Iliustruotoji istorija: Žaliasis graikų auksas

Publikuota: 2019-08-04
Vidutinė graikų šeima sunaudodavo apie 300 litrų alyvuogių aliejaus per metus. „Matton“ nuotr.
Vidutinė graikų šeima sunaudodavo apie 300 litrų alyvuogių aliejaus per metus. „Matton“ nuotr.
 

Senovės graikams svarbiausi buvo trys dalykai: maistas, vanduo ir alyvuogių aliejus. Aliejus buvo vartojamas ne tik maistui ir vaistams, jo eksportas į kitus kraštus graikams sukrovė turtus, be to, jis padėdavo užmegzti tiesioginį ryšį su dievais. Per karą buvo deginami priešų alyvmedžiai.

Dulkės dar nebuvo nusėdusios už vežimo, kai raumeningas vadeliotojas Teronas iš Akrago sustabdė du savo žirgus priešais žiūrovus, susirinkusius dideliame ovalo formos hipodrome.

476 m. pr. Kr. olimpinės žaidynės tradiciškai rengiamos Olimpijoje. Tūkstančiai žiūrovų džiugiai šaukia, kai Teronas lipa iš savo vežimo. Didžiuodamasis jis palenkia galvą, kad žaidynių teisėjai galėtų jam ant galvos uždėti ypatingą alyvmedžių šakų vainiką. Vienas iš žiūrovų, kaip įprasta, yra sportą mėgstantis poetas Pindaras. Šią šlovingą sceną jis apdainuoja savo eilėraščiais.

Grįžęs į Akragą Teronas bus šlovinamas ir gaus daug dovanų, be to, visą gyvenimą bus nemokamai maitinamas miesto valdžios sąskaita. Tačiau didžiausia garbė yra iš alyvmedžio šakelių nupintas vainikas. Alyvmedį graikai laiko šventa dievų dovana, ir viskas, kas susiję su alyvmedžiais, turi ypatingą statusą.

Dievų dovana

Pasak mitų, graikai gavo alyvmedį, kai Atėnai buvo labai jaunas miestas, tuo metu vadintas Atika. Miesto valdovas karalius Kekropas siekė sustiprinti savo valdžią ir aplankė Olimpo dievus norėdamas rasti dievą globėją.

Gražusis miestas patiko išminties deivei Atėnei ir jūrų valdovui Poseidonui. Atėnė pasiūlė varžytis: kuris karaliui Kekropui įteiks geresnę dovaną, galės būti miesto globėju.

Akropolyje buvo surengtos iškilmingos varžybos, jas sėdėdamas savo soste žiūrėjo ir karalius. Poseidonui buvo leista pradėti. Jis pakėlė savo tridantį ir smeigė giliai į žemę, tuomet ištryško šaltinis ir atsirado srauni upė. Gyventojai susižavėjo, tačiau džiaugsmas išblėso pamačius, kad šaltinio vanduo yra sūrus ir netinkamas gerti.

Kai atėjo Atėnės eilė, ji Akropolyje pasodino alyvuogę. Mažas vaisius sudygo ir virto alyvmedžiu. Kai žmonės suprato, kad jos dovaną galima naudoti ne tik maistui ruošti, bet ir šviesai bei šilumai išgauti, o dar ir vaistams gaminti, varžybų baigtis tapo aiški. Atėnė buvo paskelbta nugalėtoja, o miestas jos garbei buvo pervadintas Atėnais.

Šventieji medžiai

Netrukus graikai pradėjo naudotis dieviškąja Atėnės dovana. Anot legendos, alyvmedžiai greitai paplito po visą šalį, tačiau nė vienas jų neprilygo šventiesiems medžiams, kurie augo aplink Atėnus ir kurie, anot legendos, buvo kilę iš to alyvmedžio, kurį Atėnė pasodino Akropolyje.

Šventieji medžiai, vadinamos morijos, priklausė Atėnų miestui. Žemės, kurioje augo medžiai, savininkams buvo leidžiama skinti vaisius, tik jie turėjo pajamų dalį paaukoti Atėnų šventyklai.

Kadangi morijos medžiai buvo susiję su dievais, tie, kurie padarydavo medžiui žalos, būdavo griežtai baudžiami. Filosofas Aristotelis apie senovės graikus rašo: „Jeigu kas nors pripažįstamas kaltu iškasęs medį arba jį nukirtęs, baudžiamas mirties bausme.“

396 m. pr. Kr. teismo byla rodo, kad Aristotelio laikais, IV a. pr. Kr., bausmės buvo kiek švelnesnės. Žemės savininkas buvo kaltinamas tuo, kad nukirto alyvmedžio, kuris augo jo žemėje, šaką. Už šį nusikaltimą buvo konfiskuota jo nuosavybė, o pats buvo ištremtas.

Visi spaudė aliejų

Alyvuogių aliejų graikai naudojo kasdien ir daugelyje sričių. Istorikai apskaičiavo, kad vidutinė šeima sunaudodavo apie 300 litrų alyvuogių aliejaus per metus. Beveik visi graikų ūkiai – dideli ir maži – augino alyvmedžius ir pasidarydavo aliejaus savo reikmėms. Vidutinė šeima, norinti išsispausti aliejaus tiek, kiek reikia, turėjo auginti mažiausiai 150 alyvmedžių. Daugelis augino daugiau medžių, nes aliejus buvo paklausi prekė, lengvai parduodama turguje.

Nors aliejaus buvo išspaudžiama daug, jis buvo brangus. Atėnų turguje septynių litrų aliejaus amforą buvo galima parduoti maždaug už 10 drachmų. Paprastas žemės ūkio darbininkas turėjo taupyti 510 dienų, kad galėtų įsigyti aliejaus. Ne be pagrindo dar VIII a. pr. Kr. poetas Homeras alyvuogių aliejų pavadino skystuoju auksu.

Vis dėlto nedaugelis graikų turėjo dideles alyvmedžių plantacijas, nes tuo metu dažniausiai buvo auginama tik tiek, kiek reikėjo namų reikmėms. Kadangi alyvmedis auga 20 metų ir tik tada duoda vaisių, graikai savo alyvmedžių giraites laikė ilgalaike investicija, iš kurios naudos sulauks galbūt tik jų vaikai, todėl dramaturgas Sofoklis (497–406 m. pr. Kr.) alyvmedį vadino „medžiu, kuris maitina vaikus“.

Gyvenimo prieskonis

Aliejaus kokybės ir kainos ryšys buvo aiškus. Geriausias aliejus buvo spaudžiamas iš šventųjų morijos medžių, augančių aplink Atėnus, ir buvo išskirtinis. Antras pagal gerumą aliejus buvo vadinamas baltuoju. Jis buvo spaudžiamas iš žalių, neprinokusių, alyvuogių, kurių derlius buvo nuimamas sezono pradžioje. Graikai manė, kad kuo anksčiau aliejus spaudžiamas, tuo jis geresnis. Ne tokiu prabangiu buvo laikomas aliejus, spaudžiamas nuėmus pirmą sunokusių alyvuogių derlių. Šio tipo aliejus mūsų laikais vadinamas „ypač grynu“ alyvuogių aliejumi.

Daugumai graikų teko naudoti antrojo arba trečiojo spaudimo alyvuogių aliejų, kuris buvo laikomas prastesniu. Dėl skirtingų kainų net neturtingos šeimos galėjo suvartoti 25–30 litrų alyvuogių aliejaus per metus.

Graikų virtuvėje aliejus buvo naudojamas beveik visiems patiekalams. Skyrėsi ne tik aliejaus kokybė, o ir turtingų ir neturtingų šeimų valgiai. Kuo turtingesni namai, tuo didesnė galimybė buvo papildyti tradicinę kasdienę duoną tokiais produktais kaip mėsa, prieskoniai, o ypač – alyvuogių aliejus. Neturtingi graikai turėjo tenkintis mirkydami duoną į paprastą aliejų, o turtingieji su kokybišku aliejumi kepė, ruošė padažus ir užpilus.

Svarbiausia aliejaus funkcija graikų virtuvėje buvo vadinamasis opsonas – šis graikų kalbos žodis reiškia priedą ir prieskonį. Opsonu galėjo būti daugelis dalykų – ne tik aliejus, bet, pavyzdžiui, ir medus, datulės. Anot senovės graikų, būtent dėl opsono maistas buvo vertas valgyti.

Graikai ne tik spaudė aliejų iš alyvuogių, bet ir valgė vadinamąsias stalo alyvuoges – šviežias ir mirkytas sūryme. Visi graikai galėjo sau leisti šį užkandį, tačiau stalo alyvuogės buvo laikomos nuobodžiu ir sunkiai virškinamu vargšų maistu. Pasiturinčiuose namuose alyvuogės buvo tiekiamos gardintos brangiais prieskoniais.

Maistas kaip vaistas

Alyvuogių aliejus buvo ne tik kasdienė maisto dalis, bet ir vaistas. Alyvuogių siūlyta dėti į tepalus, kuriais gydomos žaizdos ir randai. Hipokratas patarė vartoti aliejų daugiau negu 60 skirtingų būdų gydymui. Medicinos traktate „Regimen“ jis rašė: „Ant nugaros atsiradus žaizdai, išvirkite jūrsvogūnių ir sutrinkite. Aptepkite jais tvarstį ir uždėkite ant žaizdos. Vėliau tepkite žaizdą ožkos riebalais, alyvuogių aliejumi ir smilkalais.“

Šiuolaikiniai medikai pritaria, kad daugybė alyvuogių aliejuje esančių antioksidantų iš tikrųjų skatina žaizdų gijimą.

Naudoti alyvuogių aliejų medicinoje Hipokratą tikriausiai įkvėpė graikai – jie naudojo jį grožio procedūroms. Didžioji aliejaus dalis buvo skiriama kūno priežiūrai. Graikai maudydavosi kasdien ir po maudynių kūną tepdavo alyvuogių aliejumi, jis atstojo drėkinamąjį kremą. Be to, dauguma pasiturinčių graikų naudojo parfumuotus aliejus, t. y. aliejų maišydavo su kvapniais augalais, pavyzdžiui, rožėmis ir mirtomis.

Graikai taip pat išsiaiškino, kad aliejus yra veiksmingas kontraceptikas, kurį, anot Aristotelio, reikia „tepti ant tos pilvo vietos, ant kurios užvarva sėklos“. Vėliau moksliniai tyrimai patvirtino, kad alyvuogių aliejus iš tiesų padeda sustabdyti spermatozoidų judėjimą.

Teikė statusą

Graikų visuomenėje alyvuogių aliejus buvo svarbus statuso simbolis.
Pvz., turtingos šeimos turėjo daugybę socialinių įsipareigojimų, ir jiems įvykdyti reikėjo didelio aliejaus kiekio. Jos turėjo aukoti aliejų šventyklose, kad užtikrintų dievų palankumą, ir viešosioms miesto įstaigoms, nes tai buvo laikoma pilietiškumo ženklu. Aukštuomenė taip pat demonstravo savo turtus rengdama prabangias puotas, kuriose nieko netrūko, taip pat geriausio aliejaus.

Atvykusius į graikų puotą svečius pasitikdavo apšviesti namai, o apšvietimui buvo naudojama daugybė aliejinių lempų. Per vakarą vienoje lempoje išdegdavo maždaug 25 mililitrai aliejaus. Priklausomai nuo to, kiek lempų buvo namuose, apšvietimas tamsią graikišką naktį galėjo būti brangus malonumas.

Atvykusiems svečiams atsigaivinti būdavo siūloma įvairių parfumuotų aliejų. Ant pietų stalo buvo tiekiama daugybė prabangių patiekalų iš išskirtinių produktų, dažniausiai ruošiamų su alyvuogių aliejumi ir paskaninamų opsonu. Be to, buvo tiekiamas vynas, į kurį graikai dažnai pildavo aliejaus su prieskoniais.

Svarbiausia prekė

Aliejaus perteklių graikai parduodavo užsienio pirkliams ir šie jį veždavo į kitas Viduržemio jūros šalis. Jau VI a. pr. Kr. stebuklingas graikų aliejus buvo labai populiarus tarp kaimynų. Tačiau eksportui alyvuogių aliejų graikai pradėjo spausti tik praėjus šimtui metų.

Tuo metu Atėnams buvo sunku išmaitinti savo gyventojus, mieste-valstybėje buvo kilę rimtų politinių neramumų. Todėl 594 m. pr. Kr. Atėnų demokratinis tautos susirinkimas eklesija archontu, aukščiausiu pareigūnu, išrinko filosofą ir politiką Soloną, kad šis atgaivintų žlugusią polio ekonomiką.

Viena pirmųjų Solono iniciatyvų buvo paskatinti diduomenę gaminti daugiau alyvuogių aliejaus. Žemės ūkio paskirties žemė netiko javams auginti – tiek, kiek užderėdavo, visiems nepakako. Solonas teigė, kad spausdami užsienyje paklausų alyvuogių aliejų Atėnai galės importuoti gyvybiškai svarbius grūdus. Be to, jis uždraudė eksportuoti kitas prekes, išskyrus alyvuogių aliejų.

Draudimas galiojo neilgai, bet pagrindinė Solono plano dalis buvo veiksminga: ilgainiui alyvuogių aliejaus gamyba tapo svarbiausia Atėnų pramonės šaka.
Graikai daugiausia prekiavo su gretimomis šalimis Italija ir Sicilija, aliejus taip pat buvo tiekiamas į tolimas Šiaurės Afrikoje esančias Ispanijos ir Kartaginos rinkas.

Populiarėjant graikų aliejui, iniciatyvūs Italijos ir Ispanijos valstiečiai pasisodino savo alyvmedžių. Archeologai rado įrodymų, kad kitų Viduržemio jūros pakrantės šalių valstiečiai prastesnį savo aliejų pardavinėjo kaip tikrą graikišką, kad gautų geresnę kainą.

Alyvuogių aliejus buvo toks paklausus, kad dažnai kariauti būdavo pradedama siunčiant kariuomenę sudeginti priešų alyvmedžių. Ši taktika, pavyzdžiui, buvo taikoma per pirmąjį Peloponeso karą (431–421 m. pr. Kr.), kai atėniečiai nedrįso stoti į atvirą kovą su pranašesniais spartiečiais. Sparta kasmet puldinėjo Atėnus bei jų sąjungininkų žemes ir degindavo visus alyvmedžius, kuriuos tik pavykdavo rasti. Taip jie bandydavo išvilioti priešus į mūšio lauką. Atėniečiai nepaisė atviros provokacijos ir likdavo polyje, bet išsiųsdavo savo kareivius ir pranašesnį laivyną nusiaubti Spartos sąjungininkų laukų.

Pamėgo ir romėnai

Maždaug 300 m. pr. Kr. Romos respublika tapo galingiausia Viduržemio jūros regiono valstybe ir tada perėmė alyvuogių aliejaus pomėgį. Romėnai naudojo aliejų taip pat dažnai kaip graikai ir net padidino gamybą: ištobulino alyvmedžių auginimo būdus ir sukūrė našesnį presą. Tačiau dar svarbiau, kad romėnai pasirūpino alyvuogių aliejų išplatinti po visą imperiją. Netrukus alyvmedžių buvo pasodinta ir imperijos šiaurėje – Prancūzijos Alpėse.

IV a. Romos imperija skilo ir šiauriniuose regionuose nustota spausti alyvuogių aliejų, bet jis toliau buvo gaminamas Viduržemio jūros regione. Čia iki pat šių dienų jis yra neatskiriama kasdienio gyvenimo dalis.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Vyno ir desertų čempionatas: už laimėtojų nugaros – geriausi latvių ir estų restoranai

Lapkričio 18 d. Vilniuje vykusio 10-ojo atvirojo Vyno ir desertų derinių čempionato pirmąsias vietas užėmė...

Laisvalaikis
2019.11.19
 Vakarienė Helsinkyje: kur pasukti Premium

Suomių virtuvės meistrai gerokai vėliau nei švedai ar danai prisijungė prie vadinamosios Šiaurės šalių...

Laisvalaikis
2019.11.17
Šveicarai ir toliau kaups kavos atsargas karui

Šveicarai nebūtų šveicarai, jei nepasirengtų bet kuriam gyvenimo atvejui. Tai šalis, kurioje kiekviena šeima...

Laisvalaikis
2019.11.16
„Jau pilnametis“: taujėniškio plėtros greitis – du restoranai per sezoną Premium

Atidaryti du naujus restoranus per keturis mėnesius – ambicingas uždavinys net maitinimo sektoriaus...

Gazelė
2019.11.14
Ką daryti, kai stresas tampa pagrindiniu patiekalu Premium

Visi žinome, kad stresas kenkia svei­katai, bet ne mažiau kenksmingi gali būti ir būdai, kaip su juo...

Laisvalaikis
2019.11.11
Maisto ir gėrimų paroda BAF: degustacijos, diskusijos, meno instaliacijos

Lapkričio 8 ir 9 d. Vilniuje, parodų centre „Litexpo“, tęsiasi Baltijos maisto ir gėrimų paroda BAF. Čia...

Paslaugos
2019.11.08
Rūkyti Neringos karšiai – Seimo rankose

Neringiškiai sujudo: jeigu nebus pakeisti įstatymai ar priimtos jų pataisos, kyla grėsmė išnykti pamario...

Laisvalaikis
2019.11.05
Vynas metus bus brandinamas kosmose

12 butelių puikaus prancūziško bordo metus bus brandinami Tarptautinėje kosmoso stotyje (International Space...

Laisvalaikis
2019.11.05
Gastronomijos savaitė kviečia į gurmaniškas ekskursijas 

Lapkričio 4–10 d. Lietuvoje skelbiama Gastronomijos savaitė. Jos metu gero maisto gerbėjai kviečiami iš...

Laisvalaikis
2019.11.02
Interneto naudotojai jau dešimtmetį stebi „McDonald‘s“ mėsainio irimo procesą

Praėjus dešimtmečiui po to, kai Islandijoje buvo uždarytas paskutinis „McDonald‘s“ restoranas, tūkstančiai...

Laisvalaikis
2019.11.01

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau