Mirė tapytojas Linas Leonas Katinas

Linas Leonas Katinas garsus savo nenuspėjama kūryba, kurioje derėjo, regis, nesuderinami dalykai, – budizmo kultūra ir krikščionybė, Rytų ir Vakarų civilizacijos, liaudies meno koloristika, abstrakcijos ir konceptualusis menas.

Viename savo interviu („vilniausgalerija.lt“), paklaustas, ar sutinka su savo bičiulių ir bendražygių Alfonso Andriuškevičiaus ir šviesaus atminimo rašytojo Juozo Apučio jam priklijuotomis eklektiko ir vaiko etiketėmis, tapytojas sakė:

„Absoliuti tiesa /.../ Aš norėčiau būti vaikas, kaip kiekvienas, sulaukęs daugiau kaip 70-ies. Man tai – didžiulis komplimentas. Su Juozu buvome labai geri draugai, jis man darė didžiulę įtaką. Kas yra eklektika? Daugybės skirtingų dalykų junginys? Galite sakyti, kad suvaikėjo senis. O man tai yra komplimentai ir nemaži. Kadangi su manimi sunku – sako: „Jis – didelis vaikas.“

Linas Leonas Katinas apie savo mokslus menotyrininkei Birutei Pankūnaitei yra pasakojęs:

„Mane priėmė į architektūrą, buvau neblogas matematikas. Galėjau stoti į fiziką (beveik buvau įstojęs). O čia – architektūra. 7-asis dešimtmetis, kai iš tikrųjų pradėjo griūti Rusijos imperija. Praha ir visi kiti įvykiai /.../

Kiekvieną savaitgalį eidavau į akademijos biblioteką, kur pažįstamos panelės man nešdavo dar šiltų amerikietiškų architektūros žurnalų. Tai chirurginiai dalykai: išklausydavau paskaitas, nupaišydavau gipsines galvas, kurias vadindavau „parikmacheriais“, ir turėdavau atlikti abstrakčias užduotis. Pavyzdžiui, „kosmoso paminklas“, nes tuo metu rusai stipriai reiškėsi kosmose. O mano draugai piešdavo karves, kiaules ir būtinai kolūkių žydėjimą. Be to, buvau priverstas išmokti kalbų. Kieme išmokau laisvai kalbėti lenkiškai: man atsivėrė knygų lenkų kalba lobynas. Prospekte buvo knygynas, kuriame gaudavau tų, kurios pas mus atėjo tik po 20 metų. Mane pažinojo knygyno pardavėjos, sakydavo: „Ateik, kačiuk, tau yra.“ Taip vėrėsi pasaulis. O tuo metu tapybos katedrą dusino visi, kas tik netingėjo, visas komunistinis kombainas… /.../

Supratau, kad tapyba tikrai traukė, kad mano vieta – tikrai ten. Bet daug ko išvengiau. Jei būčiau buvęs Tapybos katedros diplomantas, būčiau nupaišęs 6 kiaules ir t. t.

Keli žmonės man tada turėjo didžiulę įtaką, nes pas tėvą lankydavosi iš Sibiro grįžęs Juozas Keliuotis, Antanas Miškinis, kiti. Keliuotis man padarė labai šaunų tikro poeto, fantasto įspūdį. Jis paklausė: „Ponas Linai, ką skaitai?“ Skaičiau kažką angliškai, amerikiečių literatūrą. Sako: „Ne, Linai, imkis Faulknerio.“ Sakau, man jis per kietas. Atsakė: „Tavo galva per kieta.“

Biografija trumpai

Linas Leonas katinas gimė 1941 m. Radviliškyje.

1964 m. baigė architektūros studijas LTSR valstybiniame dailės institute.

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1967 m., tais pačiais metais tapo Dailininkų sąjungos nariu.

Nuo 1990 m. – dailininkų grupės „24“ narys. Dėstė M. K. Čiurliionio meno mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje.

1999 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Jo kūrinių sukaupta Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.