Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ kviečia atrasti pasirinkimui provokuojančią tarpukario dailę

FOTOGALERIJA web_Lietuvos meno pažinimo centras „Tartle“ kviečia atrasti pasi (10 nuotr.)

Dailė – ne tik estetika, bet ir istorija

Naujoji paroda lankytojams pristato išskirtinę „Tartle“ kolekcijos dalį, atskleidžiančią platų Kauno ir Vilniaus tarpukario bei Antrojo pasaulinio karo metų meninio gyvenimo spektrą. Kuruojant parodą daug dėmesio skirta kultūriniam ir politiniam kontekstui, nes dailininkų kūriniai leidžia įvertinti ne tik vyravusiais stilistines tendencijas, juose atsispindi ir oficiali valstybinė pozicija, visuomenės nuotaikos bei pasaulėžiūra. Nevengta ir propagandinės dailės, o tiksliau, kartais vis dar kontroversiškai vertinamo „Vilniaus klausimo“, kuris buvo įvaizdinamas tiek rimtais, tiek ir gana skandalingais sprendimais, ypač Petro Rimšos atveju. Pavyzdžiui, viename iš eksponuojamų medalių vaizduojama Lenkiją personifikuojanti moteris, Katedros prieigose ryjanti vilniečius.

Istorinės ir naujosios sostinės fenomenas

Viena iš parodos temų – miestų, Kauno ir Vilniaus, įvaizdžiai, kurie buvo formuojami gana skirtingi. Naujai besikuriančios – laikinosios Lietuvos sostinės Kauno įvaizdis dailės kūriniuose įprastai buvo siejamas su tautiškumu, dailininkai stengėsi naujai interpretuoti su lietuviškumu siejamus simbolius. Tiesa, ypač 4 dešimtmetyje vis dažnesnis tampa modernizacijos naratyvas, dailėje reprezentuotas progresą simbolizavusiais atributais – krumpliaračiais, statomais tiltais, fabrikų kaminais su rūkstančiais dūmais ir panašiais motyvais. Modernistinė, šiek tiek Niujorką primenanti, laikinosios sostinės vizija aiškiai matoma Arbit Blato kūrinio „Paroda“ reprodukcijoje. Čia ir radiofono bokštas, ir stilingi miestiečiai greta prabangaus automobilio, o Kauno miesto simbolis tauras įkomponuotas į industrinio pasaulio atributą – krumpliaratį.

Tuo tarpu, vietinių menininkų plėtota istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus ikonografija atspindėjo tradicijos tąsos svarbą, dėmesį paveldosaugai, ypač XVII–XVIII a. architektūrai. Tad Vilniaus įvaizdis dailės kūriniuose dažnai romantizuotas, net mistifikuotas. Toks jis ir Leono Kosmulskio raižinyje, kuriame dailininkas, iš jo akimis svarbiausių architektūrinių objektų, sukonstruoja imaginacinį miesto vaizdą.

Dėmesys dailės institucijoms

Galerijos didžiojoje salėje pristatomos pagrindinės tarpukario Kauno meninio gyvenimo tendencijos. Ekspozicijoje daug dėmesio skiriama Kauno meno mokyklai, jos dėstytojų ir mokinių, siejamų su Europos meninių įtakų proveržiu, kūrybai. Meno mokykla buvo nauja institucija, neturinti aukštosios mokyklos statuso, tad valstybė skyrė gana daug stipendijų studijoms užsienyje. Taigi pabrėžiama skirtis tarp realistinės dailės tradiciją tęsiančių vyresniosios kartos tapytojų darbų ir stipendininkų, pasitobulinusių Vakarų Europos dailės institucijose, novatoriškų meninių ieškojimų. Čia ir „Ars“ grupuotės nariams būdinga į jausminę ekspresiją linkusi tapyba, ir logiška kompozicijos konstrukcija besiremianti neotradicionalistinė Stasio Ušinsko ir jo aplinkos kūryba.

Kauno meno mokyklos aplinka buvo atviresnė meniniams ieškojimams, o 1919 m. atkurtame Vilniaus universitete, gavusiame Stepono Batoro vardą, vyravo nuosaikesnė, į neoklasiką linkusi dailės stilistika. Kai Dailės fakultetui pradėjo vadovauti Liudomiras Slendzinskis, ši tendencija dar labiau sustiprėjo. Neoklasikai pasisakė ne tik prieš avangardinius ieškojimus, bet ir prieš realizmą, impresionizmą bei simbolizmą, kūrybinio įkvėpimo dažnai ieškodavo istorinėse, mitologinėse temose, stilistiškai transformuodami klasikines meno formas ir taip jas pritaikydami savajam laikui. Šios stilistinės krypties vyravimas Dailės fakultete atspindėjo universiteto bendruomenės siekį skirti dėmesį istorijai ir tradicijų tąsai.

Antrojo pasaulinio karo metų dailė

Parodos naratyvas užbaigiamas Antrojo pasaulinio karo metų daile, į kurią galima žvelgti dvejopai. Viena vertus, kūriniuose atsispindi niūrios, neramios nuotaikos, kita vertus, dėl pasikeitusių menininkų gyvenimo aplinkybių į dailę atkeliauja naujų siužetų ir subjektyvus autoriaus žvilgsnis. 1943 m. eksperimentuoja net nuosaikusis tapytojas Jonas Šileika, sau netipiškame peizaže ieškodamas dangaus ženklų.

Tarpukario dailės klasikai

Įprastai Lietuvos ir Lenkijos XX a. pirmosios pusės dailė parodose nereprezentuojama kartu, todėl prarandama galimybė įvertinti situaciją dviejuose svarbiuose meninio gyvenimo centruose – Kaune ir Vilniuje, diskutuoti apie meninės raiškos tendencijų ir kultūrinio gyvenimo skirtumus, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinės Vilniaus klausimo atgarsius dailėje.

Paroda „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ kviečia kiek kitu aspektu pažvelgti ne tik į gana gerai pažįstamą laikinosios Lietuvos Respublikos sostinės Kauno meninio gyvenimo situaciją, bet ir geriau pažinti Antrosios Lenkijos Respublikos vaivadijos centro – Vilniaus – dailės kontekstą.

Ekspozicijoje pristatomi tokie Lietuvos ir Lenkijos dailės klasikai kaip Adomas Galdikas, Antanas Gudaitis, Jurgis Hopenas, Bronislovas Jamontas, Juozas Mikėnas, Tymonas Niesiolovskis, Petras Rimša, Antanas Samuolis, Liudomiras Slendzinskis, Stasys Ušinskas, Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius. Parodoje eksponuojami tapybos, skulptūros, grafikos kūriniai ir piešiniai, fotografijos, spaudiniai bei kiti objektai iš „Tartle“ kolekcijos, leidžiantys plačiau aprėpti Kauno ir Vilniaus tarpukario ir karo metų kultūrinio bei socialinio konteksto ypatumus. Dauguma eksponatų – iš „Tartle“ privačios kolekcijos. Keletą kūrinių šiai parodai taip pat paskolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus ir aukciono namai „Ars Via“.

Parodos kuratorės – dailės istorikės Dovilė Barcytė ir Ieva Burbaitė

Bilietus į ekskursijas po parodą „1918–1945 / Kaunas–Vilnius“ Lietuvos meno pažinimo centre „Tartle“ galima įsigyti internetinėje svetainėje www.tartle.lt