Ką ir kada švenčiame: Visus šventuosius, Vėlines ar Helovyną

Visų šventųjų diena

Lapkričio 1-oji, Visų šventųjų diena, priklauso krikščioniškajai liturgijai ir Romos katalikų bažnyčios skelbiama tikintiesiems kaip privaloma minėti. Ši šventė pagerbia mirusiuosius, po mirties paskelbtus šventaisiais.

Visų šventųjų diena kildinama iš popiežiaus Bonifaco IV 609-aisiais paskelbtos Visų kankinių dienos: tų metų gegužės 13 d. Romos Panteone popiežius aukojo mišias visiems kankiniams, ilgainiui ši diena imta minėti kasmet.

Pasak „Encyclopaedia Britannica“, pirmasis liudijimas apie Visų šventųjų dienos minėjimą lapkričio 1-ąją siejamas su popiežiumi Grigaliumi III (731–741 m.) – būtent jis vieną iš Šv. Petro bažnyčios koplyčių paskyrė visų šventųjų garbei, Visų kankinių dienos pavadinimą pakeitė į Visų šventųjų, o šventės datą perkėlė į rudenį, lapkričio 1-ąją.

„Visuotinai privaloma“ šią šventę 837 m. paskelbė popiežius Grigalius IV.

Lapkričio 1-oji tarpukario Lietuvoje buvo nedarbo diena, kaip ir dabar. Sovietmečiu lankyti artimųjų kapus per Visus šventuosius ir Vėlines buvo įsakmiai nepageidautina. Lapkričio 1-oji nedarbo diena vėl paskelbta Atgimimo metais, 1990 m. vasario 9 d.

Vėlinės

Prie Visų šventųjų dienos 998a-siais popiežius Grigalius V pridėjo lapkričio 2-ąją, ji skirta pagerbti mirusiuosius. Iš Prancūzijos benediktinų ordino vienuolyno kildinama šventė vadinta Mirusiųjų dieną – tądien buvo meldžiamasi ir aukojamos mišios už visus mirusiuosius, tikint, kad gyvųjų maldos palengvins jų kančias skaistykloje.

Į Lietuvą Vėlinės ilgainiui atėjo kaip katalikiška šventė ir, pasak etnologų, gana nesunkiai čia įsitvirtino, susidubliavusi su agrarine tradicija – lenkų kronikininko, istoriko Jano Dlugošo (1415–1480 m. gegužės 19 d. Krokuva) aprašyta, iki krikščionybės įvedimo Lietuvoje švęsta derliaus nuėmimo švente, vadinamosiomis Ilgėmis. Mirusiesiems pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė su suneštinėmis vaišėmis švęsta kapinėse ir namuose spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje. Laukų globėjo Žemėpačio buvo prašoma malonių, aukojama Perkūnui, pagerbiamas Vaižgantas. Su apeigomis kepdavo duoną, skirtą proseniams (vėliau elgetoms), būdavo aukojami gyvuliai ir paukščiai, vaišinamasi, dainuojama, žaidžiama. Mirusiųjų vėlėms po stalais, suolais, į namo kertes numesdavo maisto, nuliedavo gėrimo arba užkasdavo vaišių liekanas. Šiaurės rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje Ilgių paprotys ant kapų padėti valgio ir gėrimo išliko iki XX a.

2019 m. Vėlinės buvo paskelbtos nedarbo diena. Tiesa, gali būti, kad šiemet Mirusiųjų diena laisvadienis bus pirmą ir paskutinį kartą – vasarą Vyriausybės posėdyje buvo pritarta, kad Laisvės gynėjų diena, Sausio 13-oji, galėtų tapti švenčių, t. y., laisva diena vietoje dabar esančios laisvos lapkričio 2-osios.

Helovinas

Lietuvoje įsigalėjus krikščionybei, Ilgės, pradėtos vadinti Vėlinėmis, idėjine prasme tapo krikščioniška švente, tačiau jų turinys iki šiol turi archainį atspalvį. Lietuva čia nėra išimtis iš kitų Europos šalių, kuriose katalikiškosios Visų šventųjų ir Mirusiųjų dienos pakeitė pagoniškas šventes.

Įdomiausia ir plačiausiai paplitusi po pasaulį – Helovino (arba Helovyno, dabartinės lietuvių kalbos žodynas leidžia vartoti abu variantus) šventė, kurios pavadinimą „Halloween“ „Encyclopaedia Britannica“ (EB) kildina iš „All Hallow Even“ (Visi šventieji) trumpinio.

Helovino ištakos siekia 500 m. pr. Kr, kai keltiškoje Airijoje naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. buvo švenčiama į mūsiškes Ilges (Vėlines) panaši Samheno (Samhain) šventė, žymėdavusi derlingo sezono pabaigą ir beprasidedančius Naujuosius metus.

Pasak EB, švenčiant buvo tikima, kad tą dieną visų per pastaruosius metus numirusių žmonių sielos grįžta namo, nešdamos gyviesiems gėrį ir ramybę.

Vėliau Samheno tradiciją perėmė airiai, iš jų ji išplito po visą pasaulį, taip pat ir Ameriką. Helovino tradicija už Atlanto pradėjo „kaltis“ maždaug nuo 1840 m., atvežta airių imigrantų. Vėliau ji tapo (ir iki šiol yra) komerciškai itin patrauklia švente.

Be raganų, vaiduoklių, vampyrų ir kitas tamsiąsias blogio jėgas „atstovaujančių“ persirengėlių, nepamainomas Helovino atributas – išskaptuotas moliūgas su viduje įstatyta degančia žvakute. Kadaise piktosioms dvasioms atbaidyti būdavo išdėliojamos išskobtos ropės – manyta, jog tokia žvakė simbolizuoja skaistykloje įkalintą sielą.