Spalvinimo knygos suaugusiesiems: terapija ar komercija
Britų dienraštis „The Telegraph“ rašo, kad spalvinimo knygų pardavimai smarkiai šoktelėjo, kai prancūzų leidėjai jų rinkodarai pradėjo klijuoti „stresą mažinančio užsiėmimo“ etiketę. VŽ „Savaitgalio“ kalbinti Lietuvos leidėjai taip pat šneka apie atpalaiduojamą, terapinį šio užsiėmimo poveikį, tačiau dailės terapeutė sako, kad knygelių spalvinimas dar nėra dailės terapija.
Lietuviai iškart užsikabino
Daiva Jaskelevičiūtė-Baltrušaitienė, leidyklos „Alma littera“ leidinių vadovė, pasakoja, kad gana atsargiai, nedideliu tiražu pirmą spalvinimo knygą – Millie Marottos „Minčių spalvos“ – lietuviams pristatė šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje. Rinkdamiesi, kokį leidinį pirmiausia pasiūlyti saviškiams, kad jis nebūtų priimtas kaip dar viena spalvinimo knygutė vaikams, leidėjai sako konsultavęsi su Lietuvos meno terapijos asociacija. Anot pašnekovės, nauja veikla lietuviai susidomėjo iškart.
„Knygų spalvinimo fenomeną suprasti nesunku. Žmonėms reikia atsikvėpti kosminiu greičiu besisukančiame pasaulyje. O čia sustoji, lieki vienas su savimi, atsipalaiduoji. Niekas tavo darbų nevertina, negali būti negražu ar neteisinga, nėra netinkamų spalvų ir priemonių. Viskas tinkama, nes taip žmogus išreiškia save ir savo jausmus“, – kalba p. Baltrušaitienė.
„Baltų lankų“ leidykla kol kas yra išleidusi tik vieną spalvinimo knygelę suaugusiesiems. Kotryna Žukaitė, leidyklos direktorė, sako, kad sykiu su „spalvinimo banga“ planuoja išleisti dar kelias tokias knygas. Ji pasakoja, kad, prieš gerus metus užsienyje pastebėjusi didelę suaugusiųjų spalvinimo knygų pasiūlą, šių knygų sėkme Lietuvoje abejojo, bet tebeaugantis jų poreikis ir pirmosios knygelės sėkmė nuomonę pakeitė.
„Išleisti spalvinimo knygą yra visai paprasta ir greita: nėra ko versti, ko redaguoti, tereikia įsigyti dailininko autoriaus teises. Jei dabar pirkėjams tokių dalykų reikia, mums prisidėti prie įvairovės visai smagu. O kad tai paklausu, greitai pamatėme: išleidome vieną knygelę ir ji iškart atsidūrė perkamiausiųjų sąrašuose. Žmonės nori pabėgti nuo savo rūpesčių ir tokia terapija šiuo metu jiems yra veiksminga. Spalvinimo knygos yra dar viena savipagalbos knygų rūšis, tai nedaug kainuojantis ir nesudėtingas būdas atitrūkti, pailsėti, pabūti su savimi“, – kalba p. Kotryna.
Madinga Kalėdų dovana
Anot p. Kotrynos, dar gerus metus spalvinimo knygos Lietuvoje turėtų būti populiarios. Svetur jas jau keičia tokios, kuriose siūloma ne tik nuspalvinti paveikslėlius, bet ir pačiam pripiešti trūkstamas dalis, kurti savo istoriją, savaip interpretuoti garsiuosius meno kūrinius.
Ponia Baltrušaitienė, „Almos litteros“ leidinių vadovė, pasakoja apie užsienyje plintančią madą dalytis spalvinimo procesu ir rezultatais socialiniuose tinkluose, ten spalvinimo mėgėjai bendrauja, keičiasi patirtimi ne tik internete, bet rengia ir susitikimus. Anot pašnekovės, lietuviai – kol kas naujokai šioje srityje, be to, į šią veiklą žiūrima šiek tiek atsargiai, – tai vis dar labiau vaikiškas žaidimas.
Spalvinimo knygų madai įsibėgėjus, greta knygų atsiranda ir jas lydinčių prekių – atvirukų, užrašų knygelių, plakatų ir pan. Leidėjai neslepia, kad Kalėdoms pasiūlys dovanoms tinkamų rinkinių.
„Jei šįmet dovanų gausite spalvinimo kalendorių ar kitą šiam užsiėmimui tinkamą dovaną, nesistebėkite, tai dabar madinga“, – sako p. Baltrušaitienė.
Parduodamas tik pavadinimas
„Spalvinimo knygos suaugusiesiems yra grynai komercinis produktas, nes vartotojams parduodamas tik dailės ar meno terapijos pavadinimas“, – sako dr. Audronė Brazauskaitė, VšĮ Menų terapijos centro steigėja ir vadovė, dailės terapeutė, bendros Vilniaus dailės akademijos ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Dailės terapijos magistrantūros studijų programos lektorė. Pasak jos, meno, dailės ir apskritai „terapijos“ pavadinimai dabar yra labai paklausūs – „pasiterapinti“ yra madinga, įvairių užsiėmimų ir priemonių pasiūla didžiulė, bet retas žmogus domisi, kas slepiasi po žodžiais.
„Čia mūsų, profesionalų, atsakomybė šviesti visuomenę, kad žmonės žinotų, kas yra meno, dailės terapija“, – kalba dr. Brazauskaitė.
Dailės terapeuto profesija Vakarų šalyse susiformavo XX a. 7–8 dešimtmečiais, ji yra griežtai reglamentuota įstatymų. Lietuvoje tik pernai spalį sveikatos apsaugos ministrė patvirtino menų terapijų profesijų aprašą, kuriame nurodyti reikalavimai specialistui ir tokiai paslaugai.
„Dailės terapija yra psichoterapijos forma, o psichoterapija – tai kliento ir terapeuto santykis“, – aiškina pašnekovė. Paprastai, kai terapijoje nenaudojamos jokios kūrybinės išraiškos, tas santykis išreiškiamas verbaliai, t. y. pokalbiu. Dailės terapija ypatinga tuo, kad į dviejų asmenų santykį įtraukiamas trečias objektas – kūrybinis procesas, kurio rezultatas yra savotiškas žmogaus vidinės būsenos dokumentas. Jį specialistas sykiu su klientu ir nagrinėja, skaito kliento būsenas, emocijas, provokuoja įžvalgas ir t. t.
„Suprantama, kad žmonėms kyla klausimas, kodėl aš vienas negaliu „pasiterapinti“, namie papaišyti ar paspalvinti? Taip, vienas pats gali pasidžiaugti procesu, susikurti jaukią erdvę, bet terapijai reikia dar vieno dalyko – santykio su terapeutu ir jo skatinamų refleksijų. Tik esant santykiui su kitu žmogumi gali pamatyti save iš šalies, augti, keistis. Piešti savaime yra turiningas laisvalaikio leidimo būdas ir saviraiškos forma, bet kiekvieną papaišymą vadinti dailės terapija yra klaidinga“, – dėsto dr. Brazauskaitė.
Naudingesnės vaikams
Kalbėdama apie spalvinimo knygas suaugusiesiems, dailės terapeutė griežta. Anot jos, šios knygos niekuo nesiskiria nuo vaikiškų spalvinimo knygelių, tik vaikams naudos iš jų tikrai daugiau – spalvindami jie lavina smulkiają motoriką, akies, rankos koordinaciją, mokosi sukaupti dėmesį.
„Spalvindamas gali nusiraminti, užsimiršti, nes nereikia nieko galvoti, prieš akis visa išbaigta klišė. Didžiausias kūrybiškumas – pasirinkti spalvą. Sakyčiau, tai veikla visiškai aptingusiam žmogui“, – šypteli dr. Brazauskaitė. Anot jos, šių knygų populiarumas nusako mūsų visuomenės būseną. Tai rodo, kad žmonėms reikia terapijos. Kita vertus, perkamas greitasis produktas suponuoja, kad iš tikro gilintis į save, keistis gal nėra laiko, o gal nesaugu.
„Žmonės vis dar tikisi receptų, kaip pažinti save, savo vaikus, šeimą, ką daryti tam tikrose situacijose ir pan. Savęs pažinimas yra ilgas ir lėtas procesas, išgėrus piliulę ar nuspalvinus paveiksliuką niekas nepasikeis“, – kalba dailės terapeutė.
