Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau

„Nežinau, ar rašau eilėraščius…  Kai aš filmuoju, aš nedarau filmų. Aš tiktai filmuoju, filmuoju, filmuoju. Tas pats ir su mano rašymu. Aš rašau, rašau, rašau… Poezija čia ar proza… Ar niekas. Tas visai neateina man į galvą, tas visai nesvarbu. Aš tiktai rašau, rašau, rašau…“, – pristatant JMVMC atidarytą audiovizualinę instaliaciją, cituojamas pats J. Mekas. 

Pasak Gintaro Sodeikos, parodos kuratoriaus ir JMVMC vadovo, šį laikotarpį teisėtai galime pavadinti Meko amžiumi: 

„Jis ne tik užfiksavo svarbiausius istorinius įvykius – gyvenimą perkeltųjų asmenų stovykloje, avangardinio kino ištakas pokario Niujorke, Lietuvos laisvės kelią ir Sovietų sąjungos žlugimą, bet ir sukūrė savitą žiūros būdą. 

Perfrazuojant Marshallą McLuhaną, Mekas is the Message – Mekas yra žinia. Ne pranešimas, o asmeniškai išjausta subjektyvi tikrovė, savitas pasakojimo būdas. Dienoraštinis Meko kalbėjimas – eilėmis ir kino kamera – tapo unikaliu formatu, kurio stilistika veikė jo draugus filmininkus ir kitus menininkus. O koks buvo Mekas kitapus kameros? Kaip jį matė kolegos ir mokiniai?“

Pats Mekas nepublikuotoje 2005 m. poemoje J. Mekas atskleidžia rašė: „Visą gyvenimą dirbau, kad tapčiau jaunas / Ne, neįtikinsite manęs pasenti /Aš numirsiu dvidešimt septynerių.“

Iš šalies

Audiovizualinę instaliaciją „Jonas Mekas iš arčiau ir iš toliau“ sudaro asmeniški Arūno Kulikausko, Chihiro Ito, Sauliaus Paukščio vaizdo ir fotodienoraščių fragmentai, kurių pagrindinis yra Mekas – poetas, filmininkas ir gyvenimo menininkas. 

Arūnas Kulikauskas, prieš kelis metus VŽ yra smagiai pasakojęs, kaip Niujorke kiekvieną ketvirtadienį 19 val. eidavo valgyti J. Meko iškeptų bulvinių blynų, jis užfiksavo Meką 1998 m. ant jo namo Niujorke stogo, skaitantį savo tuo metu dar nepublikuotą poeziją. 

„Mekas, – apie tuos blynus sakė A. Kulikauskas, – žinodavo, kad ateisim, jis ir pats taip gyveno. Taip pat metė lietuvių bendruomenę, persikėlė į Manhataną ir pradėjo gyventi su amerikiečiais – su hipiais, su progresyviu judėjimu, per Jurgio Mačiūno seserį susidraugavo su juo pačiu. Su visa įdomiausia savo gyvenimo aplinka jis susiėjo vien dėl to, kad metė lietuvybę ir išėjo... badaut.“ Niujorke gyvenantis menininkas Chihiro Ito aplankė Meką 2018 m. ir pakalbino apie kūrybą, gyvenimą bei FLUXUS. Fotomenininkas Saulius Paukštys užfiksavo susitikimą su Jonu Meku viename iš Niujorko barų 2007-aisiais. 

Pasak G. Sodeikos, 2017 m. Mekas dalyvavo „Documenta“ parodoje Kaselyje. Ten jį „pagavo“ JMVMC ir nufilmavo J. Meko pasirodymą „Edit Film Culture“ festivalyje „Silent Green Berlyne. 

Ypatingas (ir tikriausiai paskutinis) videofilmas, kuriame matome ir girdime Joną Meką, yra 2018 m. lapkričio 30 d. kreipimasis į Vilniaus dailės akademijos studentus, tą dieną jis buvo paskelbtas VDA garbės daktaru. Atvykti į Vilnių ir priimti garbės daktaro regalijų Mekas negalėjo, todėl į susirinkusiuosius kreipėsi nuotoliniu būdu, šis ryškus jo žodis tapo svarbiu audiovizualinės instaliacijos akcentu.

Tarptautinė renginių programa „Jonas Mekas 100!“ pristatoma čia. 

2016 m. skelbtą pokalbį su Jonu Meku „Neįtikinsite manęs pasenti“ (2016) galima paskaityti čia.