Kolonijų istorija: Singapūras

Publikuota: 2019-12-25
Kaimelis su bambukiniais nameliais tapo metropoliu, 2018 m. Singapūre gyveno per 5 mln. gyventojų. Roslano Rahmano / (APF / „Scanpix“) nuotr.
svg svg
Kaimelis su bambukiniais nameliais tapo metropoliu, 2018 m. Singapūre gyveno per 5 mln. gyventojų. Roslano Rahmano / (APF / „Scanpix“) nuotr.
 

1819 m. britai įkūrė naują, laisvą nuo muito uostamiestį Azijoje, turėjusį sunaikinti olandų prekybos prieskoniais monopolį. Singapūro kolonija augo taip sparčiai, kad britai prarado kontrolę. Miestą perėmė brutalūs kinų klanai.

1819 m. vasario 6 d. vidurdienio saulė negailestingai plieskia atogrąžų saloje Singapūre. Salos gubernatoriaus brito Thomo Stamfordo Raffleso kakta žliaugia prakaitu nuo kaitros, kai šis stovi plyname lauke už 30 m nuo kranto. Jam už nugaros pastatyta keletas palapinių, po kojomis ? raudonas kilimas, nutiestas iki pat vandens. Abiejose kilimo pusėse ramiai stovi sipajai – britų kariuomenėje tarnaujantys indų samdiniai – su nuleistais ginklais. Thomas Rafflesas, visomis išgalėmis stengdamasis nekreipti dėmesio į dusinantį karštį, žvalgosi svečio. Netrukus po vidurdienio gubernatorius galop pamato laivą, artėjantį prie Singapūro uosto.

Patrankos šūviu oficialiai pranešama apie laivo atvykimą, kai šis priplaukia prie kranto. Vilkintis spalvingais šilko apdarais, drauge su asmens sargybiniais į sausumą išlipa Džohoro sultono brolis Tengku Longas. Priešais palapinę Rafflesas pasveikina svečią, šis atsako tuo pačiu. Ne visi gubernatoriaus palydos karininkai sužavėti princo pasirodymu. Britų kapitonas Crawfurdas mano, kad plazdantys šilkiniai princo drabužiai yra pernelyg pompastiški ir netinkami šiai progai. „Jo krūtinė buvo nuoga, jis bjauriai demonstravo savo krūtinę ir pilvą“, – pažymėjo kapitonas.

Vulgari svečio apranga Rafflesui nerūpi. Jeigu susitikimas bus sėkmingas, Tengku Longas galės vadintis Singapūro sultonu Huseinu Šachu, o jam kasmet bus skiriamas 5.000 Ispanijos dolerių apanažas ? maždaug 160.000 eurų prilygstanti suma tuomete tarptautine valiuta.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Mainais Thomo Raffleso darbdavė – britų Ost Indijos bendrovė – gaus leidimą saloje įkurti prekybos stotį ir galės prekiauti Pietų Kinijos jūroje.

Sulygus dėl sutarties, abu vyrai ir princo pirmasis ministras ją pasirašo. Iššaunamos kelios patrankų salvės ir ant stiebo iškeliama britų vėliava „Union Jack“. Tengku Longas paskelbiamas Singapūro sultonu, o 1.000 gyventojų turinti sala teoriškai tampa Didžiosios Britanijos prekybos stotimi ir kariniu postu.

Giliai širdyje Rafflesas žino, kad sutartis yra labai rizikingas reikalas. Ost Indijos bendrovė nesuteikė jam įgaliojimo kurti britų prekybos stoties Singapūro saloje arba vietos princą paskirti salos sultonu. Šį žingsnį galima vertinti kaip didžiulę provokaciją prieš galingą Olandijos Ost Indijos prekybos bendrovę, kuri dominuoja Pietryčių Azijoje ir mano, kad sala priklauso jai. Tačiau Rafflesas turi viziją: jis nori išplėšti prekybą Pietryčių Azijoje iš olandų rankų.

Anglai užėmė Olandijos kolonijas

Prieš Thomui Rafflesui išsilaipinant Singapūro pakrantėje 1819-aisiais, Olandijos Ost Indijos bendrovė dominavo Pietryčių Azijoje 200 metų. 1619 m. prekybos bendrovė įkūrė Batavijos prekybos stotį Javos saloje, o nuo 1641 m. ji kontroliavo sąsiaurį tarp Sumatros ir Malajų, susitarusi su Malakos sultonato valdovu.

Sutartis sudaryta olandų naudai: neturinčiam jokių šansų įveikti bendrovės laivyną, sultonui beliko stebėti, kaip olandai susižeria apie 200 kg aukso per metus imdami muito mokestį iš laivų, kurie plaukia per sąsiaurį – tuo metu per jį ėjo greičiausias kelias tarp Europos ir Tolimųjų Rytų.

Britų Ost Indijos bendrovei taip pat teko mokėti muitą už laivus, plaukiančius Malakos sąsiauriu prikrauti vilnos, metalo gaminių ir indiško opijaus. Kinijoje krovinys buvo keičiamas į šilką, porcelianą ir anglų mėgstamą gėrimą – arbatą.

Olandijos Ost Indijos bendrovė kontroliavo ne tik sąsiaurį, bet ir dalį Sumatros, Javos ir Borneo, ir šių salų kavos, cinamono, gvazdikėlių ir muskato riešutų eksportą. Britų Ost Indijos bendrovė negalėjo dalyvauti pelningoje prekyboje prieskoniais. Apie 1800 m. už 50 kg pipirų buvo galima gauti tokią sumą, už kurią galėjai įsigyti 12 arklių arba 24 karves.

XIX a. pradžioje Olandijos Ost Indijos bendrovė prarado įtaką kolonijose dėl Europoje vykstančių Napoleono karų, nes 1806–1810 m. Olandija buvo tapusi Prancūzijos vasaline valstybe. Šia galimybe pasinaudojo britų Ost Indijos bendrovė ir užėmė Malaką ir Bataviją. Visgi sėkmė truko neilgai, nes 1815 m. Europoje pasirašius taikos sutartį, Didžiajai Britanijai teko sugrąžinti užimtas teritorijas.

Generalgubernatorius troško taikos

Britų Ost Indijos bendrovei taikos sutartis buvo didelis smūgis, nedaug kas į ją sureagavo jautriau už Thomą Rafflesą. Jis dirbo bendrovėje nuo 1795 m.: būdamas vos 14-os pradėjo karjerą bendrovės raštininku ir dirbo pagrindinėje bendrovės būstinėje Londone. Po 10 m. tapo bendrovės kolonijos Malajų Penango saloje sekretoriumi, o 1818-aisiais buvo paskirtas Bengkulu – britų anklavo Sumatroje – gubernatoriumi.

Rafflesas gerai išmanė apie Tolimuosius Rytus ir žinojo, kad nauja britų prekybos stotis prie Malakos sąsiaurio būtų vienintelis ginklas prieš Olandijos Ost Indijos bendrovės dominavimą Pietryčių Azijoje.

„Olandams priklauso vienintelis kelias, kuriuo laivai įplaukia į salyną, o britai neturi nė colio žemės tarp Gerosios Vilties kyšulio ir Kinijos. Nėra nė vieno draugiško uosto, kuriame jie galėtų gauti vandens ir šviežio maisto“, – 1818 m. rašė jis bendrovės direktoriams.

Šio įspėjimo direktoriai nepaisė, bet Rafflesas parašė laišką ir britų generalgubernatoriui Indijoje Warrenui Hastingsui, kuris buvo vyriausiasis prekybos bendrovės Tolimuosiuose Rytuose pareigūnas. Lordas Hastingsas suteikė Rafflesui leidimą ištirti galimybes įkurti prekybos stotį, kuri galėtų aprūpinti britų laivus gėlu vandeniu ir šviežiais maisto produktais. Tačiau jis pareikalavo, kad prekybos stotis būtų įkurta ne olandų kontroliuojamoje teritorijoje ir ne toje vietoje, kurią olandai laikė savo interesų sferos dalimi.

Sprendimu tapo Singapūras

Vos gavęs leidimą, Rafflesas kibo į darbą. Pirmiausia gubernatorius sudarė sąjungą su bičiuliu ir kolega majoru Williamu Farquharu, kuris buvo Malakos vadovu prieš olandams susigrąžinant koloniją 1818 metais. Farquharas puikiai pažinojo Tolimuosius Rytus, nes dirbo Ost Indijos bendrovėje nuo 1791-ųjų.

Majoras pasirinko salą į pietus nuo Malajos – Singapūrą, apie kurį jau žinojo. Pasak Farquharo, sala buvo „svarbiausias raktas į Singapūro sąsiaurį“ – vandenis į pietus nuo Malakos sąsiaurio, kurių olandai negalėjo kontroliuoti, nes jie buvo atviri ir turėjo daugybę mažų salelių. Be to, Singapūre nebuvo olandų.

Kupinas entuziazmo Thomas Rafflesas rašė lordui Hastingsui, kad Singapūras „visais atžvilgiais puikiai tinka mūsų projektui“.

Po susitikimo su Tengku Longu 1819 m. vasarį prekybos stotis buvo įkurta, tačiau sudarydamas susitarimą Rafflesas nepaisė lordo Hastingso leidimo tyrinėti tik teritoriją, kuri nepriklauso olandams, o olandai buvo įsitikinę, kad Singapūras yra jų.

Naujas Raffleso uostas

Nors Thomas Rafflesas žinojo, kad Singapūras yra teritorijoje, kuri, anot olandų, priklauso jiems, jo entuziazmas liejosi per kraštus.

Praeis ne vienas mėnuo, kol laiškas pasieks Indijoje esantį lordą Hastingsą, ir dar pusmetis, kol galimas Hastingso skundas dėl Raffleso atsidurs pagrindinėje Ost Indijos bendrovės būstinėje Londone. Rafflesas tikėjosi, kad per tą laiką jis spės įkurti sėkmingą prekybos stotį prie natūralaus Singapūro uosto. Kai miestas pritrauks laivų ir pirklių iš visos Pietryčių Azijos, o prekyba klestės, Ost Indijos bendrovei bus sudėtinga uždaryti prekybos stotį.

Jau 1819 m. vasario 7-ąją – praėjus dienai nuo susitikimo su Tengku Longu – Rafflesas išvyko į Penango koloniją Malakos sąsiauryje nusipirkti medienos ir plytų namams statyti. Jis taip pat pasinaudojo proga ir paskleidė žinią apie naująjį Singapūro uostą. Norėdamas privilioti laivus, kurie iki šiol rinkdavosi didelį olandų uostą Malaką, Rafflesas žadėjo, kad prekybai nebus taikomi muitai.

Singapūras „išsklaido kerus, olandai nebėra išskirtiniai Rytų jūrų valdovai“, – rašė Thomas jis draugui 1819 m. vasario 19 dieną.

Augo naujoji britų kolonija

Kol Rafflesas buvo Penange, Williamas Farquharas ėmėsi naujojo prekybos miesto statybų. Jis buvo ne tik puikus inžinierius, bet ir kalbėjo malajų kalba. Be to, buvo gerbiamas visoje Pietryčių Azijoje dar nuo tų laikų, kai britų Ost Indijos bendrovė paskyrė jį vadovaujančiu atstovu Malakoje. Akivaizdu, kad Farquharas puikiai tiko vadovauti statyboms Malajų saloje.

Pirmiausia reikėjo nusausinti pelkynus palei upę, įtekančią į Singapūro uostą. Rytinėje pakrantėje buvo pastatyti namai ir turgavietės, o vakarinėje pakrantėje kinų pirkliams leista statyti sandėlius. Pasklidus naujienai apie uostamiestį, kuriam vadovauja Farquharas, prekyba suklestėjo. Per 6 savaites į naują Singapūro uostą atplaukė daugiau nei 100 kinų laivų, du europiečių prekybiniai laivai ir tailandiečių džonka.

1819 m. kovą Indijos laikraštis „Calcutta Journal“ rašė, kad Singapūras „prisideda prie mūsų komercinių interesų ir investicijų“.

Thomas Rafflesas, 1819 m. gegužę grįžęs į Singapūrą, buvo patenkintas. „Mano naujoji kolonija klesti. Ji įkurta tik prieš keturis mėnesius, o gyventojų skaičius sparčiai auga – jis jau perkopė 5.000. Didžioji gyventojų dalis yra kinai, jų skaičius kasdien didėja“, – entuziastingai rašė jis draugei, Somerseto kunigaikštienei.

Diplomatinė krizė

Thomas Rafflesas, patenkintas prekybinio miesto augimu, jo valdymą perleido Farquharui, o pats išvyko į Sumatrą, kurioje ėjo gubernatoriaus pareigas.

Išvykdamas jis paliko bręstantį diplomatinį konfliktą. Olandų Malakos gubernatorius Janas Thijssenas parašė laišką Penango gubernatoriui britui Johnui Bannermanui ir pareikalavo, kad britai pasitelktų ginklus ir išstumtų kolonistus. Thijssenas tvirtino, kad Singapūras – olandams priklausanti teritorija. Bannermanas negalėjo su juo nesutikti, tad įsiutęs parašė lordui Hastingsui, kad Thomas Rafflesas yra „žmogus, kuris padega namą ir pats pabėga“.

Britų valdžia Londone su tuo visiškai nesutiko. Užsienio reikalų sekretorius Robertas Castlereaghas vidaus dokumente pažymėjo, kad neteisinga olandams atiduoti visas strategines karines ir laivybos vietas netoli Malakos sąsiaurio.

Klestinčiai kolonijai buvo leista gyvuoti, o ją saugojo 700 britų Ost Indijos bendrovės atsiųstų kareivių, kurie turėjo atgrasyti olandus, kad šie nė negalvotų spręsti konfliktą ginkluotu būdu.

Tačiau kitais metais Thomas Rafflesas gavo nerimą keliančios informacijos apie įvykius Singapūre. Farquharo vadovaujama kolonija tapo plėšikų lindyne, kurioje buvo lošiama ir prekiaujama vergais. 1822 m. spalio 10 d. Thomas Rafflesas grįžo į Singapūrą ir pamatė, kad padėtis yra labai prasta.

Opijaus karalija

Jau nuo laivo denio Rafflesas pamatė nuosmukį: gilus uostas buvo virtęs sekliu purvynu, nes nuo sunkaus sukrautų prekių svorio nušliaužė smėlėti upės krantai. Mieste buvo pilna nelegalių lošimo namų. Žmonės džiūgavo stebėdami gaidžių peštynes, o oras buvo persiėmęs opijumi. Raminama narkotiko pypkė daugeliui uosto darbininkų buvo vienintelis malonumas liūdnoje kasdienybėje.

Mieste klestėjo prekyba vergais. Rafflesui atvykus į miestą, netrukus prie jo būsto buvo išstatyti 50 parduodamų vergų, tačiau britų kareiviai nutraukė prekybą. Kai Rafflesas papriekaištavo Farquharui dėl moralinio nuopuolio, majoras atšovė, kad visos problemos kyla iš nuolatinio pinigų stygiaus.

Į Singapūrą buvo atplaukę daugiau nei 3.000 laivų, jie sudarė sandorių už 8 mln. Ispanijos dolerių (apie 270 mln. eurų), tačiau į miesto kasą neįkrito nė doleris, nes prekybai negaliojo muitai. Farquharas paaiškino, kad vienintelis būdas užsidirbti pinigų buvo prekiauti lošimų, prekybos opijumi ir araku (azijietiška degtine) licencijomis.

Iš savo kišenės majoras pasamdė du darbuotojus atlikti administraciniam darbui, kurio vis daugėjo, o 1820 m. įvedus mokestį už įplaukimą į uostą, buvo galima išlaikyti policijos pajėgas.

Tačiau 10.000 gyventojų turinčiame mieste vienas policininkas, vienas kalėjimo prižiūrėtojas ir aštuoni padėjėjai negalėjo užtikrinti tvarkos. Daugiausia problemų kėlė ne krante siautėjantys girti jūrininkai, o sultono Huseino Šacho dvariškiai, įsikūrę prie rūmų rytiniame miesto pakraštyje. Apiplėšimai ir ginkluoti susirėmimai gatvėse buvo tapę kasdienybe, nes dvariškiai manė esą aukščiau įstatymų, todėl elgėsi kaip „tigrai su ožkomis“, taip rašė Abdula Abdulas Kadiras, to meto rašytojas iš Malajų.

Miestą reikėjo išvalyti

Rafflesas buvo priblokštas. Jo „vaikas“ – taip jis vadino Singapūrą – tapo amoralaus elgesio sala. Taigi, jis uždarė nelegalias opijaus prekybos vietas ir lošimo namus, uždraudė gaidžių peštynes. Iš nelegalios veiklos gautos pajamos buvo konfiskuotos, o savininkai – nuplakti.

„Lošimai ir gaidžių peštynės yra gėdingi ir pasibjaurėtini, jie nedera britams ir miesto administracijai“, – niršo Thomas Rafflesas draugui adresuotame laiške.

Už ginklų naudojimą ir girtuoklystę gatvėse buvo skiriamos baudos, vergovė – uždrausta įstatymu. Tik prostitucija tebebuvo leidžiama, nes Rafflesas manė, kad mieste, kuriame aštuoniems vyrams tenka viena moteris, gali kilti riaušės, jeigu vyrams ims stigti moteriškos draugijos.

Be to, jis ėmėsi gerinti miesto infrastruktūrą: krantinės buvo išmūrytos iš akmenų, netoli centro buvusi kalva nukasta, o žemės panaudotos rytinėje miesto dalyje esančioms pelkėtoms teritorijoms nusausinti. Susitarus su sultonu, nusikaltę dvariškiai buvo išvyti iš miesto.

Rafflesas parengė naują miesto planą. Britams ir europiečiams buvo leista statytis namus nusausintoje rytinėje pakrantėje, o kinams ir indams liko tenkintis pelkėtu vakariniu krantu, kurį dažnai užliedavo. Naujos gatvės buvo tiesiamos statmenai viena kitai, su pusantro metro pločio šaligatviais, kuriuose galėtų įsitekti ir prekeiviai, ir pėstieji.

1823 m. birželį Rafflesas išvyko iš Singapūro, bet prieš išvykdamas atleido iš pareigų Williamą Farquharą. Šiedu vyrai liko priešai iki gyvenimo pabaigos – pirmasis mirė 1826 m., antrasis ? 1839 metais. Tačiau jie įkūrė perspektyvų miestą. Apie 1830 m. Singapūre gyveno 16.000 gyventojų. 79 jų buvo vakariečiai, tačiau naujasis Singapūro gubernatorius Johnas Crawfurdas juos vadino kolonijos „gyvastimi ir dvasia“, nes, jo manymu, be vakariečių mieste trūktų „kapitalo, pažangos, veiklos, pasitikėjimo ir tvarkos“.

Deja, pasirodžius kinų klanams, ši tvarka buvo suardyta.

Kinų klanai

XIX a. penktajame dešimtmetyje Singapūras buvo sėkmingas miestas: į jį atplaukė pirmieji garlaiviai, to meto „supertanklaiviai“, o apyvarta išaugo iki 24 mln. Ispanijos dolerių per metus – apie 670 mln. eurų. Prekyba traukė vis daugiau žmonių ir apie 1850 m. Singapūre gyveno maždaug 60.000 gyventojų. Britų visuomenė idealizavo miestą ir laikė jį pavyzdžiu.

„Ši aktyvi ir fantastiška maža kolonija yra svarbiausia iš atokiųjų Didžiosios Britanijos valdų“, – 1852 m. rašė britų laikraštis „The Friend of India“.

Tačiau už pagražinto fasado tvyrojo įtampa. Kinai, sudarę 60% gyventojų, gyveno susiskirstę į etnines grupes pagal kalbą: Kantono kinų kalbą, pietų minų, čaošano arba hakos tarmes. Šios grupuotės akylai prižiūrėjo savo miesto dalies prekybą. Pavyzdžiui, pietų minai buvo atsakingi už maisto prekes, o kantoniečiai kontroliavo prekybą mediena ir siuvyklas.

Kiekvienos kalbinės grupės nariai padėdavo vieni kitiems skolindami pinigus arba įdarbindami, net dėl santuokų buvo tariamasi.

Dauguma kinų grupuočių ypač praturtėjo iš alavo ir opijaus monopolio. Pelno dalis buvo skiriama socialiniams poreikiams arba religinėms šventėms, kurios turėjo padaryti įspūdį miesto gyventojams. Kai pietų minų klano lyderis Tan Tok Sengas, putlus kinas apskritais akiniais, sumokėjo už didelę šventę šventykloje, galėjai pamanyti, kad „ji vyksta civilizuotame Londone“, – rašė britų advokatas J. D. Vaughanas, dalyvavęs šiame renginyje 1850-aisiais.

Itin palankiai buvo vertinamos dosnios aukos ligoninėms, nes, kaip 1843 m. rašė vietinis Singapūro laikraštis, „beveik visose miesto gatvėse pilna ligotų kinų ir raupsuotųjų“.

Dosnūs kinai rūpinosi ir miesto šventyklomis. Pavyzdžiui, čaošanų lyderis Seah Eu Chinas nuolat aukojo vienai populiariai miesto šventyklai. Ji buvo svarbus socialinis centras čaošanams – tiek vietiniams, tiek atvykėliams.

Tačiau kinai dalijo pinigus ne už gražias akis. Beveik visose etninėse grupėse veikė slapti klanai, kurie užsiėmė nusikalstama veikla. Čaošanų lyderis Seah Eu Chinas skyrė pinigus šventyklai todėl, kad nuo XIX a. penktojo dešimtmečio čia susitikdavo slaptas čaošanų nusikaltėlių klanas Ngee Ann. Klanas turėjo vieną didžiausių nusikaltėlių kartelių, kuris, be visa ko, kontroliavo didžiąją dalį nelegalių opijaus ir alkoholio prekybos vietų bei viešnamių.

Kova dėl valdžios

Tvarką Singapūre prižiūrėjo tik 12 policininkų, todėl XIX a. klanai augo, kol galop turėjo tūkstančius narių.

Net kai policininkai sučiupdavo klano narį nusikaltimo vietoje, dažniausiai jis atsisakydavo kalbėti: ir ne be pagrindo, nes tas, kuris policijai papasakodavo apie brolį, būdavo randamas nuskendęs upėje arba su perpjauta gerkle skersgatvyje.

Kai tarp klanų kildavo karas, kraujas liedavosi miesto gatvėmis. Taip nutiko ir 1846 m., kai galingo Singapūro Ghee Hin klano nariai lydėjo į kapines mirusį lyderį. Jam priešiško Kwan Teck klano nariai užtvėrė procesijai kelią, tuomet abiejų klanų nariai puolė vieni kitus. 20 vyrų žuvo prieš policijai spėjant juos išskirti.

Po penkerių metų Ghee Hin klanas išsiuntė gaujas į Singapūro krikščionių kinų pipirų plantacijas, esančias atokiuose miesto rajonuose. Klanai manė, kad krikščionys kinai kelia grėsmę jų kultūros paveldui, nes nepaiso senųjų tradicijų. Be to, pats Ghee Hin klanas turėjo pipirų plantacijų, todėl tikėjosi, kad, išstūmęs krikščionis, įgis prekybos monopolį šiais paklausiais prieskoniais. Klano nariai sudegino 28 plantacijas, 500 žmonių žuvo.

1854 m. vėl įvyko smurtinis susirėmimas, kai pietų minų pirklys susiginčijo su čaošanų klientu. Daugybė žiūrovų suplūdo stebėti kivirčo, netrukus tarp dviejų klanų kilo didžiulės muštynės, o paskui virto riaušėmis Singapūro kinų rajone: buvo siaubiami ir deginami namai ir parduotuvės.

Tik po 10 dienų trukusio gatvių karo policija, padedama karinių jūrų pajėgų iš miesto uoste prisišvartavusių karo laivų, suvaldė padėtį. Per neramumus žuvo 480 žmonių.

Šauliai suvaldė miestą

Po neramumų Singapūro gubernatorius pulkininkas Williamas J. Butterworthas suvokė, kad policija nesusidoroja su klanais. Kadangi Ost Indijos bendrovė atsisakė padėti, gubernatoriui teko steigti savanorių pajėgas ir jas apginkluoti šautuvais, įsigytais už privačias lėšas.

Korpusas atkūrė tvarką ir taiką ir Singapūras tapo klestinčia ir daugiakultūre kolonija. Mieste maišėsi balti mūriniai europiečių namai, spalvingos arabų mečetės, azijiečių prekybinės gatvelės su parduotuvėmis ir prekystaliais ir zujantys rikšos (dviračiai vežimaičiai, kuriuos traukė liesi padienininkai).

1860 m. Singapūre gyveno 81.000 gyventojų, 50.000 jų buvo kinai, 500 ? europiečiai, o visi kiti ? malajiečiai, indai, arabai ir indoneziečiai. Vis dėlto ši nedidelė saujelė europiečių sudarė miesto elitą.

„Man patarnauja šeši berniukai (kinai – red. past.). Ko nors įsigeidęs patraukiu už artimiausios virvelės – turiu omenyje kaselę – ir parodau į tai, ko noriu“, – rašė rašytojas ir keliautojas C. D. MacKellaras apie madingame miesto viešbutyje „Raffles Hotel“, kuris pavadintas miesto įkūrėjo vardu, jam patarnaujančius kinus ir jų tradicinę šukuoseną.

1872 m. į Singapūrą atvykęs valstybės tarnautojas Williamas Pickeringas atkreipė dėmesį, kad kinai slapta priešinasi europiečiams. Britas buvo vienintelis miesto administracijos darbuotojas, mokėjęs skaityti kiniškai, todėl buvo sukrėstas, kai sužinojo, kad viešajame sektoriuje dirbantys kinai, kurie vertė britų dokumentus į kinų kalbą, ne vieną dešimtmetį vadino europiečius „raudonplaukiais barbarais“ ir „velniais“, o policininkai buvo niekinamai praminti „dideliais šunimis“.

Britai neteko kolonijos

Nors smurtas ir rasizmas klestėjo, Singapūro ekonomika augo. 1867 m. – po kelis dešimtmečius trukusio miesto finansininkų spaudimo – kolonija galop išsivadavo iš Indijos administracijos ir valdant karalienei Viktorijai tapo karališkąja kolonija.

Tą patį dešimtmetį mieste ėmė šviesti pirmieji dujų žibintai, o dažnai pažliungančios gatvės buvo išgrįstos rūpinantis, kad Singapūro lankytojai susidarytų gerą įspūdį.

„Kelios gatvės veda iš krantinių į miestą, tačiau geriausia iš jų eina palei pakrantę, kur galima pasimėgauti vėsiu nuo jūros pučiančiu brizu. Gatvė yra gerai prižiūrėta, vežimams skirtas kelias išgrįstas, didžiąją kelio dalį matyti jūra“, – rašė pastorius G. M. Raithas 1892 m. knygoje „Vadovas po Singapūrą“.

Tačiau miestu žavėjosi ne visi. „Maistas nežadina apetito, o į batus įsimeta pelėsis“, – rašė amerikiečių verslininkas George’as Francis Trainas apie miesto viešbutį „London Hotel“.

XX a. pradžioje Singapūro strateginė reikšmė išaugo, nes miestas padėjo Didžiajai Britanijai išlaikyti kontrolę imperijos kolonijose Pietryčių Azijoje. Japonija, nauja galinga valstybė Ramiajame vandenyne, žengė į pasaulinę areną, todėl Singapūre buvo įkurta laivyno bazė. 1942 m. japonams vis dėlto pavyko užimti miestą.

Po Antrojo pasaulinio karo britai stengėsi atgauti kontrolę senojoje karališkojoje kolonijoje, tačiau Singapūras jau buvo prarastas ir 1965 m. Thomo Raffleso miestas tapo nepriklausomas. Mažas kaimelis su bambukiniais nameliais pakrantėje tapo metropoliu, 2018 m. jame gyveno per 5 mln. gyventojų.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Klaipėdoje demontuojamas sovietinis monumentas 9

Klaipėdoje pirmadienį pradėti sovietinių skulptūrų demontavimo darbai, BNS patvirtino Vytautas Grubliauskas,...

Laisvalaikis
2022.07.04
„Paramount Pictures“ dėl autorinių teisių susikibo su „Asų“ personažų kūrėjo šeima

„Talk to me Goose“. Ar jau spėjote išgirsti šią gerai žinomą frazę naujame filme „Asas Maverikas“ („Top Gun:...

Laisvalaikis
2022.07.03
„Saulė ir jūra“ – Londone, britų spauda žeria pagyras

„Šis vizionieriškas pasirodymas yra širdį veriančiai graži elegija apie mūsų santykius su planeta“, – po...

Laisvalaikis
2022.07.03
Bolševikai visada norėjo valdyti pasaulį Premium 3

Didžiausią branduolinį arsenalą turinčios šalies ir didžiausios Europos valstybės karas primena dabartinio...

Laisvalaikis
2022.07.02
Karą dėl barščių laimėjo Ukraina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) penktadienį patvirtino barščius saugomu...

Laisvalaikis
2022.07.01
Savo nacionalinius apdovanojimus turės ir architektai

Liepos 1-ąją Kaune pristatyti Nacionaliniai architektūros apdovanojimai 2023 (NAA). Pirmieji jų laureatai bus...

Laisvalaikis
2022.07.01
V. Landsbergis: išmokime gyventi be Rusijos Premium 1

Vytautas Landsbergis, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, VŽ podkaste apgailestauja, kad mes...

Laisvalaikis
2022.07.01
VŽ klausomiausi podkastai birželį

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Laisvalaikis
2022.07.01
Infliacijos kalnais ir nuokalnėmis: nuo lito iki valiutų valdybos, finansų krizės ir šių dienų Premium

Žvalgantis, kaip elgėsi valdžios per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nuo pat 1990 m., svarbu...

Finansai
2022.07.01
„Zaha Hadid“ darbas Vilniaus architektūros ekspertų iškart neįtikino Premium 7

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Hanner“ pasitelkus pasaulyje gerai žinomą architektų biurą „Zaha...

Statyba ir NT
2022.07.01
Privatūs lėktuvai: godumo simbolis ar nauda verslui Premium

Ekspertai teigia, kad privatūs lėktuvai leidžia greitai įvertinti konkretaus asmens vidinius instinktus...

Vadyba
2022.06.30
LKT tyrimas: garsiai apie tai, apie ką nutylima – kiek gauna Lietuvos meno kūrėjai Premium

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama per 10.000 kūrėjų. Jų atlygis už kūrybą...

Laisvalaikis
2022.06.30
Į ką investuoja Z karta: nuo metaverslo iki vyno Premium

Įvairūs tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis Z kartos žmonių, užuot investavę į tradicinius investicinius...

Laisvalaikis
2022.06.29
Kultūros ir kūrybinėms industrijoms – beveik 15 mln. Eur

Netrukus Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorių pasieks beveik 15 mln. Eur, skirtų...

Laisvalaikis
2022.06.29
Pilkos biuro juokelių, komplimentų ir replikų zonos: gali padėti vienas puslapis Premium

Savaime suprantamų taisyklių, kaip bendrauti komandoje, nėra – taip sutartinai sako organizacijų, kurios turi...

Vadyba
2022.06.29
A. Avulis pasisamdė garsų biurą „Zaha Hadid Architects“ Premium 14

Šiemet sostinėje patvirtinta išimtis dėl privalomų architektūros konkursų atvėrė kelią nekilnojamojo turto...

Statyba ir NT
2022.06.29
Naujoji nuošliauža Gedimino kalnui grėsmės nekelia

Naujausia Gedimino kalno nuošliauža, susidariusi dėl itin smarkios liūties birželio 21-ąją, vėl sujudino...

Laisvalaikis
2022.06.29
E.Stankevičius: Esame vienintelė sporto šaka, kuri tiesiogiai investuoja į infrastruktūrą Verslo tribūna

Lietuvos futbolas patiria sukrėtimus, skaudžias akimirkas ir kuria kitokios ateities planus.„Esame...

Finansai
2022.06.29
Istorijos prof. A. Novakas: tai yra imperinės Rusijos politikos schema

„Šiandien sprendžiame ne Vladimiro Putino ar šiuolaikinės Rusijos elito problemą. Turime reikalą su...

Laisvalaikis
2022.06.28
Kaunas apšvietė dar daugiau architektūros objektų

Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą pretenduojantis Kaunas tamsiuoju paros metu apšvies dar keletą sakralinių...

Laisvalaikis
2022.06.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku