Nematerialaus paveldo sąvadą papildė FiDi, ripka, aludarystė Biržuose ir Kupiškyje

Be paminėtųjų, į prieš šešerius metus pradėtą rengti sąvadą įtrauktos Palangos Jurginės, dzūkų smuikavimo tradicija, muzikavimas cimbolais Ignalinos ir Švenčionių kraštuose, būgnijimas kūlele Rytų Aukštaitijoje, kapinių šventė Kisiniuose, akmentašystės tradicija Kelmėje.

Praėjusios savaitės pabaigoje kultūros puoselėtojams Vilniaus rotušėje įteikti sertifikatai.

Šios devynios tradicijos susiformavo skirtingu laiku ir skirtingose Lietuvos vietose: vienos jų radosi daugiau nei prieš šimtmetį, o Fizikų dienos Vilniuje – jau naujaisiais laikais.

Pasak Albino Vilčinsko, kultūros viceministro, visos jos yra „mūsų per amžius sukauptas turtas, kurį turime bendromis pastangomis saugoti ir perduoti ateities kartoms. Jos įkūnija tai, ką vadiname kultūrine atmintimi ir gyvąja tradicija“. 

Jurginės, pavasario ir žalumos šventė, minima visoje Lietuvoje, tačiau jas švenčiant Palangoje į kurortą suvažiuoja folkloro ansambliai.

Senas lietuvių komandinio sporto žaidimas, vadinamas ritiniu arba ripka – šis žodis reiškia apskritą medžio skritę, kurią dviejų komandų žaidėjai meta arba ridena ranka į vartus, o stabdo medinėmis lazdomis – ritmušomis.

Smuika, skripka žinoma kaip vienas svarbiausių dzūkų šeimos, kalendorinių švenčių, jaunimo bendravimo papročių muzikos instrumentų. Dzūkų smuikavimo stilius – meistriškas, ekspresyvus: melodijos gausiai puošiamos, kūrinių tempas greitesnis nei kituose regionuose.

Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto studentų šventė FiDi kiekvieną pavasarį vyksta nuo 1969 metų – įvairūs edukaciniai, pramoginiai ir moksliniai renginiai trunka apie savaitę.

XVI a. lietuviškuose šaltiniuose minimi cimbolai – styginis mušamasis muzikos instrumentas – itin prigijo Ignalinos bei Švenčionių kraštuose.

XIX a. į instrumentinius ansamblius įsilieję medine kūlele mušami būgneliai Rytų Aukštaitijoje iki šiol yra neatsiejama instrumentinių ansamblių ir kapelų dalis. 

Kapinių šventė Mažojoje Lietuvoje, Kisiniuose, yra unikalus krašto etninis, konfesinis kultūros paveldo reiškinys, siekiantis XIX amžių. Šventėje bendraujama, laikomos ekumeniškos pamaldos, prisimenami tais metais mirę žmonės, čia palaidoti krašto istorijai svarbūs asmenys.

Prigimtinėmis kultūros vertybėmis grįstą ir miesto veidą kurianti akmentašystės tradicija Kelmėje įsišaknijo  XX a. pradžioje.

Visoje Lietuvoje gaminamas salyklinis alus daugiausiai tradicinių bruožų iki šių dienų išlaikė Biržų ir Kupiškio krašte.

Į 2017 m. pradėtą rengti Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą jau įtrauktos 48 vertybės, susijusios su įvairiomis atlikimo meno, tautodailės, amatų, švenčių, kulinarinio paveldo ir kitomis tradicijomis. Trys iš jų įrašytos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą: kryždirbystė ir jos simbolika Lietuvoje, Baltijos šalių dainų ir šokių šventės bei sutartinės – lietuvių polifoninės dainos.

Kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinis kultūros centras paraiškų teikimą sąvadui skelbia kiekvienais metais.