Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Publikuota: 2019-11-30
Teatralizuotas Romos imperijos minėjimas Romoje, prie Koliziejaus. 
Andrew Medichini (AP / „Scanpix“) nuotr.
Teatralizuotas Romos imperijos minėjimas Romoje, prie Koliziejaus. Andrew Medichini (AP / „Scanpix“) nuotr.
 

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų, kuriems likimas leido pasimėgauti valdžia,
pavyko eiti šias pareigas ilgai: nuo imperatoriaus Augusto mirties 14 m. po Kr. iki Romos imperijos padalijimo 395-aisiais soste sėdėjo 70 imperatorių. Tik 20 iš jų mirė sava mirtimi.

Jaunasis Romos imperatorius Komodas yra puikios nuotaikos. Šiltą 182 m. pavasario vakarą kaprizingasis valdovas praleido didžiausiame imperijos amfiteatre Koliziejuje. Niekas taip nelinksmina imperatoriaus kaip gladiatorių ir laukinių žvėrių kautynės. Tačiau atėjo laikas grįžti namo. Vos Komodui išėjus pro arenos vartus, iš tamsos iššoka žmogysta su rankoje iškeltu durklu.

„Šį ginklą tau siunčia senatas!“ – šaukia užpuolikas.

Toks teatrališkas užpuoliko pasirodymas buvo tikrų tikriausia klaida. Jį imperatoriaus asmens sargyba iškart sulaikė. Paaiškėjo, kad užpuolikas yra senato – kadaise galingos buvusios Romos tarybos – narys. Tardant jis atskleidė, kad žmogžudystės planą parengė imperatoriaus sesuo Lucilija.

Užpuolikas buvo nubaustas mirties bausme, o Lucilija ištremta į Kaprio salą. Tačiau Komodo tai nenuramino. Po pasikėsinimo į gyvybę jis ėmė bijoti savo artimųjų. Imperatorius pradeda įtarti, kad visi į jį kėsinasi, todėl norėdamas apsisaugoti įsako nužudyti šimtus žmonių. Tačiau kuo daugiau romėnų jis nužudo, tuo daugiau įgyja priešų.

Nuo to laiko, kai pirmasis Romos imperatorius Augustas 27 m. pr. Kr. atsisėdo į sostą, tapo aišku, kad didžiausios pasaulyje imperijos valdovui teks vaikščioti peilio ašmenimis. Septyni iš pirmų vienuolikos Romos imperatorių buvo nunuodyti, nudurti arba nusižudė, kad išvengtų blogesnio likimo. Vien 69 m. po Kr. buvo žiauriai nužudyti trys imperatoriai. Tačiau šie kraujo praliejimai buvo vieni niekai palyginti su tuo, kas laukė vėlesnių valdovų, ir visa tai pradėjo pamišęs imperatorius Komodas.

Imperatorius psichopatas

Komodas sostą užėmė po neįprastai ramaus laikotarpio, per kurį imperiją valdė penki gerieji imperatoriai. Nė vienas iš jų nebuvo nužudytas. Visi penki imperatoriai pasižymėjo tuo, kad į postą juos paskyrė pirmtakai už jų sugebėjimus. Paskutinis iš penkių buvo Markas Aurelijus, kuris, nors ir nestokojo išminties, imperatoriumi nusprendė skirti savo niekam tikusį sūnų Komodą. Sūnus bjaurėjosi kariniais žygiais, tad iškart po Aurelijaus mirties sudarė taiką su germanų gentimis, su kuriomis visą gyvenimą kariavo jo tėvas. Komodas norėjo linksmintis Romoje, o ne kariauti.

Tačiau imperatoriaus sudaryta taikos sutartis daugelį įpykdė, todėl 182 m. buvo pasikėsinta į jo gyvybę arenoje, o po pasikėsinimo smarkiai pašlijo imperatoriaus psichika. Jis įsakė nužudyti gvardijos prefektą, vadovavusį imperatoriaus asmens sargybai, o valstybės reikalus pavedė tvarkyti naujam gvardijos prefektui Tigidijui Pereniui. Baimindamasis, kad į jo gyvybę bus pasikėsinta dar kartą, imperatorius iš kelio pašalino ir daugiau galimų priešų.

Pereniui valdant imperiją, imperatorius be paliovos puotavo ir mėgavosi gladiatorių kautynėmis. Komodas manė, kad jis – didvyrio Heraklio įsikūnijimas, tad apsirengęs liūto kailiu pasirodydavo Koliziejuje ir kaudavosi prieš žvėris ir gladiatorius.

Anot tuomečio senatoriaus istoriko Diono Kasijaus, kartą pamišęs imperatorius sušaukė visus romėnus, kurie dėl ligų buvo netekę kojų, juos aprengė kaip gyvates ir įsakė šliaužioti ant pilvo dulkėse, o imperatorius juos talžė vėzdu, kol visus užmušė.

Kitą kartą jis linksminosi iš lanko šaudydamas stručiams į galvą. Diono Kasijaus teigimu, Komodas triumfuodamas pakėlė vieną galvą prieš žiūrovų tribūnoje drebančius senatorius: „Jis nepratarė nė žodžio, tik juokdamasis linksėjo galva, norėdamas pasakyti, kad tą patį padarys su mumis.“

Netrukus ir prefektas Perenis pateko į imperatoriaus nemalonę ir buvo nužudytas. Imperatoriaus paranoja buvo tokia ūmi, kad visi atsidūrė pavojuje. Mirties bausme Komodas nubaudė šimtus romėnų, nuolat žudydavo asmens sargybos vadus, kad šie netaptų pernelyg įtakingi.

Žiaurios imperatoriaus atsargumo priemonės sulaukė atsako: naujai paskirtas gvardijos prefektas Kvintas Emilijus Letas suprato, kad jeigu nori išvengti savo pirmtakų likimo, turi veikti pirmas.

Letas į savo pusę patraukė Komodo meilužę, kuri galėjo laisvai patekti į imperatoriaus miegamuosius. Ši užnuodijo Komodui vyną, tačiau jo išgėręs jis tik apsivėmė. Tuomet sąmokslininkai pasikvietė imtynininką Narcizą, imperatoriaus trenerį, ir sumokėjo jam, kad šis užbaigtų judviejų darbą.

„Narcizas puolė ant apnuodyto imperatoriaus, čiupo jį už gerklės ir atėmė jam gyvybę“, – III a. viduryje rašė graikų istorikas Herodianas.

Išgirdę naujieną apie nekenčiamo imperatoriaus mirtį visi, išskyrus naujai paskirtą imperatorių, atsikvėpė su palengvėjimu.

Sąžiningumas kainavo gyvybę

Iškart po Komodo nužudymo 192 m. gruodžio 31 d. žudikai išsiuntė pasiuntinį pas Romos miesto prefektą Pertinaksą ir paprašė jo perimti imperatoriaus postą. 66-erių Pertinaksas buvo nuvestas pas asmens sargybą, vadinamuosius pretorijonus, kad gautų jų paramą. Asmens sargyba neparodė didelio entuziazmo, bet, pažadėjus kiekvienam kareiviui sumokėti nemenką sumą, leidosi įkalbama. Tuomet Pertinaksas buvo palydėtas į senatą, kuriame, anot Diono Kasijaus, aiškiai parodė, kad mieliau nebūtų imperatoriumi.

„Dėl amžiaus, silpnumo ir dabartinių aplinkybių sostas manęs nevilioja“, – paaiškino Pertinaksas ir pasiūlė sostą užimti kitiems senatoriams, bet šie visi išmintingai atsisakė. Senatas nubalsavo už Pertinakso skyrimą į šį postą.

„Jis ne tik buvo garbingiausias, bet ir stiprios sveikatos – tik jo kojos buvo silpnos“, – rašė balsavime dalyvavęs Dionas Kasijus.

Dorasis Pertinaksas buvo visiška savo pirmtako priešingybė. Komodas švaistė pinigus papuošalams, prostitutėms, auksui ir dramblio kaului, o naujasis imperatorius visa tai pardavė, kad surinktų pinigų į valstybės iždą. Imperatorius liovėsi rengęs prabangias puotas, o pasikvietęs svečių pietų, paprastai jiems patiekdavo po pusę artišoko. Be to, Pertinaksas rūpinosi, kad jo žmona ir sūnus leistų tik jo asmenines lėšas, o ne valstybės.

Piliečiai ir senatoriai džiūgavo, bet Pertinaksas buvo užmiršęs pavojingiausius Romos imperatoriaus priešus – pretorijonus, kurie nebuvo patenkinti jo vykdoma politika – jiems buvo užkirstas kelias lobti gyventojų sąskaita. Pertinaksui išbuvus soste vos du mėnesius ir 25 dienas, 300 įsiutusių kareivių įžygiavo į jo rūmus. Diono Kasijaus teigimu, imperatorius galėjo pabėgti, bet sąžiningasis žmogus stengėsi atvesti minią į protą. Tai nepadėjo.

Pertinaksas, niekuomet neleidęs sau daugiau nei keptas fazanas, buvo subadytas durklais. Kareiviai su panieka nupjovė jo galvą ir užmovė ją ant ieties. Tačiau jei romėnai manė, kad nieko groteskiškiau jau negali būti, jie klydo.

Julijonas nusipirko sostą

Praėjus kelioms valandoms po Pertinakso nužudymo, imperatoriaus žudikai nusprendė parduoti jo sostą.

„Lyg turguje ar aukcione miestas ir visa imperija buvo siūloma tam, kuris daugiausia sumokės“, – aiškino įniršęs Dionas Kasijus.

Du turtingiausi Romos vyrai suskubo pasinaudoti pasiūlymu, nes, be imperatoriaus titulo, buvo siūlomas priėjimas prie valstybės iždo ir didelės pajamos. Vienas jų buvo Didijus Julijonas, kuris po įnirtingų varžybų pasiekė pergalę kiekvienam iš kelių tūkstančių pretorijonų pasiūlęs po 25.000 sestercijų – maždaug dešimties metų kareivio užmokestį.

Priblokštiems senatoriams pareiškęs, kad nuo šiol jis yra naujasis imperijos valdovas, Julijonas buvo palydėtas į rūmus. Pasak Diono Kasijaus, Julijonas apsidžiaugė, kad nužudyto imperatoriaus Pertinakso pietūs tebebuvo ant stalo, ir nuskubėjo švęsti savo pergalės: „Jis puolė ryti, jo pirmtako palaikų dar net neišnešus iš rūmų, o pasisotinęs nuėjo žaisti kauliukais.“

Naujasis imperatorius nusiuntė pasiuntinį pakviesti žmonos ir dukters. Šios atvyko išsigandusios, nes, pasklidus gandui apie skandalingą aukcioną, Romoje prasidėjo neramumai. Tačiau plebso įsiūtis Julijono nejaudino. Jis jautėsi saugus, nes savo pinigais užsitikrino asmens sargybos lojalumą.

Nei senatas, nei Romos gyventojai Julijonui nekėlė grėsmės, tačiau imperatorius buvo pamiršęs, kad pasaulis nėra vien sostinė. Aukcione jis įrodė, kad kiekvienas, turintis pakankamai pinigų arba kareivių, gali tapti imperatoriumi. Apie skandalą Romoje sužinoję provincijų karvedžiai sukilo, o Septimijus Severas su savo kariuomene išžygiavo sostinės link.

Išgirdęs naujieną Julijonas pretorijonų iškart paprašė pasirūpinti gynyba, tačiau negalėjo jiems pasiūlyti daugiau pinigų, tad šio darbo jie ėmėsi labai nenoriai.

Per kelias savaites Roma virto tikru fortu su visur zujančiais kareiviais. Dionas Kasijus teigė, kad visi mieste buvo apimti siaubo, nors daug kas juokėsi, kai imperatorius užsibarikadavo rūmuose ir pakeitė visus durų užraktus saugodamasis nuo priešo.

„Kareiviai tikrai nebūtų taip lengvai nužudę Pertinakso, jeigu jis būtų užrakinęs duris, todėl Julijonas manė, kad jeigu pralaimėtų, galėtų paprasčiausiai užsirakinti ir liktų gyvas.“

Tuo metu karvedys Severas toliau žygiavo Romos link. Likus kelioms dienoms iki miesto, jis nusiuntė pasiuntinį pas pretorijonus ir pažadėjo jų nebausti, jeigu tik pristatys Julijoną. Pretorijonai, kurie visai nenorėjo mirti už imperatorių, iškart paliko savo valdovą ir susitiko su senatu aptarti šio klausimo. Vienišas, apleistas ir sutrikęs Julijonas liko rūmuose, kurių koridoriuose girdėjo tik savo balso aidą. Senatas nusprendė iš jo atimti imperatoriaus titulą. Netrukus asmens sargyba šturmavo rūmus ir nukirto imperatoriui galvą jo vonios kambaryje. Brangiai įsigijęs sostą Julijonas išbuvo imperatoriumi tik 66 dienas – tikriausiai tai buvo blogiausias sandoris istorijoje. Anot Diono Kasijaus, paskutiniai jo žodžiai buvo: „Bet ką aš blogo padariau? Ką nužudžiau?“

Karakala nužudė brolį

Po pergalės prieš Julijoną senatas paskyrė karvedį Septimijų Severą imperatoriumi. Jis valdė 18 metų, 211-aisiais per kampaniją Britanijoje susirgo ir mirė. Prieš pat mirtį savo dviem sūnums, kurie abu turėjo paveldėti sostą, jis patarė: „Būkite vieningi, galvokite apie kareivius ir nekęskite visų kitų.“

Patarimas buvo geras, nes kariuomenę užnugaryje turintis imperatorius yra stiprus. Deja, du jo sūnūs – Karakala ir Geta – patarimo nepaklausė. Jie nekentė vienas kito, ir vyresnysis, Karakala, keletą kartų buvo suplanavęs nužudyti brolį, kurį kareiviai mėgo labiau už jį. Kai šiedu naujai paskirti imperatoriai iš Britanijos atvyko į Romą, nepasitikėdami vienas kitu, padalijo rūmus į dvi dalis.

„Jie užbarikadavo vidines duris ir dalijosi tik pagrindiniais įėjimais, abu pasistatė privačius sargybinius“, – rašė Herodianas.

Diono Kasijaus teigimu, Karakala tik todėl nenužudė Getos, kad jaunėlį viešumoje nuolat supo kareiviai ir draugai.

Kartą Karakala įtikino savo motiną Juliją Domną pakviesti brolius į savo kambarį susitaikyti. Geta atvyko be asmens sargybinių ir Karakala bei grupė jo parankinių išsyk puolė jį peiliais. Dionas Kasijus pasakojo, kad Geta puolė prie stabo ištiktos motinos ir apsikabino jos kaklą, kai peiliai badė jo kūną. „Mama, mama, mane žudo“ buvo paskutiniai jo žodžiai.

Kai Julija Domna pradėjo raudoti, Karakala privertė motiną nusišypsoti, priešingu atveju grasindamas nužudyti ir ją. Tuomet, nubėgęs pas pretorijonus, papasakojo buvęs užpultas Getos ir gindamasis nužudęs jaunėlį brolį. Toks paaiškinimas kareiviams nuskambėjo įtartinai, tačiau gavę didesnį atlyginimą jie užsičiaupė.

Ta pati istorija buvo papasakota senatui. Tuomet Karakala, bijodamas daugybės Getos draugų, išsiuntė pajėgas sunaikinti brolio šalininkų. Senatoriai, karininkai ir dvariškiai buvo išžudyti. Pasak Diono Kasijaus, buvo susidorota su maždaug 20.000 žmonių. Kasmet imperatorius darėsi vis žiauresnis. Kiekvienas nors šiek tiek aukščiau iškilęs pilietis buvo šalinamas iš kelio, nes Karakala bijojo, kad jis gali pretenduoti į jo postą. Jis prisiminė tėvo patarimą draugauti su kariuomene, todėl kareivių atlyginimą pakėlė taip smarkiai, kad beveik ištuštino valstybės iždą.

Tačiau tokia imperatoriaus paranoja kainavo jam pačiam gyvybę. Kartą jis gavo laišką, kuriame buvo nurodyta, kad būrėjas mato, jog asmens sargybos vadas Makrinas taps imperatoriumi. Deja, būtent Makrinui buvo pavesta užduotis skaityti imperatoriaus laiškus. Makrinas išsigando, nežinodamas, ką Karakala padarys išgirdęs pranašystę, todėl nusprendė užbėgti įvykiams už akių. Gvardijos prefektas sumokėjo kareiviui, kad šis nužudytų imperatorių.

Karakala tuo metu keliavo po Mažąją Aziją. Veiksmų žudikas nutarė imtis, kai imperatorius naktį lankė šventyklą. Imperatoriui paėjus į šalį, kareivis suvarė durklą jam į širdį. Makrinas nedelsdamas pasiskelbė imperatoriumi. Soste išbuvęs 15 mėnesių, žuvo pakeliui į Romą po pralaimėto mūšio Karakalos giminaičiui Heliogabalui. Šis tapo imperatoriumi – vienu keisčiausių per visą Romos istoriją.

Nudurtas spintoje

Heliogabalui buvo vos 14 metų, kai jis tapo Romos imperijos valdovu. Jis buvo tolimas nužudyto imperatoriaus Karakalos giminaitis, tačiau jo motina Julija Soemnija tvirtino, kad Karakala iš tiesų yra jo tėvas, ir tai padėjo jam užimti imperatoriaus sostą. Jaunasis imperatorius, kuris savo gimtajame mieste Sirijoje buvo Saulės dievo Baalo žynys, žinojo, kad per pastaruosius 25 metus Romą valdė šeši imperatoriai ir tik vienas iš jų nebuvo nužudytas. Tačiau tai jo nejaudino. Heliogabalui svarbiausia buvo pasinaudoti savo padėtimi, gyventi prabangiai ir įgyvendinti visas fantazijas.

Anot Diono Kasijaus, apskritai buvo sunku išsiaiškinti, ar imperatorius yra vyras, ar moteris.

„Jis verpė vilną, nešiojo plaukų tinklelį ir dažėsi akis“, – rašė autorius, kuris taip pat pasakojo, kad imperatorius pešiojosi barzdą ir kūno plaukus, kad labiau primintų moterį.

Asmens sargybos vadu jis paskyrė šokėją, o kitas svarbias pareigas, teigiama, užėmė vyrai, kurių vienintelis „gabumas“ buvo dideli lyties organai. Šaltiniuose teigiama, kad keistasis imperatorius vedė vergą, tačiau tai netrukdė jam miegoti ir su kitais. Imperatorius susijaudindavo, kai partneris jį užtikdavo. „Dėl to sutuoktinis dažnai jį bausdavo fizinėmis bausmėmis, jis būdavo nusėtas mėlynėmis“, – pasakojo Dionas Kasijus.

Tačiau imperatoriaus santykiai su kareiviais nebuvo geri. Moteriškam valdovui lankantis karo stovykloje tekdavo kartu su savimi imti močiutę – kitaip niekas nežiūrėdavo į jį rimtai. Jo šeima žinojo, kad geri santykiai su kariuomene yra gyvybiškai svarbūs, todėl nusprendė jaunąjį Heliogabalo pusbrolį Aleksandrą Severą paskirti koregentu.

Pusbrolis taip pat buvo paauglys, tačiau jis neatrodė kaip mergaitė, be to, jį mėgo kareiviai. Paskyrus pusbrolį koregentu, įpykęs Heliogabalas nusprendė jį nužudyti. Pasikėsinimas buvo nesėkmingas ir taip įsiutino kariuomenę, kad Heliogabalas ėmė baimintis ir dėl savo gyvybės.

Ir ne be reikalo. Netrukus jo teta Aleksandro Severo motina Julija Mamėja sudarė sąmokslą su keliais karininkais, šie šturmavo rūmus ir nužudė Heliogabalo motiną. Patį imperatorių jie rado spintoje drebantį iš baimės. Karininkai jį nudūrė, o jo palaikus įmetė į kanalizaciją. Kūnas įstrigo, todėl teko jį iškelti. Palaikai galop buvo įmesti į Tibrą.

Severą pražudė jo motina

222 m., būdamas vos 13-os, Aleksandras Severas tapo vienvaldžiu imperatoriumi. Jis aprašomas kaip visiška Heliogabalo priešingybė. Buvo darbštus, santūrus ir drąsus žmogus, išmanė karo meną ir filosofiją. Paklausęs motinos, Severas išvarė visus Heliogabalo pataikūnus iš dvaro ir samdė tik tuos, kurių sugebėjimais jis neabejojo.

Imperatorius aistringai rūpinosi kariuomenės reikalais. Pats asmeniškai lankė sužeistuosius ir galėjo ištisas naktis planuoti kariuomenės žygius. Kariai jį už tai mylėjo. Tačiau, pasak Herodiano, Severas turėjo problemą: „Jis priekaištavo motinai dėl jos begalinės meilės pinigams, jį be galo erzino besaikis motinos aukso troškimas.“ Trylika metų jaunasis imperatorius valdė kartais griežčiau, kartais švelniau, bet motinos godulys galiausiai jį pražudė. 234 m. į šalį per Reiną ir Dunojų įsiveržė alemanų, germanų genties, ordos. Padėtis buvo tokia beviltiška, kad, dideliam kareivių nusivylimui, Severas nusprendė derėtis dėl taikos.

Tokiais sunkiais laikais motina nusprendė sumažinti kariuomenės atlyginimą, kad sutaupytų pinigų. Tai kainavo jaunajam imperatoriui gyvybę. Pajėgos nenorėjo, kad joms vadovautų žmogus, kuris ne tik nenori kariauti, bet ir nemoka deramo atlyginimo. Vieną šaltą 235 m. kovo naktį kalavijais ginkluoti kareiviai įsiveržė į Severo palapinę. Jaunasis imperatorius iškart perprato jų kėslus.

„Šaukdamas, kad dėl jo mirties kalta motina, 26 m. jaunuolis užsidengė galvą apsiaustu ir apnuogino kaklą žudikams“, – rašė Herodianas.

Žiaurumas – geriausias ginklas

Aleksandro Severo žmogžudystę suorganizavo karvedys Maksiminas. Jis buvo Trakijos (sritis Balkanų pusiasalio rytinėje dalyje) valstiečio goto sūnus, aukštai iškilęs karo tarnybos laiptais. Maksiminas, nužudęs imperatorių, manė, kad stiprybė ir žiaurumas – geriausia gynyba nuo išpuolių. Milžiniško ūgio vyras kartą galingu kumščiu vienu smūgiu išmušė arkliui visus dantis ir, teigiama, galėjo išgerti 25 litrus alaus per dieną.

Herodiano teigimu, po imperatoriaus mirties Maksiminas iškart ėmėsi didelių karinių operacijų prieš germanus: „Tokiu būdu jis bandė parodyti, kad kaltinimai Severui neryžtingumu kariniuose reikaluose buvo pagrįsti.“

Įveikęs germanus, Maksiminas ėmė persekioti daugybę savo priešų – nužudė tūkstančius žmonių. Jo karo žygiai kainavo milžinišką sumą, ją imperatorius surinko nusavindamas visos imperijos turtingųjų turtą. 238 m. romėnų žemvaldžiai Šiaurės Afrikoje sukilo prieš jį ir imperatoriumi paskelbė 80 metų provincijos valdytoją Gordianą, nors senolis ir meldė palikti jį ramybėje. Jis neturėjo pasirinkimo: arba sutikti su naujomis pareigomis, arba būti nužudytam.

Savo koregentu Gordianas paskyrė bendravardį sūnų ir iškart jį išsiuntė su kariuomene malšinti Maksimino sesers surengto sukilimo. Sūnus žuvo mūšyje. Tai sužinojęs Gordianas suprato, kad jo dienos taip pat suskaičiuotos.

„Visiškai netekęs vilties jis vienas nuėjo į savo miegamąjį pailsėti ir čia pasikorė ant diržo“, – rašė Herodianas.

Gordianas išbuvo imperatoriumi tik 21 dieną. Iškart po to Romos senatas, kuris rėmė Gordianą, paskyrė du naujus imperatorius – Pupieną ir Balbiną. Šiedu koregentu pasirinko trylikametį mirusio Gordiano vaikaitį Gordianą III. Imperatoriai kartu su kariuomene išvyko sutriuškinti ketvirtojo imperatoriaus Maksimino, kuris tebebuvo pasienyje su Germanija. Maksiminas buvo apsiaustas keletą mėnesių, galiausiai kareiviai nužudė savo žiaurų vadą.

Skerdė vieni kitus

Du imperatoriai Pupienas ir Balbinas neilgai pasimėgavo savo pergale. Jiedu susipyko ir netrukus juos nužudė pretorijonų gvardija. Paauglys Gordianas III liko soste ir drąsiai kovėsi ir su gotais šiaurėje, ir su partais pietuose. Gordianas buvo nužudytas per paskutinę kampaniją. Teigiama, kad jį nužudė asmens sargybos vadas Pilypas Arabas, kuris 244 m. perėmė imperatoriaus sostą.

Per pusę amžiaus nuo imperatoriaus Komodo mirties romėnai priprato prie imperatorių žudymo ir nuolat besikeičiančių valdovų. Tačiau niekas nebuvo pasirengęs tokioms kraugeriškoms kovoms, kokios vyko nuo 235 iki 285 metų. Per šiuos 50 metų buvo paskirti 26 imperatoriai ir vos trys iš jų mirė natūralia mirtimi. Visus kitus nužudė jų pačių kariuomenė, asmens sargyba arba jie krito kovoje prieš savo priešininkus, bandančius apsiskelbti imperijos valdovais.

Žudynės bent jau kuriam laikui baigėsi tik 284 m., kai sostą užėmė Dioklecianas. Imperatorius buvo vienintelis savo noru pasitraukęs iš sosto, todėl, nors ir dirbo pavojingiausią darbą Romoje, liko gyvas.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
Radvilos – arogantiški turtuoliai, dirbę Lietuvai Premium

„Radvilų giminės istorija yra tiesiog pavydėtina sėkmės istorija. Gudrūs politikai, protingi turto...

Laisvalaikis
2019.11.29
Lietuvos paviljono Venecijoje statistika: „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 398 valandas

Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos meno bienalėje organizatoriai pasibaigus bienalei papasakojo apie...

Laisvalaikis
2019.11.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau