„Metų vertėjo krėslo“ laureatas A. Tekorius: niekams versti neturiu laiko

Premija vertėjui įteikta balandžio 6 d. Rašytojų klube Vilniuje.

Premijomis ir prizais apdovanojami ne tik rašytojai ir poetai. Įvertinimų ne ką mažiau verti ir literatūros kūrinių vertėjai. 

A. Tekorius yra 22-asis „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatas, iš vokiečių kalbos išvertęs kelias dešimtis knygų. Tarp jų – grožinė literatūra ir įspūdingas filosofijos klasikų kūrinių sąrašas: L. Feuerbacho „Krikščionybės esmė“, A. Schweizerio „Kultūra ir etika“, F. Nietzsche’s „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Linksmasis mokslas“, „Tragedijos gimimas, arba Helenizmas ir pesimizmas“, A. Schopenhauerio „Gyvenimo išminties aforizmus“, W. Hauffo „Pasakos“, J. W. Goethe’s „Vilhelmo Meisterio klajonių metai“, D. Kehlmanno „Pasaulio matavimas“ ir kt. 

„Nebuvo nė vienos knygos, iš kurios nebūčiau ko nors pasisėmęs, taip pat ir išminties. Viskas labai paprasta: neimu versti knygos, kuri neturi kokios nors vertės – intelektualinės, meninės, pažintinės, pragmatinės, nes gyvenimas katastrofiškai eina į galą, niekams versti neturiu laiko. Mane pažįstantys leidėjai tai žino ir į tai atsižvelgia“, – viename interviu yra sakęs A. Tekorius. 

„Metų vertėjo krėslo“ premijos tikslas – paskatinti geriausiai dirbančius grožinės literatūros ir meninės eseistikos vertėjus į lietuvių kalbą, jos laureatą renka Lietuvių PEN centro sudaryta komisija, šįsyk jai pirmininkavo rašytojas Alvydas Šlepikas.

Lietuvių PEN centras laureatui dovanoja krėslą, o Kultūros ministerija skiria piniginį įvertinimą. Premija yra 40 bazinių socialinių išmokų dydžio. 

„Metų vertėjo krėslo“ premija teikiama nuo 2001 metų. Su visais jos laureatais galima susipažinti čia.

Premiją teikiantis Lietuvių PEN centras (LPENC), įkurtas 1989 m., yra Tarptautinio PEN klubo narys. 

LPENC, įgyvendindamas Tarptautinio PEN klubo Chartijos idealus ir dalyvaudamas Lietuvos visuomeniniame bei kultūriniame gyvenime, gina kūrybinę rašytojų ir kitų kūrėjų laisvę, menininkus, pasaulyje persekiojamus už įsitikinimus, siekia, kad literatūra, nepriklausomai nuo ideologinių bei politinių doktrinų, būtų išsaugota kaip bendra tautų vertybė, rūpinasi, kad nebūtų kurstoma rasinė, klasinė ir tautinė neapykanta, kad pasaulyje būtų įgyvendintas tautų taikaus sambūvio idealas.