In memoriam M. Kvedaravičius. Kad pasaulis taptų geresnis

2011-aisiais vykusiame tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ buvo parodyta M. Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Barzakh“, pasakojančio apie per ir po karo Čečėnijoje pradingusių žmonių šeimas, premjera. Prieš lietuviškąją premjerą „Barzakh“ buvo parodytas Berlyno kino festivalyje, kur pelnė du apdovanojimus – Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri, vėliau filmas laurus skynė dešimtyse tarptautinių festivalių.  

Kino kritikė Izolda Keidošiūtė pristatydama „Barzakh“ ne sykį minėjo, jog kino mokslų režisierius debiutantas nėra ragavęs, tačiau turi tokį stiprų kino jausmą ir absoliučią klausą, kad sugebėjo sukurti iš esmės sukrečiantį ir jaudinantį filmą. „Tai kartais būna įgimta, bet dabar, manau, taip atsitiko dėl ypatingo išsilavinimo, erudicijos, savito, originalaus mąstymo, kurio labai trūksta daugeliui mūsų kino režisierių“, – prieš gerą dešimtmetį sakė kinotyrininkė.

Šių metų „Kino pavasarį“ pradėjo Ukrainai skirta filmų programa, į ją buvo įtrauktas ir M. Kvederavičiaus antrasis dokumentinis filmas „Mariupolis“ (2016) – taip pat Berlyno kino festivalyje rodytas filmas-esė apie karo laukiantį industrinį uostamiestį Ukrainoje, Donecko srityje. Kaip sakė pats režisierius, „skirtas Mariupolio poetams ir batsiuviams“. 

Šiame filme M. Kvederavičius toliau tyrinėjo kasdienybės tėkmę ekstremalių, dramatiškų įvykių akivaizdoje, įvaizdino nuolatinio karo ir įprastinės gyvenimo tėkmės kaimynystę.

Likimo grimasa – „Kino pavasarį“ užbaigė taip pat „Mariupolis“, tik jau visai kita intencija – balandžio 2-ąją M. Kvederavičiui žuvus Mariupolyje, kur jis filmavo antrąją šio dokumentinio filmo dalį. 

Apie žūtį paskelbė jo kolega režisierius Vitalijus Manskis, pranešęs, kad į automobilį, kuriuos važiavo jo kolega ir bičiulis, pataikė raketa: „Mūsų draugas, „Artdocfest“ dalyvis, lietuvių dokumentininkas Mantas Kvedaravičius šiandien žuvo Mariupolyje, su kamera rankoje, šiame šūdiname blogio kare prieš pasaulį. Radau keletą nuotraukų, kuriose mudu su Mantu kartu diskutuojame apie dokumentinio kino kūrėjo vietą kare 2016 m. Rygoje vykusiame „Artdocfest'e“. Mantas vis labiau tylėjo ir galvojo...“.

Balandžio 5-ąją apie tikrąsias žūties aplinkybes feisbuko paskyroje parašė Ukrainos žurnalistė Albina Lvutiva – ji papasakojo, kad M. Kvederavičius buvo nužudytas anksčiau, nei skelbta. Ir ne raketa pataikė į automobilį, kuriuo važiavo Mantas – jis buvo tiesiog sušaudytas. 

Mariupolyje kūną suradusi žmona ir bičiuliai suorganizavo neįtikėtiną jo palaikų pervežimo į Lietuvą operaciją, o žūties aplinkybės, kol kūnas pasieks Lietuvą, buvo slepiamos saugumo sumetimais: 

„Tuo metu, kai Ukrainos prezidento kanceliarija ir V. Zelenskis paskelbė apie jo žūtį, jo žmona su karstu kelias valandas stovėjo prie išvažiavimo iš Rusijos. Automobilį „cargo 200“ su cinko karstu itin atsakingai patikrino pasieniečiai. Ištisas dienas mes rizikavome kiekvieną minutę. Manto ir jo žmonos galbūt niekada daugiau nebūtume pamatę. Dabar jie Lietuvoje“. 

Gyvenimo projektas

Kai 2011-aisiais po vieno iš „Barzakh“ seansų kalbėjomės su M. Kvederavičiumi, paklausiau, kas veja žmogų, povandeninės archeologijos specialistą, kultūros antropologijos magistrą, apsigynusį Oksforde bakalaurą, Kembridže – doktoratą apie valdžios galią ir skausmą, mesti patogų gyvenimą, bibliotekų tylą ir leistis į pavojingą kelionę – tuomet į Čečėniją, ten gyventi ir kurti filmą? 

Tuomet jis sakė, jog nesvarbu, kokia kalba kalbėsi – literatūrine ar filosofine, svarbu, kad tas kalbėjimas kiltų iš potyrių, todėl jam norėjosi rašyti apie žmogų ne sėdint bibliotekoje su 4 mln. knygų, bet išgyvenant ir patiriant. 

„Jei rašai apie skausmą, kankinimus, tai vienu ar kitu būdu sieki tų potyrių, pasirenki šalį, kurioje tai vyksta, tarkime, – Šiaurės Kaukazą, Čečėniją. O kai patiri tai, ko negali išreikšti žodžiais, ieškai kitos kalbos, ieškai, kaip perduoti nematomą siaubą, įtampą, tai, kas lieka už žodžių. Šiuo atveju, tai kino, vaizdo kalba“. 

M. Kvedaravičius tuomet pasakojo rašęs disertaciją ir knygą apie skausmą, kankinimus, emocinį poveikį žmogui, politinėms sistemoms. Tai buvo teorinis darbas, o medžiaga jam buvo surinkta Čečėnijoje. 

„Mano mokslinis darbas nėra toks, kurį rašiau kasdien tam tikromis valandomis, o paskiau tapdavau kitu žmogumi, kuriam rūpi kiti dalykai. Man jis rūpėjo visą laiką, tiek, kiek įmanoma, kad kažkas kasdieniame gyvenime rūpėtų visą laiką. Gal skambiai pavadinsiu, bet tai yra vienas iš gyvenimo projektų. Dar nemąstant apie kino gamybą, man jau buvo aišku, kad tuo projektu aš gyvenu iš esmės, ir jis nėra vien tam, kad gaučiau mokslinį laipsnį. Kai renki medžiagą, galvoji apie tai, kas svarbu pačiam ir kitiems. Dėl to kinas ir mokslinis darbas iš esmės yra tas pat, yra vienis“, – pasakojo režisierius.

Baimės keliais 

Į Šiaurės Kaukazą rinkti medžiagos disertacijai M. Kvedaravičius pradėjo važinėti nuo 2006 metų. Iki 2009-ųjų buvo nuvykęs ten 14 kartų. Klausiamas apie patirtis kalbinant ir filmuojant dingusiųjų žmonių šeimas Grozne, jis kuo ramiausiai atsakė: „Visko buvo, ir pavojų, ir baimės... Būdavo, kažkas išeina, nueina, pasižiūri į mus, pravažiuoja viena mašina be numerių, kita, įtampa vis auga, auga, auga, ir jau aišku, kad kažkas atsitiks. Tai emocija, vibracija, kuri tvyro ore.“ 

„Taip, – atsako paklaustas, ar jausdavo baimę. – Po Natalijos mirties (garsi rusų žurnalistė Natalija Estemirova buvo pagrobta ir nužudyta, M. Kvederavičiaus teigimu, Rusijos federacijos vyriausybės įsakymu), man paskambino jos labai artimas draugas, kolega, ir pasakė: „Žinai, dabar nieko nejaučiu, tik baimę, gyvulišką baimę.“ Ilgai galvojau apie tuos žodžius, apie tai, ką reiškia žmogui išgyventi gyvulišką baimę. Taip, mes prarandame kontrolę, bet dar esame žmonės – su savo kultūra, istorija, kalba, sociumu. Ką tai reiškia, kai gyvuliška baimė užvaldo žmogų, aš nežinau atsakymo... 

Ta baimė užvaldydavo ir mane, bet tai, kad mes sukuriame save kaip žmogų, leidžia ją suvaldyti, suprasminti tą. Tarkime, Achmedas (Achmedas Gisajevas, vienas iš filmo herojų, su kuriuo M. Kvedaravičius dažniausiai važiuodavo filmuoti) buvo įkalintas, 16 dienų žvėriškai kankintas, bet neprisipažino. 16 parų su juo buvo daroma viskas – smeigiami strypai į kūną, leidžiama elektra, savaitę laikomas iki pusės vandenyje ir t. t. 

Bet kažkas jam atsitiko, kad jis išlaikė nežmonišką skausmą, tokį, kai mirtis tampa palaima, ir jis nutarė, kad ne, neprisipažins. Tai irgi žmogiški žvėriški dalykai. Nutariau, kad mes turime savyje kažko daugiau, kas leidžia mums išgyvenant gyvulišką baimę netapti gyvuliais, išsaugoti žmogiškumą.“ 

Režisierius tuomet sakė, jog kiekvienas mes esame pilietis ir kiekvienas kaip pilietis patiriame smurtą daugeliu formų – tai gali būti patikra einant per muitinę, gali būti ir kūno sužalojimas ar mirtis. Todėl klausimas, kokioje valstybėje gyvename, kokiu būdu galima ją apmąstyti ir galbūt pakeisti, buvo viena iš motyvacijų kurti filmą. 

Kita – noras suprasti, ką reiškia tokia santvarka, kurioje valstybė, pasitelkusi kankinimus kaip absoliučią valstybės galių formą, gali suteikti žmogui skausmą.

Šito dabar klausia visas pasaulis.