Parodoje – kelias į laisvę, ėjęs per Fizikos institutą Vilniuje

Paroda susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis skirta savilaidai, disidentų kurtai ir gabentai spaudai. Antrojoje eksponuojama P. Vaitiekūno kolekcija.

Nepriklausoma spauda buvo vienas iš svarbiausių įrankių, padėjusių palaikyti šaltą protą komunistų ideologijos fone. Šimtai skirtingų judėjimų ruošė nepriklausomą spaudą visoje Tarybų Sąjungoje, tačiau visų jų keliai vedė į Vilnių. Tūkstančiai maketų iš Maskvos, Sibiro, Omsko, Kijevo, Minsko, Tbilisio ir kitų miestų pasiekdavo Fizikos Instituto 310 kambarį, kuriame dirbo P. Vaitiekūnas.

Besirūpindamas visos Sovietų Sąjungos nepriklausoma spauda, jis buvo persekiotas KGB, sapnuodavo košmarus, bet niekada nesigailėjo ramų fiziko darbą iškeitęs į sudėtingą politinį kelią laisvos Lietuvos link. 

Panervinti komunistus

P. Vaitiekūnas – žinomas diplomatas ir politinis veikėjas, buvęs užsienio reikalų ministras ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, pasakoja, kad nuo vaikystės suprato, kad „kažkas čia ne taip“:

„Kai buvau vaikas ir susiruošiau eiti į mokyklą, mane mama nuvedė pas siuvėją kelnių pasisiūti. Atsimenu, kaip mane pribloškė tai, kad siuvėja ėmė staigiai dangstyti langus, bijodama, kad kaimynai pamatę neįskųstų, kad ji dirba. Man tai buvo visiškai nesuvokiama – kaip galima drausti žmonėms dirbti?“.

Tai buvo pirmasis jo susidūrimas su Tarybų Sąjungos vertybėmis ir politika, kuri draudžia dirbti.

„Man tai buvo nesuprantama, jau tada pradėjau galvoti, kad kažkas ne taip. Ta prievartinė TSRS prigimtis, kuri ėjo prieš žmogaus prigimtį, buvo absoliučiai neefektyvi ir mane siutino. Tada įstojau mokytis fizikos, ir VU Fizikos fakultetas tapo užuovėja nuo marksistinės ideologijos, kur susirinko tokia kompanija – dalis buvo talentingi fizikai, o kita dalis ieškojo užuovėjos nuo marksistinės ideologijos pasakų.“

Nuo komunistinės propagandos pabėgti norėję fizikai bei matematikai pradėjo jungtis į Sąjūdžio veiklą ir spausdinti nepriklausomus laikraščius.

„Ir aš pagalvojau, kad visai neblogai būtų tuos komunistus panervinti“, – prisimena diplomatas.

Visa sriuba – viename katile

Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, pasak P. Vaitiekūno, sugebėjo nesiradikalizuoti, kaip nutiko daugelyje kitų buvusių Sovietų respublikų, o bendradarbiavimas ne tik su laisvės judėjimais, bet ir komunistų partija padėjo Sąjūdžiui turėti tokias galimybes, apie kurias demokratinės partijos kitose TSRS vietose net pasvajoti negalėjo. Tai leido Sąjūdžiui spausdinti savo laikraščius be didesnių apribojimų ir tokią galimybę siūlyti kitų miestų judėjimams.

Paklaustas, kaip radosi idėja padėti visos SSRS judėjimams spausdinti savo nepriklausomą spaudą, P. Vaitiekūnas juokiasi:

„Savo didybę norėjome parodyti. Atvažiavo „biedni“ rusai, ukrainiečiai, dar iš pogrindžio neišlindę, nedrąsūs, susigūžę, o mes – Sporto rūmuose išsiplėtę, tūkstančiai žmonių suvažiavę, net kompartija netrukdė. Visi pas mus atvykę buvo „apakę“. Aš jų klausiu, po kiek vienetų savo laikraščius spausdina. Jie sako: „Na, po šešis, septynis“. O aš sakau, kad galiu po 6.000–7.000 padaryti!“

Tiesa, Sąjūdis jau kurį laiką norėjo skleisti nepriklausomas idėjas visoje Sovietų Sąjungoje ir taip pradėti bendradarbiauti, įžiebti perversmo ugnį komunistinėje valstybėje bei gauti palaikymo Lietuvos nepriklausomybės užmojams.

„Mes aiškiai suvokėme, kad jei TSRS lygintume su dideliu katilu, kuriame kažkas verda, tai Lietuvos ar Baltijos šalių kamputyje geresnės sriubos neišsivirsi – reikia kelti išsilaisvinimo judėjimą nuo komunistų visoje Tarybų Sąjungoje“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.

Iš Omsko, Sibiro, Sachalino

Taip radosi idėja pasiekti kiek įmanoma daugiau bendraminčių ir žadinti perversmo idėjas.

„Iš pradžių buvo bandoma versti lietuvių laikraščius į rusų kalbą ir platinti, bet tai buvo labai brangu ir labai neefektyvu. Rusams, baltarusiams, ukrainiečiams mūsų laikraščiai buvo neįdomūs. Vėliau bandyta iš karto rašyti rusų kalba, bet tai irgi nepasiteisino. Tikrasis proveržis įvyko, kai supratome, kad reikia dauginti jų autentiškus laikraščius, kuriuose šnekama apie jiems svarbius įvykius, kuriuos redaguoja ir rengia žmonės, kurių pavardes jie žino.“

nuotrauka::1

Taigi, parodęs kitų SSRS respublikų žmonėms savo galimybes, Sąjūdis ėmė spausdinti nepriklausomus leidinius iš visos Sovietų Sąjungos. Maketus į Vilnių gabendavo iš atokiausių kampelių. Paklaustas, iš kur toliausiai yra tekę gauti maketų, P. Vaitiekūnas vardija Južno Sachalinską, Tomską, Omską, Sibirą, be to, savo laikraščių maketus atveždavo ir Krymo totoriai, armėnai, azerai, kartvelai, baltarusiai, ukrainiečiai, Maskvos ir Sankt Peterburgo gyventojai.

„Gana kuriozinis atvejis nutiko, kai Leningrade įsisteigę kažkokie naujieji tikrieji komunistai atvežė didžiulį, labiau į paklodę panašų savo laikraščio maketą ir paprašė padauginti keleto tūkstančių tiražu, su malonumu tai ir padariau. Jei jau demokratija, tai demokratija visiems, net ir komunistams“, – pasakoja P. Vaitiekūnas.

Nepriklausomų laikraščių spausdinimo procesas, atrodytų, buvo gana standartinis. Maketus P. Vaitiekūnui atveždavo į Fizikos instituto 310-ąjį kambarį. Tuomet tarpininkai iš spaustuvių juos pasiimdavo, buvo sutariama dėl tiražo, kainos, kitų detalių.

„Manau šitas procesas buvo visiškai kontroliuojamas KGB“, – svarsto P. Vaitiekūnas. Iš spaustuvės jis atgaudavo maketą, metalines spausdinimo plokšteles ir produkcijos tiražą. Tiesa, spaustuvė maketus grąžindavo ne visada – apie pusė jų buvo išmesti, arba juos surinkdavo KGB ir kaupdavo medžiagą bylai, spėlioja P. Vaitiekūnas. – Bet nelabai kildavo klausimų, kodėl ir kur jie dingo, nes visi buvo pasiruošę važiuoti į Sibirą ir sėdėti kalėjime, tai velniai nematė to maketo.“

Užsirašyti pavojinga

Nepriklausomos spaudos procese P. Vaitiekūnas atliko, kaip pats sako, „maršrutizatoriaus“ vaidmenį, kuris nebuvo lengvas.

„Vengdavau daryti užrašus dėl visų tiražų, datų – rinkti medžiagą savo bylai buvo neatsargu. Visa tai turėjau laikyti galvoje, todėl mane ir kamavo košmarai. Ar aš tikrai atidaviau? O gal tiražas jau prapuolė? O jei atvažiuos žmonės ir negalėsiu jiems atsakyti, kur yra maketas, kur dingo tiražas? Tokios sąlygos labai neigiamai veikė psichologiškai, bet kažkokiu stebuklingu būdu viską susitvarkydavau. Tiesa, bandydavau rašyti kažkokiais trumpiniais, paskui sukdavau galvą, ką čia parašiau“, – juokiasi P. Vaitiekūnas.

Sumokėjęs spaustuvės atstovams, tiražus jis laikydavo savo kabinete iki juos atsiimdavo užsakovai.

Pasak pašnekovo, nepriklausomos spaudos platinimo procesas kartais apkarsdavo. Neretai atveždavo tokios blogos kokybės maketus, kad jis liepdavo juos nešti mašininkėms perspausdinti. Pasitaikydavo ir rimtesnių kuriozų: „Vieną kartą nepasiėmė didelio tiražo, apie 10.000 vienetų – tai apie 2.000 rublių, man tai buvo smūgis. Kitąkart mūsų kurjeriai buvo sumušti Vilniaus geležinkelio stotyje, tiražas atimtas, – tada iš Sąjūdžio lėšų sumokėjome dalį už pakartotinio tiražo spausdinimą. Be to, KGB neretai apklausdavo mano žmones, kurie paskui pasakodavo, kad KGB pasigavo, užsidarė ir klausinėjo, ką aš darau. O jie ir papasakojo. Aš sakydavau: „Gerai, viską verskit ant manęs, nes man pakenkti jau nebeįmanoma.“ Viskas ir taip sukosi aplink mane, jau buvo surinkta visa medžiaga, tad jei kažką dar prirašys, didelės reikšmės nebus“, – pasakojo P. Vaitiekūnas.

KGB sekė veiklą ir skambučius

Jo paties KGB niekada netardė, tačiau pasiklausymo įranga bute buvo „įsriegta“.

„Buvo juokingas nutikimas. Dirbau Fizikos institute, pas mane iš kaimo atvažiavo tėvai. Užlipa į viršų, bando rakinti buto duris, bet niekaip negali. O ten, viduje, sėdi KGB-istai ir dirba. Atlekia iš apačios uždusęs milicininkas, sako: „Ko laužiatės į butą, panašūs į vagis, sėskit į mašiną, važiuojam protokolą surašyti!“ Susodino tėvus ir nuvežė į milicijos skyrių. Nieko jiems ten nesurašė – tiesiog norėjo pašalinti nuo durų, kol KGB-istai sustatė bute įrangą ir ramiai išėjo.“

nuotrauka::2

„Dar atsimenu, skambinu Maskvoje gyvenančiam pažįstamam ir nieko negirdžiu, tik braškėjimą. Tai aš sakau: „Chebra iš KGB, matot, kad man reikia pasikalbėti su žmogumi, argi jums sunku, leiskit 3 minutes pasišnekėti.“ Brakšt, ir susijungė ryšys“, – juokiasi diplomatas.

P. Vaitiekūnas, pasipiktinęs dėl KGB jam pradėtos bylos, sako, jog tai buvo Maskvos resursų švaistymas: KGB jam užvedė bylą slapyvardžiu „Maler“ ir rinko medžiagą dėl tėvynės išdavystės šnipinėjimo forma. Diplomatas sako: „Jie galėjo kelti man bylą dėl nepriklausomos spaudos, bet už šnipinėjimą – visiškas neprofesionalumas.“

Paklaustas, ar nesigaili ramų fiziko darbą iškeitęs į komplikuotus politikos vingius, pašnekovas sako, jog fiziko darbas jam buvo labiau užuovėja nuo marksizmo ideologijos:

„O politikoje, kadangi nieko nesupratau, viskas atrodė labai paprasta. Užmuš tai užmuš – niekas nėra amžinas. Turime daryti viską, kas nuo mūsų priklauso. Taip privalėjau daryti, kad paskui nesigraužčiau, kad nepadariau daugiau. O pasekmių nesuvaldysi.“

Žmogaus teisių klausimu

Darbas su nepriklausoma spauda, rašytojais ir redaktoriais P. Vaitiekūnui padėjo suvokti žmogaus, jo teisių ir laisvių svarbą.

„Jau tada suvokiau, kad tave supantys ir į tave besikreipiantys žmonės, yra viskas, ką turi. Be žmonių mes – niekas. Vėliau pradėjau suvokti ir žmogaus teisių ir laisvių vertę. Man visada būdavo mįslė, kodėl laisvas pasaulis taip akcentuoja žmogaus teises, kodėl jos tokios svarbios. Iš čia paskui ir atsirado tikėjimas žmogumi – ne partija, nacija, klase ar lyderiu. Tiesiog tikėjimas, kad žmogus iš prigimties yra geras, o laisvas žmogus yra linkęs ištaisyti savo klaidas, todėl yra nusipelnęs pagal savo prigimtį būti laisvas.“

Pasak diplomato, tie laikai įžiebė bendrumą prieš vieną priešą – komunistinę santvarką. Jis pabrėžia, kad tarp komunistų buvo protingų, gerų žmonių, kurie patys suprato, kad jų sistema yra neefektyvi ir ją reikia keisti. Balansuodamas komunistų ir demokratiškai nusiteikusių žmonių palaikymą, Sąjūdis laimėjo rinkimus ir galų gale atvedė Lietuvą į nepriklausomybę.

Pats į Aukščiausiosios tarybos rinkimus išsiruošęs P. Vaitiekūnas nepriklausomos spaudos darbus maždaug nuo 1990 m. sausio patikėjo kolegei Birutei Pečiulevičiūtei, kurį laiką SSRS dar vyraujant spaudos blokadai ji rūpinosi demokratų galimybėmis rinkimuose, užtikrindama milijoninius rinkiminių lapelių tiražus. Po rinkimų nepriklausomos spaudos kelionės pro Vilnių baigėsi.

Daugybė maketų pradingo, nemažai jų buvo išvežti į Grigiškių makulatūros fabriką, tačiau Petras Vaitiekūnas išsaugojo tūkstančius itin įdomių maketų, pasakojusių tikras tų laikų istorijas ir fiksavusių įvykius, kuriuos Sovietų Sąjunga visais būdais bandė nuslėpti.

Šie maketai pirmą kartą eksponuojami viešumoje – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje iki lapkričio 8 dienos. Parodos lankymas nemokamas, joje apsilankyti galima bibliotekos darbo valandomis. Parodą organizavo VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centras.