Mirė režisierius R. Tuminas
Šią žinią savo „Facebook“ profilyje trečiadienį paskelbė režisierė Andželika Cholina.
„Rimas Tuminas. RIP, Maestro…Ačiū už VISKĄ“, – rašė A. Cholina.
R. Tuminas gimė 1952 m. Kelmėje. 1970–1974 m. studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. 1978 m. baigė režisūrą A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje.
1990 m. įsteigė Vilniaus mažąjį teatrą ir jam vadovavo.
Nuo praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio režsierius dirbo pedagoginį darbą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedroje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje.
2007–2022 m. dirbo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje meno vadovu. Maskvoje R. Tuminas pastatė keletą spektaklių, tapusių Vachtangovo teatro vizitine kortele. Tarp jo darbų – „Revizorius“, „Dėdė Vania“, „Eugenijus Oneginas“, „Edipas karalius“.
1999 m. R. Tumino spektaklis „Maskaradas“, pastatytas Vilniaus mažajame teatre, pelnė aukščiausią Rusijos Federacijos teatro srities apdovanojimą „Auksinė kaukė“ už geriausią Rusijoje parodytą užsienio spektaklį.
2000 m. režisierius tapo Rusijos Federacijos valstybinės premijos laureatu už indėlį į Rusijos Federacijos literatūrą ir meną, tais pačiais metais jo spektaklis „Vaidiname Šilerį“ pagal F. Schillerio „Mariją Stiuart“ „Sovremeniko“ teatre, Maskvoje, gavo „Žuvėdros“ apdovanojimą už geriausią 2000 m. Rusijos spektaklį.
2021 m. gruodį jam buvo paskirta Rusijos vyriausybinė premija. Rusijai 2022-aisiais užpuolus Ukrainą, R. Tuminas grįžo į Lietuvą, o ši premija iš jo buvo atimta.
Režisierius netiesiogiai pasmerkė Rusijos invaziją, tačiau Vachtangovo teatras jo pasitraukimą paaiškino sveikatos būkle ir būtinybe gydytis. Pasak „bbc.ru“, 2014 m. tapo žinoma, kad režisierius gydėsi nuo balso stygų vėžio viename iš Izraelio onkologijos centrų. Viename interviu jis yra sakęs, kad tęsia šį gydymą Europos klinikose.
Lietuvoje Tuminas ne kartą buvo kritikuojamas dėl sprendimo dirbti Rusijoje, nors ir toliau liko savo įkurto Vilniaus mažojo dramos teatro meno vadovu. 2022 m. kovo 4 d. Vilniaus mažasis teatras nutraukė darbo sutartį su R. Tuminu.
1994 m. R. Tuminas buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už A. Čechovo „Vyšnių sodo“, G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“ ir B. Brechto „Galijėjaus“ spektaklius.
1998 m. jam įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius už indėlį į tautinę kultūrą.
2009 m. Vygandas Ušackas, tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras, Maskvoje apdovanojo režisierių Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu – Lietuvos Tūkstantmečio žvaigžde, už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą pasaulyje.
Pastaraisiais metais menininkas gyveno Izraelyje.
R. Tuminas sukūrė beveik 60 spektaklių. Jo darbai buvo rodomi įvairiose pasaulio teatrų scenose: JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Kinijoje, Rumunijoje. Daugelis spektaklių pelnė įvairių prizų tarptautiniuose teatrų festivaliuose.
O. Koršunovas: jis buvo lietuviško teatro fenomeno kūrėjas
Režisierius R. Tuminas buvo vienas pagrindinių lietuviško teatro fenomeno, garsinusių Lietuvą pasaulyje, kūrėjų, patekęs į „istorijos krumpliaračius“, sako teatro režisierius Oskaras Koršunovas.
„Išėjo didis teatro režisierius, kuris buvo vienas pagrindinių kūrėjų lietuviško teatrinio fenomeno, to reiškinio, kursi tapo garsus visame pasaulyje, kuris padarė didelę įtaką apskritai lietuviškam teatrui, kuris kūrė savo mokyklą teatro, savo mokinius, buvo idealistas ir humanistas teatre“, – BNS trečiadienį sakė O. Koršunovas.
Pasak jo, R. Tumino koncepcija buvo „sukurti teatrą kaip namus, kaip šeimą“, turėdamas omenyje jo įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą.
„Jis tokį teatrą sukūrė, iki šiol tas teatras yra – man neseniai teko dirbti, statyti Kantą. Tai buvo jo įkūnyta idėja, kaip žinome, jis pats buvo iš tų namų išvytas. Tas jo likimas yra dramatiškas, menininkas papuolė į istorinius krumpliaračius, ir tai dvigubai skaudu. Praradome, išvijome“, – tvirtino O. Koršunovas.
O. Koršunovas sako, kad prasidėjus karui ir pasitraukus iš Rusijos, šį virsmą R. Tuminas išgyveno gana skaudžiai ir gailėjosi dėl to, kaip viskas susiklostė.
„Buvau su juo susitikęs gal prieš kokį pusę metų, matėme beldimą į langą kavinėje, žiūriu – ten Rimas. Užėjau, ilgai kalbėjomės – jis labai išgyveno dėl to, kaip viskas susiklostė. Tai ne jo kaltė, jis, kaip sakiau, pateko į tuos krumpliaračius, ką labai skaudžiai išgyveno prie viso savo skausmo, sunkios ligos, su kuria tiesiog didvyriškai kovojo“, – kalbėjo R. Tumino kolega.
O. Koršunovas ragino prisiminti R. Tumino kūrybinį palikimą Lietuvoje, nepaisant to, kad jis buvo itin vertinamas ir Rusijoje.
„Taip, buvo jo pasisakymų kažkokių nesąmoningų, kaip menininko, bet realiai jis nesivėlė į politiką, jis kūrė meną toje šalyje, kuri dar nebuvo akivaizdžiai fašistinė. Jis tai labai skaudžiai išgyveno – kai su juo kalbėjau kavinėje, tai mačiau. Jis nebandė savęs teisinti, jis labai gerai suprato, kad tiesiog nudegė toje situacijoje, nesitikėjo kažkokio atleidimo, netgi sakė – man labai gėda, tai sakė su didžiuliu skausmu, jo akyse matėsi ašaros“, – sakė O. Koršunovas.
