Narai Baltijos jūroje karpo „vaiduoklius“ nuo nuskendusių laivų

Lietuvos teritoriniuose vandenyse Lietuvos ir Vokietijos narų komanda tinklų vaiduoklių ieško jau penkerius metus, tyrimus atlieka VšĮ „Baltic Sea Heritage Rescue Project“ („Baltijos jūros paveldosaugos projektas“). Šiuo metu narai dirba ties laivu „Edith Bosselmann“, kurį rusų povandeninis laivas susprogdino 1942 m. pabaigoje. Anot specialistų, žvejybiniais tinklais apkibęs laivas kelia pavojų jūros faunai ir teršia vandenį.

„Su tinklais vaiduokliais problema paprasta – į juos įsivelia kriauklytės, zooplanktonas. Juos valgo žuvys, o žuvis valgome mes. Tai nesustabdoma mikroplastiko grandinė“, – spaudos konferencijoje Klaipėdoje sakė Linas Duoblys, projekto Baltijos jūroje koordinatorius. Anot jo, mokslininkai paimti vandens mėginiai parodė, jog mikroplastiko koncentracija gilesniuose vandens sluoksniuose yra dar didesnė nei paviršiuje. 

Anot Tomo Kuerteno, nardytojo iš Vokietijos, šie tinklai daro žalą ir laivams, prie kurių prisikabinę į juos daužosi, ir gyvūnams: 

„Tai didelis pavojus žuvims ir jūros mikroorganizmams. Prieš porą dienų tinkluose radome metro ilgio žuvį, kuri buvo įsipainiojusi ir jau negyva. Ji pritraukia kitas žuvis, kurios irgi įsipainioja“. Į tinklus įsipainioja ir ruoniai, kuriuos tenka slaugyti Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojams.

Pasak T. Kiurteno, nukarpyti tinklą ir iškelti jį iš jūros yra labai sudėtinga ir pavojinga. Prieš porą dienų keturių narų komanda su specialiais įrankiais nukarpė 70 m aukščio ir apie 10 m pločio tinklų segmentą. 

„Didžiausia problema, kad šią plieninę vielą tinkluose reikia pjaustyti po gabaliuką specialiu įrankiu. Labai svarbu būti atidžiam, nes tinklas yra įtemptas, žmonės turi išgirsti, kada jis atsikabina, saugotis. Pavojingiausia nukirpti paskutinius centimetrus, nes tinklas ims labai greitai kilti“, – pasakojo nardytojas. Anot specialisto, jei nardytojas prisikabintų prie tokio tinklo, jis būtų su visa jėga pakeltas į paviršių ir greičiausiai žūtų. 

Dokumentuoja laivus

Per penkerius metus, kai vyksta projektas, nardytojai pjaustė tinklus ir padarė tūkstančius nuotraukų, užfiksavę daugiau kaip dešimties ties Lietuvos krantais per karus nuskendusių laivų. Archyvinė medžiaga padeda Lietuvos jūrų muziejui pateikti informaciją visuomenei apie radinius, šių laivų istoriją.

Anot nardytojos iš Vokietijos Sabine Kerkau, pasitaiko, jog be kitų radinių, aptinkama ir žmonių kaulų. Tuomet stengiamasi surasti laivu plaukusios įgulos sąrašą, susisiekti su jų palikuonimis ir informuoti apie žuvimo vietą. 

Pasak jos, radinių laivuose aptinkama įvairių, tačiau pagrindinis nardytojų yra tikslas surinkti informaciją, o ne juos iškelti:

„Tai labai pavojinga. Neriame giliau nei 40 m, kur ne visi nardytojai gali panerti. Mūsų tikslas nėra paimti rastus daiktus, ką randame – dokumentuojame, fotografuojame. Ten giliai – 3–4 laipsniai šilumos, nėra šviesos, Baltijos jūroje mažai druskų, laivai atrodo, lyg būtų nuskendę vakar“.

Surengs parodą

Lietuvos jūrų muziejus rudenį ketina Neringos forte surengti nardytojų aptiktų radinių, ištrauktų tinklų, taip pat ir informacinę parodą bei konferenciją. 

Pasak Romualdo Adomavičiaus, Lietuvos jūrų muziejaus direktorės pavaduotojo, parodoje bus pristatomi laivai, ištraukti tinklai, simboliniai dviejų laivų varpai, dviejų nuskendusių laivų 3D modeliai, pagaminti remiantis narų padarytomis nuotraukomis.

Konferencijoje bus kalbama, su kokiomis problemomis susiduria povandeninis paveldas, nagrinėjamos per karą nuskendusių laivų istorijos. Anot R. Adomavičiaus, visuomenėje gajus stereotipas, kad narai neria prie laivų, naikina, išparduoda daiktus:

„Norime žmones apšviesti, kad jie kuo daugiau susipažintų, labiau vertintų. Ir žvejai nenaikintų laivų liekanų“.