Kai išvesite pasivaikščioti šunį – menas miesto erdvėse

FOTOGALERIJA Menas Vilniaus erdvėse (7 nuotr.)

Ko jau ko, bet žmonių tikrai trūksta, kad ir kaip džiaugtumeisi karantino suteiktu atleidimu nuo šventinio skubėjimo ir vaišių ruošimo plačiam stalui.

Ir kitiems parodyti

Taigi, metalinės konstrukcijos Rūdninkų, K. Sirvydo skveruose ir aikštelėje šalia S. Moniuškos skvero (žvelgiant iš paukščio arba drono skrydžio – jos sujungtos į trikampį) pastatytos ne todėl, kad kirsdami erdvę sutiktumėt savotišką kliūtį. Jose įmontuotos 27-ios Visvaldo Morkevičiaus, Geistės Kinčinaitytės, Indrės Urbonaitės, Pauliaus Petraičio ir Imanto Selenio fotografijos, parodą kuravo Gintaras Česonis.

Ugnė Bužinskaitė, „Lewben Art Foundation“ direktorė, VŽ pasakojo, jog viskas prasidėjo nuo to, kai LAF praėjusių metų pabaigoje įsigijo keletą jaunųjų Lietuvos fotografų darbų. Šį pavasarį, kai per pirmąjį karantino „raundą“ buvo uždaryti ir Lietuvos, ir pasaulio muziejai bei galerijos ir apskritai nebeliko gyvų kultūrinių pramogų, imta galvoti ir apie viešą parodą. Dabar ji įgyvendinta, joje eksponuojamos kelios fotografijos iš LAF kolekcijos, tačiau didžioji dalis darbų pasiskolinta iš menininkų.

„Norėjome atkreipti dėmesį į jaunųjų menininkų darbus, kita vertus, tiesiog parodyti, kad tie darbai yra, tikintis, kad galbūt atsiras daugiau norinčiųjų juos įsigyti“, – sako U. Bužinskaitė. Anot jos, ir LAF iki šiol neturėjo Indrės Urbonaitės fotografijų ir ketina įsigyti iš šios parodos eksponatų. – Ir mums patiems tai atradimas. Net ir nebuvome matę jos darbų, tai Gintaro Česonio, parodos kuratoriaus, indėlis.“

Per pandemijos prizmę

Anot U. Bužinskaitės, ši paroda – apie dėl karantino prarastus ar pasikeitusius žmogiškuosius santykius ir ryšius, kurių svarba pandemijos akivaizdoje tapo dar didesnė.

„Parodoje nagrinėjama visą pasaulį apėmusi pandemija, vienaip ar kitaip paveikusi ar dar paveiksianti žmonių tarpusavio ryšius. „Homo absentia“ klausiama, ko vertos uždarytų ar nelankomų muziejų kolekcijos, pasisavintos Marso teritorijos, nejaukiai ištuštėję šalti pasaulio miestai? Ar gatvėje sutikti žmonės, prisidengę kaukėmis, neprimena prieš apklausą sulaikytų ir tardymo izoliatoriuje tapatybę slepiančių piliečių? Ar galime skenuoti savo atmintį, suskaitmeninti gyvenimo kelionės patirtis, virtualizuoti santykius? Į šiuos klausimus atsakymų ieškoti galima, bet nebūtina juos rasti“, – sako U. Bužinskaitė.

Anot pašnekovės, LAF svarstė, ar griežto karantino sąlygomis dera atidaryti šią parodą. Vėlgi, įrodyta, kad menas palengvina psichologinę įtampą, kurios dabar apstu. Beje, pastebi U. Bužinskaitė, kai kurios Vakarų Europos šalys griežto karantino metu uždarė ne maisto parduotuves, bet paliko veikti knygynus, nes knyga yra pirmojo būtinumo prekė: „O mes siūlome Lietuvos fotografų parodą, kuri veiks ir visą sausį, gal ir dar ilgiau“.

Keliaus toliau

Gali būti, kad paroda nesibaigs Vilniuje. Pasak U. Bužinskaitės, jau kalbėta su „Kaunas – Europos sostinė 2022“ komanda, gal atsiras galimybių vasarą eksponuoti ją Nidoje. Nebūtinai su tais pačiais darbais, bet pagamintos jai konstrukcijos nėra vienkartinio naudojimo.

Pasak Aurimo Syruso, parodos architektūrą kūrusios studijos „IMPLMNT architects“ architekto, toks urbanistinis sprendimas atliepia parodos kuratoriaus G. Česonio mintį, kalbančią apie ryšius, santykius: „Kaip šiuo metu nutrūksta mūsų fizinis ryšys, taip ir paroda skaidoma į atskirus segmentus, išdėstoma skirtingose miesto viešosiose erdvėse. Tačiau visus segmentus jungia menamas ryšys – struktūros kryptys reaguoja į kito parodos segmento išdėstymą, taip kuriami sąlyginiai dialogai, nuorodos.“

Anot A. Syruso, ekspozicijų architektūrinė išraiška taip pat kilo iš parodos temos pasekmė: tiek pati struktūra, įsiveržianti į susiklosčiusias pėsčiųjų judėjimo trajektorijas, tiek jos estetika ir medžiagiškumu kuriama emocija, skirta kūriniuose nagrinėjamų santykių, ryšių pojūčiams sustiprinti.