Druskininkų pašonėje atidarytas Leipalingio dvaras

Šimtmečius skaičiuojančiam avarinės būklės istoriniam dvarui seniai reikėjo kapitalinės rekonstrukcijos. Pirmoji dvaro dalis buvo atnaujinta įgyvendinus projektą „Kompleksinė Leipalingio miestelio plėtra“, kuris finansuotas 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos, valstybės ir Druskininkų savivaldybės lėšomis. 

Antroji, atverta 2021-iesiems baigiantis, atnaujinta įgyvendinus projektą „Kultūros paveldas abipus sienos“, kuriuo siekiama išsaugoti, pritaikyti ir populiarinti kultūros paveldą bei tradicinius amatus kultūros ir turizmo reikmėms.

Antrosios dvaro dalies projekto bendra vertė – 1,3 mln. Eur. Įgyvendinus projektą, kapitališkai suremontuotos Leipalingio dvaro antros dalies patalpos. 

Pastate įrengta Leipalingio laisvalaikio salė, darbo kabinetai, grimerinė, 20 vietų konferencijų salė, antrame aukšte – 150 vietų koncertų salė. 

Dvaro perlas – nuostabaus grožio rūsys, kuris pritaikytas susibūrimams, parodoms, kameriniams koncertams.

Nuo XVI amžiaus

Leipalingio dvaras istorijos rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI a. pradžios – 1503 m. balandžio 7-osios, kai Aleksandras jį dovanojo Jonui Teodorui Pliuškovui, pabėgusiam iš Maskvos kunigaikščio Ivano III užimtos Smolensko žemės. 

Vėliau, dvarui likus be šeimininko, 1508 m. birželio 28 d. Žygimantas Senasis jį padovanojo Jonui Sapiegai. Sapiegos 1520 m. čia pastatė cerkvę. Valdant Jono sūnui Povilui Sapiegai, dvare kilo didelis gaisras, sudegė cerkvė ir daugelis dvaro pastatų. 

Vėliau, giminei priėmus katalikybę, Mikalojus Sapiega fundavo bažnyčios statybą bei atstatė dvarą. Per Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos karą (1654–1667) dvaras buvo sudegintas, vėliau Sapiegos jį valdė iki 1742 m. 

Neabejojama, kad  iš stambaus dvaro išaugo ir pats Leipalingio miestelis. Per kelis šimtmečius dvaras išgyveno ir klestėjimo, ir nuosmukio laikotarpius, be Sapiegų, jį valdė Masalskių, Platerių, Kruševskių, Balinskių šeimos. 

XVIII a. pb.–XIX a. pr. Leipalingis priklausė  Kruševskiams, kurie ir pastatė iki šių  dienų išlikusius klasicistinio stiliaus rūmus. 1923 m. dvare buvo įkurta Leipalingio progimnazija, su pertraukomis veikusi iki pat 2004-ųjų. 

Projektas įgyvendinamas pagal 2014–2020 m. Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programą. Pagrindinis projekto partneris – Druskininkų savivaldybė. Projekto partneriai – Gardino religijos istorijos muziejus ir Druskininkų kultūros centras.

Pagal šį projektą Gardino religijos istorijos muziejaus patalpos – Chreptavičių rūmai – buvo pritaikyti konferencijų, seminarų, koncertų, parodų ir kitų renginių organizavimui. Druskininkų kultūros centras kartu su Gardino partneriu vykdė minkštąsias projekto veiklas – bendrus koncertus, parodas, mokymus, seminarus.