Dvylika restoranų, dėl kurių verta pasukti iš kelio

„Maaemo“, Oslas, Norvegija

Netikėta vieta moderniame biurų pastate greta Oslo geležinkelio stoties. Pro langus matyti geležinkelio bėgiai, garso takelis – pravažiuojančių traukinių bildesys. „Maaemo“ yra vienintelis Norvegijos restoranas, pelnęs tris „Michelin“ žvaigždutes ir yra labiausiai į Šiaurę nutolęs restoranas, įvertintas gido ekspertų – už jo „Michelin‘ų“ nėra.

„Maaemo“ virtuvė gali būti vadinama Naujojo Šiaurės stiliaus (New Nordic) atstove - čia naudojami tik sezoniniai, organiniai ir biodinaminiai vietos gamintojų produktai ir senosios gaminimo technologijos, pvz., - rauginimas, būtinas šalto klimato šalyse, žavisi JAV verslo naujienų agentūros maisto kritikai. Mums lietuviams, tas žavėjimasis gali būti suprantamas, turint galvoje, kad raugintų kopūstų, agurkų ar burokėlių Amerikoje vargiai rasi. Tačiau labiausiai „Maaemo“ giriamas ne už „New Nordic“, o už virtuvės šefo ir restorano bendrasavininkio, dano Esbeno Holmboe Bango individualų, nuo kulinarijos madų nepriklausantį balsą.

Pagrindinėje restorano salėje – vos aštuoni staliukai, taigi gauti vietą be išankstinės rezervacijos reiškia būti aplankytam dangiškos sėkmės. Jei ji nusišypsos, „Bloomberg“ siūlo pabandyti lengvai šaldyto šviežio sūrio su laukinės lašišos rūkytais ikrais ir krabais. Visa tai patiekiama su sausu ledu ir, sako kritikai, - dvelkia Norvegijos mišku.

„Steirereck“, Viena

Aukštąja gastronomija neišsiskiriančiame mieste veikiantis laiko išbandytas „Steirereck“ dažnai pavadinamas austriškuoju „Noma“. Tiesą sakant, su savo moderniu valgiaraščiu Vienoje šis restoranas toks yra vienintelis. Senas pastatas, kuriame jis veikia, buvo „perinstaliuotas“ į stiklo kubą, pro kurio sienas atsiveria nuostabus vaizdas į jį supantį miesto parką (Stadtpark).

„Vaizdas toks jaudinantis, kaip ir šefo Heinzo Reitbauerio išradimai virtuvėje“, - reziumuoja „Bloomber“. Už modernų požiūrį į austrų virtuvę šlovinamas šefas patiekia ir garsųjį “Vienos šnicelį” už beveik lietuvišką kainą – 32 Eur.

Verta pridurti, jog 2017 metų 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąraše (The World‘s 50 Best Restaurants) šis užima 10 vietą. Dvi “Michelin” žvaigždės.

„Elkano“, Getaria, Ispanija

Mažame pajūrio miestelyje tarp Bilbao ir San Sebastiano veikiantis vienos „Michelin“ žvaigždutės (ir paslapčių) restoranas garsėja žuvų patiekalais. „Bloomberg“ jį vadina legendiniu žuvų restoranu. elitetraveler.com, – vienu iš 7-ių labiausiai neįvertinų Europos restoranų.

„Elkano“ šefas ir savininkas Aitoras Arregui vietos žvejų sugautas žuvis ir jūragyvius kepa ant medžio anglies iš ąžuolo. Jo „arkliukas“ – kepsninėje keptas otas, pagardintas paslaptingu mišiniu iš aliejaus, acto ir druskos, sukurtu jo močiutės. Tačiau, šypsosi p. Arregui, paslapties esmė glūdi ne mišinyje, o žuvies odoje. Prieš patiekdamas mėsingą, dūmais lengvai kvepiančią žuvį, šefas pašalina kaulus ir dosniai apšlaksto aliejumi, kurio paslaptį šeima taip pat akylai saugo.

„Mirazur“, Mentonas, Prancūzija

„Mirazur“ lengvai pasiekiamas traukiniu iš Nicos, tačiau yra tarsi izoliuotas nuo pasaulio; įkurtas žavingoje kalnų papėdėje su vaizdu į Viduržemio jūrą, vos keli šimtai metrų nuo Pranzūzijos ir Italijos sienos. Iš Argentinos kilęs šefas Mauro Colagreco šį restoraną įkūrė 2006-aisiais, po metų užsidirbo “Michelin’ą”. 2012 m. – dar vieną.

Įkvėptas jūros, kalnų ir sodo aplinkui, p. J Colagreco gamina sezoninius patiekalus. Pietų meniu žmogui – 65 eurai, tačiau kaina daugiau nei verta malonumo. Norėtumėte mėlynųjų omarų ar ramunėlių sultinio? - klausia „Bloomberg“. Jie žino, ką siūlo: 2017 metų 50-ies geriausių pasaulio restoranų sąraše “Mirazur” užima 10 vietą.

„Single Thread Farms“; Healdsburgas, Kalifornija, JAV

Tai restoranas, kuriame nesunku patikėti nuvalkiota fraze „iš ūkio ant stalo“. Tykiame Healdsburgo miestelyje madingo vyno regiono pakraštyje, šefas Kyle‘as Connaughtonas gamina nuostabius patiekalus iš šeimos ūkio, kuriam vadovauja jo žmona, produktų. Ponas Kyle‘as trejus metus dirbo Japonijoje, tai atsispindi ir maiste, ir interjere.

„Blue Hill at Stone Barns“, Hudsono slėnis, Niujorkas, JAV

Dar vienas iš pernai 50-ies pasaulio geriausiųjų sąrašo, 11 vieta. Į šią aukštą vietą iš ne mažiau aukštos 48-os (kalbame apie geriausius pasaulyje) iškėlė ne kas kitas, kaip šefo Dano Barberio nuostabus, šviežias maistas iš “Blu Hill” ir aplinkinių ūkių produktų.

Daugelis restoranų, patenkančių į tokius ir panašius sąrašus, sykiu pakliūva ir į kategoriją „neįmanoma patekti“. Šis – taip pat. Todėl į už 45 min. kelio automobiliu nuo Manheteno, buvusiame „Rockefeller Estate“ veikiantį restoraną be išankstinės rezervacijos nepateksi.

Beje, čia veikia ir rimtas edukacijos centras.

Virtuvės meistras, restoranų savininkas p. Barberis, buvusio JAV prezidento Baracko Obamos paskirtas eiti pareigas Sporto ir mitybos taryboje, yra ir judėjimo prieš maisto švaistymą „wastED“ pradininkas – savo restorane „Blue Hill“ Grinvič Vilidže Niujorke 2015-aisiais ir pernai Londone, vienoje „Selfridges“ parduotuvių, jis pasiūlė priešpiečius ir pietus, gaminamus iš sudedamųjų, kurios paprastai išmetamos.

„The Lost Kitchen“, Freedomas, Meinas, JAV

nuotrauka::1

Istoriniame grūdų malūne įrengtas restoranas liudija apie tai, kaip atkakli savamokslė virtuvės šefė Erin French mažą Freedomo miestuką Meino valstijoje įtraukė į pasaulio gurmanų žemėlapį, siūlydama patiekalus iš vietos produktų.

„Prarasta virtuvė“ veikia aštuonis mėnesius per metus, keturias dienas per savaitę ir priima 40 svečių kas vakarą. Ir tiekia tai, ką p. Erin sumąsto paruošti tą dieną. Laukiančiųjų sąraše – tūkstančiai: pernai balandį, paskelbus naujo sezono rezervacijų pradžią, per 24 val. restorano autoatsakiklis užfiksavo 10.000 skambučių. Šių metų sezono pradžia, kaip įprasta, - balandį.

„Raymonds Restaurant“, St. John’s, Niufaundlandas

Tolimoje Kanados pakrantėje, nedideliame St. Johnso miestukyje veikiantis restoranėlis atrodo tarsi būtų dar vienas „New Nordic“ judėjimo „taškas“. Tačiau jis veikia šalyje, neturinčioje sąrašo „gurmanams būtina aplankyti“ ir yra ta reta kanadietiška išimtis, dėl kurios verta leistis į kelionę.

„Raymonds“ veikia sename banko pastate miestelio centre. Jo virtuvei vadovauja Jeremy Charles‘as, aistringas medžioklis ir žvejys. Iš Niufaundlando salos ir gretimos Labradoro pusiasalio pakrantės gėrybių – jūragyvių, žuvų, žvėrienos – jis gamina puikius, modernius patiekalus. Restorano vyno sąraše – geriausių Kanados gamintojų vynai. „Švenčiame Kanadą!”, - džiūgauja “Bloomberg”.

Vos atidarytą restoraną “En Route Magazine“ paskelbė geriausiu nauju 2011-ųjų estoranu. 2010 metais p. Charles‘as laimėjo „Gold at Gold Medal Plates“. „Kai vertinau jo patiekalus - pristatymą, tekstūrą, skonį, originalumą, derinimą su vynu, dingtelėjo, kad jokiam kitam virtuvės meistrui jokiose varžybose, kuriose esu teisėjavęs – nei nacionalinėse, nei tarptautinėse, – neskyriau tokių aukštų balų. Kad ir kiek stengiausi, jo patiekaluose neradau nė vienos klaidos“, – žiuri pirmininką James‘ą Chatto, žinomą Kanados maisto kritiką ir rašytoją, cituoja www.fooddaycanada.ca.

„Sushi Saito“, Tokijus

Bruzdesys dėl „Jiro“ (sušių restoranas „Sukiyabashi Jiro“ ) vis dar toks kurtinantis, jog sunku prisiminti, kad Tokijuje yra kitų elitinių, mažų suši vietų. Vienas įtakingiausių prancūzų virtuvės meistrų Joelis Robuchonas, kurį “Gault Millau” gidas 1989 m. pavadino “amžiaus šefu” ir kuris visuose pasaulio kampeliuose yra įsteigęs restoranų, pelniusių iš viso 31 „Michelin“ žvaigždę (!!! - joks kitas šefas pasaulyje jų tiek neturi), „Saito“ pavadino geriausiu pasaulyje sušių restoranu.

Aštuonių vietų „sušinė“, veikianti Roppongi rajone, segi tris „Michelin“ žvaigždes ir užima 26 vietą 2018 metų 50-ies geriausių Azijos restoranų sąraše.

Šefo Takashi Saito šaltiniai – tradiciniai: menkė su imbieru ir česnaku, sardinė, tunas, jūrų ežys, aštuonkojis, ungurys... Ponas Saito gamina sušius su šiek tiek mažesniais žuvų gabalėliais, nei daugelis. Kai kuri žuvis brandinta, o į ryžius, ruošiamus su švelniu raudonuoju actu, jis beria šiek tiek daugiau druskos.

Gauti vietą restorane „ekstremaliai sudėtinga“: tinklalapio „Sushi Saito“ neturi, o tos aštuonios vietos užsakytos keletui mėnesių į priekį.

„Cha ca la Vong“, Hanojus

Klausimų, ką valgyti šioje sunkiai apibūdinamoje maitinimo įstaigoje antrame namo aukšte, į kurį veda suklypę laiptai, nekyla - 100 m. veikiančiame restorane, į turistinius gidus įtrauktame kaip „privaloma nepraleisti“, patiekiamas ikoninis patiekalas tuo pačiu pavadinimu kaip ir restoranas - cha ca la Vong. Svečiai valgo šviesioje, triukšmingoje patalpoje prie bendrų stalų. Jiems patiekiama minimalistinė kepimo įranga ir keptuvė su žuvies gabaliukais.Tada atkeliauja daržovės, ryžių makaronai, krevečių pasta, žemės riešutai, marinuota aitrioji paprika ir šūsnis krapų. Puiki „pasidaryk pats“ patirtis.

„Helga‘s Folly“, Kandis, Šri Lanka

Vargu ar kas keliautų į Šri Lanką dėl jos virtuvės, nepaisant, jog čia gali paragauti nuostabios prieskoningos kokosų pieno sriubos, neįtikėtinų žuvų patiekalų, pyragėlių su žuvų įdaru, ryžių miltų blynų su kariu ir t. t. „Bloomerg“ siūlo, kartą čia atkeliavus, nepagailėti laiko kelionei į „Helga‘s Folly“ viešbučio restoraną (nors pats viešbutis vertinamas tik vidutiniškai - VŽ). Kodėl būtent tas restoranas iš visų, esančių Indijos vandenyno salose, žino tik „Bloomberg“ vertintojai, kurie, beje, remiasi ir įvairių pasaulio įžymybių atsiliepimais. Pasitikėkime.

„Gustu“, La Pazas, Bolija.

nuotrauka::2

Kuo jau kuo iš anksto galima pasitikėti, tai restoranų steigėjo dano Clauso Meyerio Bolivijoje atidarytu restoranu „Gustu“, 2017 metų 50-ies geriausių Lotynų Amerikos restoranų sąraše užimančiu 28 vietą (o gerų restoranų šiame žemyne yra neįtikėtnai daug).

Geriausiai žinomas kaip Kopenhagos garsiojo „Noma“ vienas iš steigėjų, p. Meyeris ir jo „Melting Pot Foundation“ restoraną Bolivijos sostinėje 2013 m. atidarė kaip socialinį projektą ir vietą, kurioje turėjo būti žadinamas Bolivijos gastronominis judėjimas. Taip ir atsitiko - restoranas dabar tapo „atskiru vienetu“ su mokykla greta.

„Gustu“ virtuvei vadovauja danų šefė Kamilla Seidler, o mes p. Meyerio sugebėjimi atidaryti „Michelin‘us“ netruksime įsitikinti, kai Vilniuje, Pacų rūmuose, pradės veikti boutique viešbutis, o jame - restoranas, kurio koncepciją ir komandą formuoja būtent p. Meyeris.