicepirmininkas, kuria „Eleven Experience“, ekstravagantišką vienuolikos žmonių atostogoms pritaikytų istorinių pastatų „kolekciją“ nuo Viltšyro (Anglija) iki Bahamų. Šiuo metu, kaip nurodoma bendrovės tinlalapyje, veikia penki prabangūs objektai Prancūzijoje, Bahamuose, Olandijoje, JAV ir Islandijoje, artimiausiu kolekciją ketinama papildyti. Kaina – nuo 11.000 iki 15.000 USD už naktį 12-ai žmonių.

Dar netikėtesnė vieta slidinėjimo atskrendant sraigtasparniais nameliui nei Revelstokas – vienais geriausių slidinėjimo kurortų Europoje garsėjantis Prancūzijos Tarentaise slėnis Savojos regione.

Nuo 1985 m. slidinėjimas atskrendant sraigtasparniais visoje Prancūzijoje buvo uždraustas pagausėjus skundų dėl triukšmo ir taršos. Tačiau tai neatbaidė Claire ir Tomo Jeffery, buvusios jūrų laivyno teisininkės ir pastatų bei paslaugų inspektoriaus. Kelerius metus jiedu praleido ieškodami trobelės su šalia esančia vieta sraigtasparniui nusileisti. Tada reikėjo sugalvoti, kaip rasti spragų Prancūzijos įstatymuose. Viena išeičių – perskristi sieną į Italiją, kur slidinėjimas sraigtasparniais legalus (trobelė „Pook Heli-Lodge“ yra vos keturios mylios nuo sienos ir pasiekiama trijų Italijos slidinėjimo sraigtasparniais operatorių).

Taigi – į Italijos pusę nuskraidinti slidininkai trasomis nukanka į Prancūziją, iš čia paimami sraigtasparnio, mat paimti kalnuose slidininkus šalies įstatymai nedraudžia, ir po keliolikos minučių jau gali mėgautis šalia trobelės burbuliuojančia sūkurine vonia.

Kitas būdas peržengti įstatymą – naudoti sraigtasparnį kaip taksi – skristi nuo trobelės iki vieno šalia esančių kurortų – Val d'Iesre, Tignes, Sent Fua ar Lez Arko, visi jie – ne daugiau nei už kelių minučių skrydžio.

Iš trobelės iki Ženevos oro uosto taksi važiuoja apie tris valandas. Sraigtasparniu kelionė trunka vos 27 minutes ir tu jau Ženevoje, pasirengęs skristi atgal į realybę.

FOTOGALERIJA WEB_Slidinėjimas kitaip – "Bighorn" namas (14 nuotr.)