Valdovų rūmų muziejuje – dingusios ir atsiradusios tarptautinės sutartys

Pasak parodos rengėjų, svarbiausios Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys grėsmės akivaizdoje buvo išgabentos iš šalies, saugotos, vėliau ne vieną dešimtmetį ieškotos ir netikėtai atrastos Kanadoje, o 2021 m. grąžintos į Lietuvą.

Išvežtų sutarčių pėdsakais

1939 m. likus kelioms dienoms iki Antrojo pasaulinio karo pradžios tuometis nepriklausomos Lietuvos diplomatas Jonas Vytautas Gylys iš Lietuvos laikinosios sostinės Kauno išvežė dvi dėžes dokumentų, tarp kurių buvo dvišalės sutartys, susitarimai, notos, konvencijos, protokolai ir daugiašalės tarptautinės konvencijos. Buvo žinoma, kad jos atsidūrė Stokholme, o vėlesnė dokumentų kelionė į Kanadą apipinta mįslėmis.

Anot dr. Vytauto Žalio, diplomato, parodos mokslinio konsultanto, atkūrus nepriklausomybę tikėta, kad sutartys atsidūrė Maskvoje, bet 1997 m. pasirodė mokslinis straipsnis, kuriame remtasi buvusio Lietuvos pasiuntinybės atašė Stokholme Vlado Žilinsko atsiminimais, – tuomet tapo aišku, kad tos sutartys prieš karą buvo išvežtos į Švediją. 

„Ta žinia, kad dokumentai prasidėjus okupacijai neišvežti į Maskvą, sukėlė didžiulį susidomėjimą. Bet dar vis tiek abejojome, – o gal sovietai atėmė tas sutartis, kaip ir valstybės auksą, laikytą Stokholme. Ilgai klausinėję sužinojome, kad dokumentai 1949 m. buvo pervežti į Torontą, Kanadą“, – pasakojo dr. V. Žalys.

Pasak parodos rengėjų, dar sovietmečiu svarbių valstybės dokumentų nesėkmingai bandė ieškoti Stasys Lozoraitis, užsienyje likusios Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovas. Jono Vytauto Gylio pėdomis atsekta iki Toronto, derėtasi su diplomato našle, tačiau, kai po Vandos Gylienės mirties S. Lozoraičio atstovai atvyko į jos namus, dokumentų juose nebebuvo. 

„Nuo to momento nebežinojome, kur dar galėtume jų ieškoti“, – sakė dr. V. Žalys.

Radinys gatvėje

Į parodos atidarymą atvykęs prof. Charlesas Hopkinsas, Kanados Toronto Jorko universiteto UNESCO katedros vadovas, buvęs J. V. Gylio našlės kaimynas, pasakojo neįtikėtiną istoriją. 

Sykį, kaimynei jau mirus, gatvėje prie Gylių namo jis pastebėjo išneštas dėžes su knygomis:

„Aš – dėstytojas, o čia – knygos, negalėjau jų palikti ir pasiėmiau į namus. Žinote, aš nė nenumaniau, kad išgelbėjau tokius svarbius dokumentus. Ponia Vanda (J. V. Gylio žmona) kartą buvo užsiminusi, kad saugo labai svarbius dokumentus. Kai apžiūrėjau, pamačiau, kad tai gražūs popieriai, pavyzdžiui, japonų kalba parašytas dokumentas įdėtas į prabangia medžiaga aptrauktą dėžutę, mačiau, kad parašai po dokumentais – tikrai labai žymių žmonių, tokių kaip karaliai, didžiųjų valstybių vadovai“.

Paskambinęs į Toronte veikiantį Kanados lietuvių muziejų-archyvą dr. Ch. Hopkinsas papasakojo turįs tarpukario Lietuvos tarptautines sutartis. 

„Prieš metus buvau mačiusi prarastų dokumentų sąrašą, kol jis kalbėjo, galvojau – negali būti! Po dviejų dienų gavau visas dėžes, atsidariau ir atsisėdau. Galvoju – oho, ką aš čia turiu... Sėdžiu Kanadoje, o prieš mane – visa Lietuvos istorija“, – pasakojo Danguolė Breen, archyvo vadovė. 

Jai susisiekus su Lietuvos ambasadoriumi Kanadoje Dariumi Skusevičiumi „veiksmas vystėsi žaibiškai“ – tą pačią dieną dokumentai, kelios 50 kg sveriančios dėžės tarpukario Lietuvos Vyriausybės dokumentacijos, buvo atvežti į ambasadą. Kitą dieną dalis mažiau svarbių dokumentų diplomatiniu paštu išsiųsta į Lietuvą, o su svarbiausiomis tarptautinėmis sutartimis ambasadorius išskrido pats. 

Pasak ambasadoriaus D. Skusevičiaus, sugrįžusią prieškario Lietuvos teisinę dokumentaciją būtų galima lyginti nebent su Vasario 16-osios Aktu. 

„Tačiau šioje istorijoje pirmiausia reikėtų padėkoti Kanados valstybei – ji niekada nepripažino mūsų inkorporavimo į Sovietų Sąjungą, todėl čia galėjo gyventi ir veikti nepriklausomos Lietuvos konsulai. Be to, Kanada visada daug dėmesio skyrė tautinėms bendruomenėms – ir dėl šios valstybės vykdytos politikos mes šiandien esame dramatiškos istorijos laimingos pabaigos liudininkai“, – sakė D. Skusevičius.

Prezidentas Gitanas Nausėda prof. Charlesą Hopkinsą liepos 6-ąją apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi – už indėlį išsaugant ir Kanados lietuvių muziejui neatlygintinai perduodant unikalius Lietuvos diplomatijos istorijos dokumentus. 

Parodoje – svarbiausios ir gražiausios 

Parodoje Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamos Lietuvos centriniame valstybės archyve restauruotos 29 tarptautinės sutartys, kurias 1920–1938 m. Lietuvos Respublika buvo sudariusi su 19-a Europos, Tolimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių. 

Pasak rengėjų, tai tik dalis iš 105 į Lietuvą grąžintų tarptautinius susitarimus liudijusių teisės aktų, kuriuos Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuvos diplomatai pervežė saugoti į užsienį. 

Ekspoziciją papildo prieškario dokumentinė vaizdo medžiaga, filmas, kuriame prof. Ch. Hopkinsas pasakoja ir rodo, kur rado dokumentus, kur juos laikė bei dokumentų restauravimo procesas.

Parodos lankytojai pamatys ir žymių Lietuvos bei užsienio valstybių politikų, diplomatų, valstybių vadovų, tokių kaip popiežius Pijus XI, Japonijos imperatorius Hirohitas, Jungtinės Karalystės karalius Jurgis V, Danijos karalius Kristijonas X, Nyderlandų karalienė Vilhelmina, Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas, Vokietijos valstybės Prezidentas Paulas von Hindenburgas ir daugelis kitų, autografus. 

Be to, galima patyrinėti įspūdingo dydžio žemėlapį, kuriame matyti Lietuvos sienos su Rusija ribos, apžiūrėti puošnius įgaliojimų ir sutarčių ratifikacinius dokumentus, atkreipti dėmesį į spalvingas gijas ir įmantrius valstybės antspaudus, kuriais buvo patvirtintos sutartys, taip pat į lakinius inicialinius sutartis pasirašiusių diplomatų antspaudus bei specialias apsaugines dėžutes ir aplankus.

Parodos kuratorės – dr. Vilma Akmenytė-Ruzgienė, Džiuginta Kasiulaitienė, dr. Živilė Mikailienė. 

Paroda veiks iki rugsėjo 18 d. 

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus informaciją.