Kodėl tironai kuria eiles

Rašytojas ir žurnalistas Benjaminas Rammas naujienų agentūros BBC svetainėje, remdamasis knyga „Eiles rašantys tironai“ („Tyrants Writing Poetry“), pasakoja apie tironus, mėgusius kurti. Poeto-tirono archetipu jis vadina Romos imperatorių Neroną (37–68 m. po Kr.), vieną žiauriausių visų laikų imperatorių.

Imperatorius aktorius

Nerono istoriografai Tacitas ir Svetonijus užsimena, kad Romą, kurią Neronas valdė nuo 54 iki 68 metų prieš Kristų, imperatoriaus poezija kamavo taip pat, kaip ir jo vykdoma politika. 

Senovės istorijos prof. dr. Ulrichas Gotteras, vienas knygos „Eiles rašantys tironai“ autorių, pastebi, jog Nerono viešpatavimo laikais, palyginti su poetų-imperatorių Cezario ir Augusto valdymu, buvo pralieta „stebėtinai mažai kraujo“. Nepaisant karinių ambicijų stokos, kerštingi Nerono poelgiai skambėjo plačiai. 

Mūsų laikus pasiekusiame paveiksle jis – patetiškas despotas, vilkintis tragedijos veikėjo kostiumą ir giedantis apie Trojos užgrobimą tuo metu, kai Roma pleška liepsnose – šaltiniai teigia, jog 64-ųjų didijį Romos gaisrą sukėlė būtent jis.

Neronas aistringai mėgo teatro renginius, pats pasirodydavo scenoje kaip dainininkas. Keliaudamas po Graikiją mėgo dalyvauti eiliavimo, skambinimo lyra, vežimų vadeliojimo konkursuose. (Olimpijoje Neronas išvirto iš 10-ies žirgų traukiamo vežimo, tačiau vis tiek buvo paskelbtas nugalėtoju ir pareikalavo, kad ankstesnių laimėtojų statulos būtų nuverstos nuo pjedestalų.)

Neronas mėgo režisuoti. Bandė surežisuoti net savo paskutinį „pasirodymą“ – savižudybę, repetuodamas atsisveikinimo žodžius: „Qualis artifex pereo“ (lotynų k. – Koks menininkas žūva).

Benito Mussolini eilės

Po beveik 2.000 m. grupelė italų poetų tapo fašizmo pranašais, surengę neroniškos dvasios spektaklį. „Tegu klesti menas, nors pasaulis griūva“, – tokiu šūkiu prasidėjo italų futuristų judėjimas, kurį inspiravo poetas, pirmuoju fašistu vadinamas Filippo Tommaso Marinetti, fetišizavęs karą kaip „vienintelį vaistą pasauliui“.

Anot BBC, įtakos futuristams turėjo poetė-karė Gabrielė D’Annunzio, 1919 m. įvedusi neilgai tegyvavusią „lyrinę diktatūrą“, kuri, savo ruožtu, įkvėpė Benito Mussolini po trejų metų užgrobti valdžią. Nepaisant to, kad Mussolini entuziastingai dėjosi palaikąs G. D’Annunzio aukštintą poeto ir liaudies „mistiškąją sąjungą“, jo paties eilės buvo linkusios į sentimentalią rezignaciją. Literatūrinėse diktatoriaus ambicijose būta ir šiek tiek pretenzingumo: dučės biografas Richardas Bosworthas rašo, kad „viešint garbiems svečiams iš užsienio, šis ant savo rašomojo stalo demonstratyviai palikdavęs atverstus“ garsių poetų kūrinius.

Vėlesnė Mussolini kūryba atspindėjo jo atskirtį, buvo gerokai nutolusi nuo jo socialistinės jaunystės idealizmo, įkvėpusio eiles, kuriose dučė apverkė jakobinizmo žlugimą („plebėjų venose sukruvintas kirvis“) ir troško tapti revoliucijos pranašu („Jo gęstančiose akyse blykstelėjo Idėja, / Ateinančių amžių vizija“).

Staliną biografai giria

Rusiškasis marksizmas davė pradžią radikalių meninių judėjimų bangai, tačiau Sovietų Sąjungos tironas-poetas rašė stulbinamai konservatyviu stiliumi. Jaunasis Stalinas kūrė eiles sakartvelų kalba. Ji buvo uždrausta ortodoksiškoje mokykloje, kurioje jis mokėsi, o jo kūriniuose atkartojami romantiški maištingo poeto ir prarastojo aukso amžiaus motyvai.

BBC cituoja rusų ir slavų kultūrų tyrinėtoją, prof. Jevgenijų Dobrenko, teigusį, jog Stalino eiles apibūdina gudrus imitavimas, saviironijos stoka ir „perdėtas užsidegimas“.

Stalino poezijoje, kuri pasižymi ties kičo riba svyruojančia dekoratyvia elegancija, apstu natūralistinių klišių: „po giraitės mėlyne aidi lakštingalos trelės“, o sielą kankina „tamsus nakties miškas“. Jo eilės nuoširdžios, tačiau politiškai tiesmukos. Kitur jis pasirodo kaip daininkas, kurį „iki ašarų sugraudina karti valstiečio dalia“, o jis pats toliaregiškai „pasistatė paminklą sau... kiekvieno gruzino širdyje“. Stalino eilės buvo anonimiškai publikuojamos prestižiniuose literatūros žurnaluose ir traukiamos į antologijas kaip sakartvelų literatūros klasikos pavyzdžiai. 

Stalino biografai jo eiles išgyrė. Antai britų istorikas Simonas Sebagas Montefiore rašo (leidykla „Tyto alba“ yra išvertusi jo knygas „Stalino jaunystė“ ir „Stalinas. Raudonojo dvaro caras“), kad „jų grožis glūdi ritmikoje ir kalboje“, o jo kolega ir tėvynainis istorikas, akademikas Robertas Service teigia, kad Stalino kūrybai buvo būdingas „lingvistinis tyrumas, kurį pripažino visi“.

Su plunksna ir kardu

Ilgamečio Sovietų Sąjungos vadovo, generalinio SSKP sekretoriaus Leonido Brežnevo įpėdinis Jurijus Andropovas, vadintas Stalino idėjų tęsėju, nuo 1982-ųjų lapkričio iki mirties 1984 m. vasarį ėjęs SSKP generalinio sekretoriaus pareigas, derino pareigas ir romantiką. 1967–1982 m. jis vadovavo KGB, 1956 m. vadovavo slopinant sukilimą Vengrijoje, tačiau tai netrukdė jam rašyti meilės eilių žmonai.

(Gebėjimas atskirti vieną nuo kito yra esminis kūrėjo-diktatoriaus bruožas, komentuoja BBC.)

Kitas stalinistas, Šiaurės Korėjos įkūrėjas ir lyderis Kim Il Sungas (Kim Ir Senas), kūręs revoliucines pjeses ir teorinių veikalus, pristatomas kaip „meninio išradingumo tėvas“.

1992 m. Kimas vyresnysis viešame laiške savo sūnui Jong-ilui rašo: „Ar gali būti, kad tai jau penkiasdešimtasis Šviečiančios žvaigždės gimtadienis?/Visi juo žavisi už plunksnos ir kardo galią,/Ištikimą ir mylintį protą,/Ir vienbalsės liaupsės ir džiaugsmo šūksniai drebina dangų ir žemę“.

Tautos tėvas Kimas buvo paskelbtas „Tautos saule“, kaip Mao Zedongas („Raudonoji saulė mūsų širdyse“). Būtent Mao įkūnijo valdovo su plunksna ir kardu idealą, pagrįstą kultūrinių gebėjimų (wen) ir karo meno (wu) vienove.

Pasak BBC, Mao poezija savo forma ortodoksinė, o tematika klasikinė, atitinkanti tradiciją, kurią jis niekino. Nepaisant savo paties įsakymo sunaikinti keturis senųjų laikų aspektus (kultūrą, papročius, įpročius ir idėjas), Mao rašė senuoju stiliumi net ir tada, kai toks stilius buvo pasmerktas kaip elitistinis ir pasenęs.

„Bijojau, kad tokios klaidos gali išplisti ir nuvesti jaunimą klystkeliais“, – prisipažino Mao vienam žurnalo redaktoriui, tačiau pats sau nuolaidžiavo ir mėgavosi darydamas tai, ką draudė kitiems.

Mao kūryba rodo, kad meninis subtilumas negarantuoja švelnesnės politikos.

Cenzorius ir kūrėjas

Prieš tai, kai „Bosnijos skerdikas“ Radovanas Karadžičius Tarptautiniame baudžiamajame teisme buvo pripažintas kaltu dėl genocido, kaip kaltinamieji įrodymai teismui buvo pateiktos ir jo eilės.

1992 m. sukurtame BBC dokumentiniame filme užfiksuotas R. Karadžičiaus ir nacionalisto rusų poeto Eduardo Limonovo susitikimas, kuriame pirmasis deklamuoja smurtą pranašaujantį eilėraštį, o rusas šaudo į slėnį, besidriekiantį po jų kojomis.

Minėtoje knygoje „Eiles rašantys tironai“ garsus slovėnų filosofas Slavojus Žižekas rašo, jog R. Karadžičius buvo vienas iš pagrindinių veikėjų „poetiniame-kariniame komplekse“, kuris garbino literatūrinį nacionalizmo kanoną, ypač Petaro Petrovičiaus-Njegošo epinę poemą „Kalno vainikas“ (1847), kurioje musulmonų kraujo praliejimas pateikiamas kaip serbų tautos krikšto aktas.

Genocido retorika čia pridengta raminama metafora: per „etninį valymą“ „apvalyta“ tauta. Vis dėlto verta būti budriam, kai autorius susitapatina su lyriniu veikėju. Antai Ayatollah Khomeini, Irano religinis ir politinis lyderis, rašė: „O, mylimoji! Mane įkalino apgamas ant tavo lūpos! / Mačiau tavo sergančias akis ir susirgau per meilę… / Atverk užeigos duris ir leiskime ten dienas ir naktis, / Nes aš jau pavargau ir man bloga nuo mečetės ir seminarijos“.

Kalašnikovas ir poezija

BBC prisimena, kaip „Al Qaeda“ lyderio Osamos bin Ladeno stovyklos sunaikinimas 2011-aisiais sukėlė žiniasklaidoje komentarų bangą apie jo knygų lentyną. Daugiausia dėmesio tuomet skirta svarstymams, jog ten nebuvo rasta grožinės literatūros, tačiau pamiršta paminėti jo meilė poezijai.

2010 m. O. bin Ladenas vienam savo kariškių smulkiai aprašo sąmokslo smulkmenas ir prideda prašymą: „Jeigu su tavimi yra brolių, kurie išmano apie poetinius metrus, praneškite man, o jeigu turite knygų apie klasikinę prozodiją, atsiųskite jų man.“

O. bin Ladenas buvo vienas garsiausių džihado poetų, iš dalies tai lėmė jo meistriška klasikinė iškalba.

Jo emyras Irake Abu Musabas Al-Zarqawi garsėjo ir kaip „skerdikas“, ir kaip „tas, kuris daug verkia“ – tai parodo žiaurumo ir sentimentalumo sąsają, dvilypį valdžios ir gailesčio troškimą.

Aymanas al-Zawahiri, dabartinis „Al-Qaeda’os“ lyderis, taip pat rašo eiles, o „Islamo valstybės“ lyderis Abu Bakral-Baghdadi yra parašęs daktaro disertaciją apie religines eiles.

Su kalašnikovu mėgęs pozuoti Irako diktatorius Saddamas Huseinas parašė keturis romanus ir krūvą poemų, skaičiuoja „The Guardian“: „Kalėjimo vienutėje ūsuotas džentelmenas rašo prie mažo valgomojo stalo. Paskutiniais mėnesiais jis patyrė didžiulių gyvenimo pokyčių: „Gucci“ kostiumai ir prancūziški plaukų dažai jau praeityje. Praeityje prašmatni aplinka. Jis net neturi žalio supratimo, ar romanas, alegorinė aistros ir keršto pasaka, kurią jis dabar rašo, kada nors išvys dienos šviesą“.

„Moderniųjų laikų tironai, tokie, kaip Mussolini, Stalinas, Hitleris, Mao Zedongas, Kim Il-sungas, Saddamas Husseinas ir kiti, suvokė save kaip talentingus intelektualus, kurie per savo literatūros kūrinius ir kitus meninius laimėjimus pasauliui suteikė vertingų pamokų. Kokį efektą tai turėjo jų vykdomai politikai“, – klausiama knygoje „Tyrants Writing Poetry“.

Tekstas „Verslo žiniose“ skelbtas 2018 05 01.