In memoriam prof. I. Veisaitė. Pokalbiai iš praeities

Publikuota: 2020-12-12
Profesorė Irena Veisaitė (1928–2020). Luko Balandžio („15min“ / Scanpix“) nuotr.
svg svg
Profesorė Irena Veisaitė (1928–2020). Luko Balandžio („15min“ / Scanpix“) nuotr.

Yra žmonių, kurių vardas tarsi prekės ženklas: jie ryškūs, energingi, charizmatiški, jie daro įtaką žmonėms ir organizacijoms, tarsi patys to nepastebėdami. Tokia buvo prof. Irena Veisaitė – literatūrologė, teatrologė, įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų valdybų ir komitetų narė, Atviros Lietuvos fondo (ALF) steigėja. Ir pirmiausia – intelektualė, be galo tolerantiškas, išmintingas, šiltas, skaidrus, šviesus žmogus.

Šiemet Joninių išvakarėse prof. I. Veisaitei buvo įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius. Už tai, kad ji buvo viena iš tų, kurios dėka iš naujo mezgėsi dialogas tarp lietuvių ir žydų, nors ji pati išgyveno Holokausto tragediją.

Tačiau su profesore kalbėjomės ne apie Holokaustą ir susitaikymą, o apie jos „paskutinę gyvenimo meilę“ – filantropo G. Soroso inicijuotą Atviros Lietuvos fondą, kurio viena steigėjų ji buvo. Žinoma, ir apie patį G. Sorosą.

Pokalbiui baigiantis, profesorė pasakė: „Dabar aš dažnai jaučiuosi kaip Sizifas, kuris rideno akmenį į kalną žinodamas, kad tas akmuo vis tiek nusiris atgal. Man atrodo, kad, tam tikra prasme, mes esame tokioje pačioje situacijoje: ridenam tą akmenį į viršų, nors daug kas nuo mūsų nepriklauso. Bet turim ridenti, kitaip gyvenimas tampa beprasmiškas“. Dabar – pokalbis nuo pradžių.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Griuvus Berlyno sienai, finansininkas ir filantropas Georges’as Sorosas iš totalitarizmo besivaduojančioje Rytų Europoje pradėjo kurti nacionalinių fondų tinklą, turėjusį tikslą įgyvendinti atviros visuomenės idėją. Neblogai jį pažįstate, esate viena iš kelių žmonių, stovėjusių prie Atviros Lietuvos fondo lopšio. Kokia idėja turi užvaldyti žmogų, kad įvairiose šalyse – Rytų ir Vidurio Europos, Azijos ir Afrikos – jis įkurtų per 30 fondų?

G. Sorosas gimė Budapešte, 1930-aisiais. Su vengriškais dokumentais, kuriuos jam padarė tėvas, išgyveno holokaustą. Komunizmas jam reiškė totalitarinę valstybę, kurioje nematė savo ateities, taigi iš komunistinės Vengrijos 1947 m. jis pabėgo į Angliją. Studijavo ten ekonomiką, buvo filosofo Karlo R. Popperio, skelbusio atviros visuomenės idėją, mokinys.

Sorosas gana greitai suprato, kad Anglijoje karjeros nepadarysi, „if you don‘t belong to the club“, ir 1957 m. išvyko į Ameriką. Kai sugebėjo praturtėti ir pinigų turėjo daugiau, nei jam reikia, nutarė pradėti filantropinę veiklą. Sorosas, vienas sėkmingiausių pasaulio investuotojų, man yra pasakojęs, jog norėjo išbandyti žmogaus laisvės ribas. Jo tikslas buvo kovoti su komunizmu. Sorosas pradėjo nuo Vengrijos, kur įkūrė pirmąjį atviros visuomenės fondą. Kai 1989 m. griuvo Berlyno siena, jis nutarė praplėsti veiklą ir sukurti fondus visose pokomunistinėse šalyse.

Pradėjęs ieškoti žmonių, galinčių vadovauti tokiems fondams, Amerikoje Sorosas susitiko Kazimierą Prunskienę, paprašė jos įkurti atviros visuomenės fondą Lietuvoje. Grįžusi į gimtinę, ji įkūrė tokį fondą – į jo valdybą buvo pakviestas jos brolis, prof. Česlovas Kudaba, sociologė Natalija Kasatkina ir kiti. Tas fondas gal ne visai suprato Soroso idėją, o pati K. Prunskienė greitai tapo premjere. Pagal fondo įstatus politikai negalėjo dalyvauti fondo veikloje, todėl reikėjo naujų žmonių.

1990 m. vasarį į Vilnių atvažiavo Soroso patikėtinis Anthony Richteris – labai protingas, motyvuotas jaunuolis, gal 28-erių. Jis ieškojo žmonių, kuriems būtų artimos atviros visuomenės idėjos, ir turėjo ilgą pavardžių sąrašą. Nežinau, kokių, bet mano pavardė ten buvo. Vieną vakarą Anthony paskambino man. Sirgau radikulitu, nenorėjau svečio priimti, įsiprašė. Jam atėjus, iškart radom bendrą kalbą, man patiko jo idėjos, net pamiršau, kad skauda nugarą. Kalbėjomės ilgai. Po dviejų dienų jis man vėl paskambino, pakvietė atvykti į Dubrovniką susitikti su Sorosu. Pasakė, kad yra pakviestas ir prof. Kudaba, tuomet su juo ir susipažinau, – man tai buvo didelė likimo dovana: jis buvo nuostabus žmogus, neapsakomo nuoširdumo, atviro mąstymo, humanistas par exelance.

Dubrovnike kalbėjome apie fondo Lietuvoje atidarymą. Sorosas mūsų atžvilgiu buvo gerokai skeptiškas – susitikimas vyko 1990 m. balandį, mes buvome tik ką paskelbę Nepriklausomybę, ir jam tuo metu atrodė, kad taip kenkiame M. Gorbačiovo žaidimui. Atsimenu, tuomet pabrėžiau, kad galima nuversti valdžią, galima per vieną naktį iškelti kitą vėliavą, bet negalima pakeisti žmonių mentaliteto. O jo nepakeitęs, nieko nepasieksi. Pasakiau, jog fondą reikėjo kurti vakar, prašiau, kad fondo įkūrimas Lietuvoje nebūtų atidėtas.

Sorosas abejojo. Jam tuomet atrodė, kad Lietuva – kaip dvejų su puse metų vaikas, nori iš karto gauti visus žaislus. Galiausiai mums labai padėjo vengras Endre Bojtaras, garsus baltistas, atviros visuomenės šalininkas ir mano draugas. Su Sorosu juodu buvo draugai ir bendraminčiai. Bojtaras tikino Sorosą, kad Lietuvai fondas labai reikalingas, ir šis jo paklausė. Bet įkūrė ne savo vardo fondą, o Dubrovniko komitetą.

Grįžom su prof. Kudaba namo susižavėję Soroso idėjomis, veikla, intencijomis. Nutarėm – kad ir kas būtų, kursim tokį atviros visuomenės fondą. Sorosas skyrė mums 100.000 USD, tuo metu tai buvo nemaža suma, ir pasakė, kad dabar patys turim parodyti, ką sugebam.

nuotrauka::1

Į Dubrovniko komitetą pakvietėm dirbti Iną Marčiulionytę – jau seniau buvau pastebėjusi ją viename teatro seminare. Pakvietėm Nataliją Kasatkiną – tai nuostabi, kūrybinga moteris, rusų tautybės, bet tikra Lietuvos didvyrė. Paskui prisidėjo fizikas prof. Ramūnas Katilius. Prof. Kudaba rado mūsų pirmąjį direktorių – Algį Lipštą, šis atvedė Dianą Vilytę, kuri puikiai išmanė finansus. Ji tapo Atviros Lietuvos fondo (ALF) finansų, galiausiai ir viso fondo vykdomąja direktore.

Dėl fondo Lietuvoje steigimo Sorosas persigalvojo labai greitai – vos per kelis mėnesius.

Taip, labai greitai, per 3–4 mėnesius. ALF buvo įregistruotas spalio 5 d. – nepriklausoma visuomeninė ne pelno organizacija, kurios pagrindinis tikslas buvo remti atviros, demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimąsi Lietuvoje, stiprinti teisinę valstybę. Vėliau pirmasis valdybos pirmininkas prof. Kudaba suformulavo pagrindinį ALF veiklos principą – ne pamaitinti žmones žuvimis, o duoti jiems meškerę...

Mano manymu, Sorosas tuomet labai protingai iškėlė sąlygą, kad į fondo sukūrimą ir mes įmokėtume savo dalį – 15.000 Lt. Pinigų gavome iš Rimvydo Valatkos, kuris tuo metu leido „Atgimimą“, ir Liubos Čiornajos – ji leido „Soglasije“. Buvome ir iki šiolei esame jiems labai dėkingi. R. Valatka paskiau juokavo, kad jis turbūt vienintelis žmogus pasaulyje, parėmęs Sorosą.

ALF pirmosios valdybos sąrašas kelia nuostabą – šiais laikais sunku būtų net įsivaizduoti vienoje krūvoje dirbant tokių skirtingų pažiūrų žmones.

Pirmojoje valdyboje buvo Č. Kudaba, N. Kasatkina, R. Katilius, K. Nastopka, V. Karpus, labai trumpai, deja, – Vytautas Kubilius, paskiau atėjo Stasys Stačiokas, Giedrius Uždavinys ir aš. Kiek vėliau prisijungė ir Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Arūnas Sverdiolas, Teodoras Medaiskis. Vėliau atsirado daugiau žmonių.... Su prof. Kudaba rinkome atviresnio mąstymo žmones, veiklius, kūrybingus, tolerantiškus, gal todėl valdyboje niekada nekilo konfliktų. Reikia turėti galvoje, kad tuomet buvo visai kitas laikas. Visus jungė viena idėja – tapti laisviems, kurti demokratinę Lietuvą. Gerai pasakė Leonidas Donskis: „Įvairiausių pažiūrų žmonės, visi tuo metu buvo truputį liberalai.“

Mes turėjom vieną tikslą, kuris mus suvienijo, – tai parodė ir Baltijos kelias. Dabar gi kiekvienas dirba savo srityje, niekas neturi laiko. Pasakysiu atvirai: aš ir dabar nesuprantu, kodėl tarpusavyje negali susitarti įvairių pažiūrų žmonės. Juk viena Popperio idėjų yra ta, kad absoliučios tiesos niekas nežino, tai labai pabrėžė ir Sorosas. Turbūt čia yra ir objektyvi priežastis: mentalitetui pasikeisti buvo per maža laiko, apie tai buvo ir mūsų 25-mečiui skirtas forumas.

Sprendžiant iš visko, ALF veikla Sorosas buvo patenkintas.

Jo požiūris buvo toks, kad mes geriau žinom, ką reikia daryti. Jis pasirinko žmones, kuriais pasitikėjo, – prof. Kudabą ir mane, ir pasakė: jeigu man labai nepatiks, ką darote, pinigų nebeduosiu.

Ir mes buvom vienas geriausių fondų – maždaug iki 2000-ųjų, tai buvo ALF aukso amžius. Veikėm labai produktyviai, daug padarėm. Sorosas buvo keturiskart atvažiavęs į Lietuvą, atsiskaitydavom jam už viską, nekilo jokių konfliktų.

ALF pradėjo veikti, kai dar tik stovėjome ant atviros visuomenės slenksčio. Sovietmečio palikimas – institucinis biurokratinis aparatas – irgi buvo čia. Kaip jūsų transliuojamas atviros visuomenės idėjas priėmė tuometinė biurokratinė aplinka?

Turiu pasakyti, kad Sorosas buvo pakankamai pagerbtas, – juk jis davė pinigų, o mums jų reikėjo daug – juk neturėjom nieko. Su biurokratinėmis institucijomis ALF santykis irgi buvo padorus – mus palaikė ir prof. V. Landsbergis, prezidentai A. M. Brazauskas ir ypač – Valdas Adamkus. Sorosas gavo kelis aukštus apdovanojimus, jam dėkojo, jis susitikdavo su visais pirmaisiais asmenimis. Negaliu pasakyti nieko – išoriškai viskas buvo gerai. Bet paskui prieš ALF prasidėjo baisūs puolimai, mus pradėjo taršyti „Respublika“ – pirmame puslapyje būdavo tai Sorosas, tai Vilytė, tai Kuolys. Labai išgyvenau, kad mane retai minėdavo, – man trūko dėmesio...

To meto valdantieji – socialdemokratai, Darbo partija, „Tvarka ir teisingumas“ – kreipėsi į STT prašydami išaiškinti, ar ALF nekelia pavojaus Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Ta istorija buvo absoliučiai laužta iš piršto – mus juodino, kaltino, kad keliam pavojų Lietuvos saugumui, griaunam tautinę kultūrą, esam kosmopolitai, nors man tas žodis nėra keiksmažodis, priešingai...

Nieko negaliu įrodyti, bet, sakyčiau, kad tai buvo užsakymas: juk ALF puolimas prasidėjo būtent tada, kai Putinas pradėjo uždaryti fondus Rusijoje, o Kremliaus ruporai transliavo, jog Soroso fondas – tai priešai ir užsienio finansuojami agentai. Bet pas mus į fondą neatėjo nei Mokesčių inspekcija, nei STT, nes tas šmeižtas buvo grynas melas. Bet niekas mūsų viešai ir negynė, išskyrus kunigą Arūną Peškaitį. Puolimas savo juodą darbą atliko – žmonės vengė kalbėti apie gautą ALF paramą. Pas mus labai greitai prisitaikoma: asmeniškai ateina, dėkoja, bet viešai – ne.

nuotrauka::2

Kitas dalykas, mes, gink Dieve, nenorėjome polemizuoti su „Respublika“ – niekada nė žodžio jiems neatsakėme. Išmokome tai iš Soroso – jis labai mėgsta polemiką, gerbia kritiką, pripažįsta savo klaidas ir nemano, bent jau anais laikais nemanė, kad žino visą tiesą. Iš jo išmokome, kad polemizuoti reikia, bet ne su kiekvienu. Polemizuodamas su visai nepriimtinu žmogumi, tik populiarini jį, o „Respublikos“ reklamuoti mes nenorėjome – tai buvo rimto dėmesio neverti oponentai.

ALF veikė iki 2004-ųjų. Esate sakiusi, kad galėjo veikti gerokai ilgiau ir tęsti darbus.

Galėjo: mes buvom vienas geriausių fondų ir pirmieji užsidarėm. Iš esmės mus uždarė – Niujorkas nutraukė finansavimą.

Čia yra viena objektyvi priežastis: Sorosas manė, kad, Lietuvai įstojus į ES, turtingųjų klubas gali perimti jo veiklą, o jo paties parama labiau reikalinga kitoms šalims. Subjektyvi priežastis buvo ta, kad Niujorkas, nuolat vykdydamas valdybos rotaciją, tiesiog ištrynė institucinę atmintį.

Nors vėlgi, ištikus 2008–2009 m. krizei, Sorosas skyrė mums 2,5 mln. USD – tuomet mes atidarėme Krizės pagalbos fondą, jo direktorė buvo Elona Bundzaitė-Bajorinienė, ir įvairioms programoms išdalijome daug pinigų. Kita vertus, Sorosas sakydavo, kad bet kokia organizacija po 10 metų pradeda aptarnauti pati save, todėl jis neketino išlaikyti fondo ilgiau nei 20 metų.

Grįžtant prie ALF uždarymo, valdybose turi būti rotacija, tai teisinga. Kita vertus, negalima panaikinti institucinės atminties. Mūsų valdyba dirbo ilgai, 10 metų, ir kai atėjo laikas mano rotacijai, paprašiau, kad pirmininku taptų Egidijus Aleksandravičius. Jis dirbo neilgai – per porą metų Niujorkas pašalino visus, iki tol dirbusius valdybos narius. Atėjo nauji, bet jie nebeturėjo institucinės atminties.

Kad ir kaip būtų, ALF veikla nesibaigė: ją tęsia daugiau nei 20 fondo įkurtų organizacijų, tarp jų – „Junior Achievement Lithuania“, Menų spaustuvė, švietimo organizacijos, „Transparency International“ Lietuvos skyrius ir t. t.

Supratę, kad ALF veikla eina į pabaigą ir finansavimas mažėja (tuo metu dar buvau valdybos pirmininkė), išleidome 23 gretutines programas, vadinamuosius spin-off‘us. Jos gavo paramą trejiems metams vis mažėjančia suma, kad pasirengtų savarankiškai veiklai.

Neįtikėtina – tai stebuklas, bet visos tos programos dabar dirba kaip nevyriausybinės organizacijos. Užsidarė tik viena, kurią mes rėmėme kartu su Švietimo ministerija – Švietimo kaitos fondas. Labai sėkminga buvo leidybos programa, jos direktorius buvo į Lietuvą su Nepriklausomybe atvykęs Darius Čiuplinskas. Vėliau, kai jis išvyko dirbti į Budapeštą, vadovavimą perėmė Giedrė Kadžiulytė. Svarbiausia, ką tuomet padarėme, – išleidome kelis šimtus pavadinimų knygų, kurių Lietuvoje lig tol nebuvo. Dabar gal vienintelė G. Kadžiulytė savo leidykloje „Apostrofa“ leidžia tokią literatūrą, tik ne tokiu mastu ir neturėdama tiek pinigų.

Leidybai, man regis, per visus tuos metus ALF skyrė apie 2 mln. USD, bet reikia turėti galvoje, kad dolerio vertė tuomet buvo visai kita.

Apibendrinant: kokia buvo ALF reikšmė visuomenės demokratėjimui?

Į klausimą apie ALF reikšmę ne man atsakyti, aš per daug susijusi. Bet galiu pasakyti, kaip ir Arūnas Sverdiolas, kad mano gyvenime tai buvo labai laimingas laikotarpis. 1984 m. palaidojau savo vyrą, estų režisierių Grigorijų Kromanovą. Septynerius metus dirbau prie knygos apie jį ir, tiesą sakant, nelabai norėjau gyvent... Ir staiga – ateina šitas fondas. Viena žurnalistė tuomet manęs paklausė, ką jis man reiškia. Pasakiau, kad tai mano paskutinė meilė. Fondas mano gyvenimui suteikė prasmę – galėjau prisidėti prie demokratinės Lietuvos kūrimo, juk demokratinės patirties savo istorijoje mes turėjome labai mažai.

Buvau labai laiminga, manau, kad tuo, Sajūdžio, metu mes visi buvom labai laimingi, jautėme, kad kuriame istoriją, – antrą kartą to neišgyvensi.

nuotrauka::3

43-us metus dėsčiau užsienio literatūrą, mano misija buvo atverti akis studentams, parodyti jiems, kad gyvenimas daug sudėtingesnis, negu marksizmas-leninizmas teigia, kad nėra atsakymų į visus gyvenimo klausimus. Dariau tą per literatūrą – viduramžių, Renesanso, XVII–XVIII a.

Studentai mane labai gerai suprato. Brangiausias medalis, kurį esu gavusi, yra iš jų – „Už laisvės dvasią „Titanike“ – jis paprastas, iškirptas iš kartono ir vis dar guli prie mano kompiuterio po stiklu. O su ALF pagalba turėjau daug daugiau galimybių veikti ta pačia kryptimi, tarytum išaugo sparnai.

Gal prie galimybių prisidėjo ir asmeninis jūsų žavesys: esu girdėjusi, kad Sorosas viešame susirinkime pasakė, kad Lietuva jam pirmiausia – tai Irenos Veisaitės akys.

Taip, jis tai pasakė, tuomet vos nepašokau nuo kėdės Baltojoje prezidentūros salėje. Mūsų santykiai su Sorosu buvo labai geri: mes pasitikėjome vienas kitu, buvome bendražygiai. Savo knygoje, kurią man padovanojo 1994-aisiais, Sorosas užrašė: „Irenai Veisaitei – mano bičiulei, bendražygei skleidžiant ideologiją be ideologijos. Su meile, G. Sorosas.“

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Rekordas – trumpiausia diena Žemėje

Tie, kurie vis pasiguodžia, kaip greitai prabėga diena, turi tam pagrindo: šių metų birželio 29 d. Žemė...

Laisvalaikis
2022.08.08
Prezidentūra spręs dėl M. Drobiazko ir P. Vanago ordinų, jei jie čiuoš D. Peskovo žmonos projekte Sočyje 4

Prezidentūra spręs dėl ledo šokėjams Margaritai Drobiazko ir Povilui Vanagui įteiktų Lietuvos valstybės...

Laisvalaikis
2022.08.08
Kinija ir Taivanas: 70 nesantaikos metų Premium 1

JAV Atstovų Rūmų pirmininkės Nancy Pelosi vizitas į Taivaną praėjusią savaitę įplieskė naują įtampos tarp...

Laisvalaikis
2022.08.08
Prof. V. Sinkevičius: 1992-aisiais Konstituciją pagimdė žirklės, klijai ir... apsauginio mesta moneta Premium

Šiemet minimi dviejų Lietuvos Konstitucijų jubiliejai – 1922-ųjų ir dabartinės, priimtosios lygiai prieš tris...

Verslo aplinka
2022.08.08
Popandeminė Venecijos bienalė: mažiau ekranų, daugiau šviesos Premium

Artėja ruduo, geras laikas skristi į Veneciją, kur iki lapkričio 23 d. veikia 59-oji Venecijos šiuolaikinio...

Laisvalaikis
2022.08.07
Komercinio šnipinėjimo aukso amžius Premium

Skaitmenizacija ir programišių išpuoliai prisideda prie to, kad vis daugiau pasaulio verslų konkurentų...

Inovacijos
2022.08.06
Tyrimas: pandemijos metu Lietuvoje galimybę dirbti iš namų turėjo mažiau vyresnio amžiaus žmonių nei vidutiniškai Europoje Premium

Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją tyrimas (angl. SHARE) rodo, kad per pandemiją Lietuvoje...

Vadyba
2022.08.06
K. Kuizinas: ŠMC – tik pusė mūsų ateities Premium

„Kai manęs kas nors klausia apie Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ateitį, aš sakau, kad jis yra tik pusė mūsų...

Laisvalaikis
2022.08.05
Ilgamečiai vadovai – kodėl jie labiau naudingi nei žalingi Premium 3

Pasigirstant diskusijoms, kiek dažna turi būti rotacija tarp vadovų, ekspertai, kalbėdami apie ilgamečius...

Vadyba
2022.08.04
Pokalbis su klimatologu: ar tikrai Lietuvoje netrukus ims augti ananasai? Premium 1

Klimatas akivaizdžiai šiltėja, todėl nebetoli tas laikas, kai Lietuvoje bus pagerintas absoliutus karščio...

Verslo aplinka
2022.08.04
Į universitetą – tik dėl diplomo? Tuomet ši studijų programa jus nuvils Verslo tribūna

Kibernetinio saugumo specialistai filmuose dažnai vaizduojami kaip užsisklendę, visą dieną į ekraną...

Fantazija dykumoje: vieno pastato miestas Premium 2

Saudo Arabija pristatė urbanistinę fantaziją „Linija“ („The Line“) – miesto dykumoje projektą. Tačiau kalba...

Laisvalaikis
2022.08.03
Mokslininkai ragina tirti klimato kaitos „baigiamosios fazės“ scenarijaus padarinius

Pasaulis privalo pasiruošti klimato kaitos „baigiamajai fazei“, kad geriau suprastų potencialiai katastrofinį...

Laisvalaikis
2022.08.02
Nauja technologija leis ištirti mūsų galaktikos istoriją

Mokslininkai patobulino vieną galingiausių Žemės teleskopų, įdiegdami naują technologiją, kuri, tikimasi,...

Laisvalaikis
2022.08.02
K. Kuizinas: 7,5 mln. Eur projektas Sapiegų rūmuose – kvapą gniaužiantis iššūkis Premium 1

„Verslo žinių“ podkasto svečias menotyrininkas Kęstutis Kuizinas, Šiuolaikinio meno centro direktorius, sako,...

Laisvalaikis
2022.08.02
Mirė poetas, dramaturgas, literatūros kritikas L. Jakimavičius

Pirmadienį mirė poetas, šių metų „Poezijos pavasario“ laureatas, dramaturgas ir literatūros kritikas...

Laisvalaikis
2022.08.02
Filosofas prof. V. Ališauskas: matematikos egzaminas yra fikcija Premium

Vytautas Ališauskas, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius, sako, kad abiturientams privalomas...

Laisvalaikis
2022.08.01
VŽ klausomiausi podkastai liepą: pokalbiuose – istorikai, verslininkai, politikai

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Rinkodara
2022.08.01
Teroristinis išpuolis Olenivkoje: ko siekė Rusija

Pasauliui baisintis dėl teroristinio Rusijos žingsnio okupuotoje Olenivkoje, Donecko srityje, kai buvo...

Laisvalaikis
2022.07.30
T. Karosas. Prisiekime: daugiau niekada nebedirbsime su Rusija Premium 7

Rusijos karo Ukrainoje ir ukrainiečių genocido akivaizdoje Vakarų pasaulio žmonių sąmonė labai aiškiai...

Laisvalaikis
2022.07.30

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku