Kas būtų, jei M. Gorbačiovas būtų valdęs ilgiau

Šis paradoksas suprantamas, nes kad ir kaip besistengtum, apie A. Sacharovą neišeina kalbėti kaip apie „Rusijos patriotą“ – jis buvo kosmopolitas ir „internacionalistas“, ir būtent dėl to taip niekinamas komunistų. V. Putino režimas netrukus suprato, kad A. Sacharovo biografija mažai kuo galės jiems pasitarnauti. Skamba ciniškai, tačiau šiuo metu į Sacharovo centrą Maskvoje yra žiūrima kaip į „užsienio agentą“, jis gali būti uždarytas bet kuriuo metu, net ir per patį A. Sacharovo šimtmečio minėjimą. Tokia šių dienų realybė V. Putino valdomoje Rusijoje.

nuotrauka::1

Tačiau dėl dar vienos nepaaiškinamos priežasties gegužės 21 d. yra iš tiesų ypatinga; tikėtina, kad čia minimi įvykiai yra tarpusavyje susiję.

1991 m. gegužės 21 d. Michailas Gorbačiovas išleido dekretą, kuriame reikalavo iš esmės pakeisti sovietų teisės aktus, kad šie visiškai atitiktų TSRS prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus. Tai reiškė, kad reikėjo panaikinti visus judėjimo apribojimus TSRS viduje, o teisės aktai turėjo būti pakeisti taip, kad atitiktų Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (TPPTP) nuostatas, taip pat Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo bei Konvenciją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.

nuotrauka::2

Be to, M. Gorbačiovas pareikalavo, kad visiems asmenims, iš kurių buvo atimta sovietinė pilietybė, ji būtų grąžinta. Tai lietė daugelį disidentų ir buvusių politinių kalinių, kurie buvo priversti išvykti iš šalies.

Šis dokumentas buvo išsiųstas aukšto rango pareigūnams, įskaitant daugelį Politbiuro narių, dalyvavusių 1991 m. rugpjūčio valstybės perversme: vidaus reikalų ministrui B. Pugo, KGB pirmininkui V. Čebrikovui ir G. Janajevui, kurie per pirmąją pučo lyderių spaudos konferenciją pasirodė apsvaigę nuo alkoholio ir drebančiomis rankomis; toks pastarųjų elgesys atskleidė pučo organizatorių silpnybes, o tai didžia dalimi prisidėjo prie 1991 m. rugpjūtį įvykusio perversmo žlugimo.

M. Gorbačiovas užsitarnavo blogą vardą, ypač tose šalyse, kuriose Maskva bandė panaudoti smurtą, siekdama numalšinti nepriklausomybės troškimą, kaip antai Lietuvoje. Buvo susidaręs įspūdis, kad jo Užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė buvo daug radikalesnis ir paliko postą vien dėl to, kad negalėjo įtikinti M. Gorbačiovo, jog Komunistų partijos valdžios monopolis turėtų būti panaikintas.

Dėl pastarojo dalyko iki pat savo mirties 1989 m. gruodžio 14-ąją kovojo ir A. Sacharovas. Tačiau išleistas dekretas byloja apie tai, kad M. Gorbačiovo politinės pažiūros keitėsi, ir kad būtent šis dokumentas galėjo būti viena iš priežasčių, dėl kurios kilo 1991 m. rugpjūčio perversmas.

Lygiai taip, kaip lenkai dabar iš naujo ima vertinti generolo W. Jaruzelskio, 1981 m. Lenkijoje įvedusio karo padėtį ir taip užkirtusio kelią sovietų invazijai, vaidmenį, galbūt atėjo laikas iš naujo įvertinti ir M. Gorbačiovo vaidmenį. Galbūt tuo metu radikalusis Borisas Jelcinas ir atrodė geriausias variantas, tačiau ilgainiui jis buvo priverstas perleisti savo valdžią Putinui, o tai, kaip mes žinome, sukėlė pražūtingas pasekmes.

Tai, kad M. Gorbačiovas gegužės 21 d. išleido minėtąjį radikalų ir novatorišką dekretą, manau, nėra paprastas sutapimas. Mano nuomone, tai rodo, kad, nepaisant visų nesutarimų ir atvirų konfliktų, M. Gorbačiovas iš tiesų žavėjosi A. Sacharovu ir jo puoselėjamomis idėjomis, ką jis vėliau pats ne kartą patvirtino. Tiesa, M. Gorbačiovas buvo įspraustas į kampą ir atsidūrė aklavietėje, tačiau, nepaisant visų jo klaidų, jis vis tik buvo kur kas geresnis variantas. Galbūt dar keletas M. Gorbačiovo valdymo metų būtų davę daug geresnių rezultatų tiek pačiai Rusijai, tiek ir jos kaimynėms.

Gegužės 21 d. 18 val. Vilniuje, MO muziejuje, vyks vienas iš paskutinių Sacharovo šimtmečio renginių – Nicolaso Miletičiaus filmo apie disidentus „Už mūsų beviltiško reikalo sėkmę“ peržiūra.

Iki gegužės 28 d. veikia parodos Vilniaus rotušėje ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, jų lankymas nemokamas. Daugiau informacijos čia.

Robertas van Vorenas yra A. Sacharovo demokratijos tyrimų plėtros centro prie VDU direktorius.