Kruvinoji automobilizmo istorijos pusė

Publikuota: 2019-11-17
Senųjų automobilių paroda Kalifornijoje, JAV. Michaelio Fiala'os / „Scanpix“ nuotr.
Senųjų automobilių paroda Kalifornijoje, JAV. Michaelio Fiala'os / „Scanpix“ nuotr.
 

Pirmą kartą užvedę automobilį, amerikiečiai laikė jį neįprastu stebuklu. Naujoji transporto priemonė suteikė laisvę ir greitį. Tačiau arklių traukiamus vežimus keičiant motorinėmis transporto priemonėmis, keliai ėmė priminti mūšio lauką. Pirmąją žmogaus gyvybę JAV automobilis nusinešė 1899-aisiais, o per vėlesnius 40 metų kelių eismo įvykiuose žuvo 622.756 amerikiečiai – tai daugiau, nei JAV neteko per abu pasaulinius karus.

Niujorką užliejo tamsa. Vienas iš Manhatano gatvėmis bildančių tramvajų sustojo Central Park West ir 74th Street gatvių kampe. Henry Hale’as Blissas, gyvenantis vos už kelių namų, atsargiai nulipa nuo aukšto tramvajaus laiptelio ir padeda koją ant grindinio.

68 metų nekilnojamojo turto agentas buvo Harleme drauge su palydove panele Lee, kuri taip pat turi išlipti šioje stotelėje. Blissas galantiškai atsisuka veidu į tramvajų, kad ištiestų draugei ranką. Tą akimirką pro pat tramvajų pralekia taksi – „Automobilis nr. 43“ – ir didele jėga partrenkia nekilnojamojo turto agentą. Kai vairuotojas Arthuras Smithas sustabdo automobilį, jo keleivis – gydytojas – lekia prie partrenkto žmogaus. Šio kaukolė ir krūtinė sutraiškytos. Blissas tebėra gyvas, tad skubiai gabenamas į ligoninę. Tačiau gydytojai negali jam padėti – sužalojimai pernelyg rimti.

„Teigiama, kad sunkvežimis užtvėrė dešinę kelio pusę, todėl Smithas turėjo važiuoti šalia tramvajaus“, – netrukus skelbia „The New York Times“.

Pasibaisėję niujorkiečiai skaito apie siaubingą nelaimę, tačiau 1899 m. rugsėjo 13-osios įvykis jų nenustebina. Tai buvo neišvengiama: anksčiau ar vėliau vienas tų modernių ir madingų automobilių, lakstančių gatvėmis, turėjo nusinešti žmogaus gyvybę.

H. Blissas tapo pirmąja eismo įvykio auka JAV, tačiau toli gražu ne paskutine. Įstatymų bazė, eismo sistemos ir gyventojai nebuvo pasiruošę staigiam motorinių transporto priemonių skaičiaus augimui pirmaisiais XX a. dešimtmečiais. Automobilio vaikystėje JAV vyravo visiška anarchija.

Automobiliai užkariavo JAV

Kai XIX a. devintajame dešimtmetyje amerikiečiai tebevažinėjo arklių traukiamais vežimais, vokiečiai kūrė pirmąsias motorines transporto priemones. Didysis perversmas įvyko 1885 m., kai vokiečių inžinierius Carlas Benzas išrado lengvą ir galingą vidaus degimo variklį. Radosi galimybė kurti benzinu varomus lengvuosius automobilius.

JAV technikos specialistai labai domėjosi pažanga ir Detroite, netrukus tapsiančiame pirmaujančiu automobilių miestu, 1896 m. vietos inžinierius Charlesas Brady Kingas pirmasis išvažiavo į miesto gatves su paties pasigamintu „nearkliniu vežimu“, kaip jį pavadino „The Detroit Journal“ reporteris.

„Esu įsitikinęs, kad jie (automobiliai – red. past.) ilgainiui pakeis arklius“, – pranašiškai teigė inžinierius laikraščiui.

Jo kolega Henry Fordas taip pat konstravo automobilį ir 1908 m. jau galėjo pristatyti garsųjį „Ford T“, šis netrukus išvažiavo iš „Ford“ gamyklos Detroite. Gamykloje buvo naudojamos surinkimo linijos, todėl gamyba tapo našesnė, o automobiliai – pigesni. 1908 m. amerikietis turėjo sumokėti 850 USD – tai atitiko metinį mokytojo atlyginimą – už „Ford T“, o po metų toks automobilis kainavo 750 USD.

Vis daugiau žmonių arklių traukiamus vežimus pakeitė statusą ir laisvę suteikiančiais automobiliais. Naujieji automobilių savininkai mylėjo kone stebuklingas transporto priemones. „Jaučiuosi it važiuočiau ant didžiulės oro pagalvės“, – 1907 m. vairuotojas rašė žurnale „Harper’s Weekly“, džiaugėsi ir kiti amerikiečiai, vadindami automobilius Aladino kilimu, kuris nugabena žmones ten, kur šie įsigeidžia.

Atsiradus automobiliams, vidurinei klasei nebereikėjo važinėti perpildytais tramvajais su žemesnės klasės atstovais – daugelis manė, kad vien dėl to verta brangiai mokėti už automobilį.

Tačiau JAV infrastruktūra buvo visiškai neparengta nuolat augančiam automobilių skaičiui. 1896 m. šalyje iš 3,5 mln. kilometrų kelių buvo asfaltuota viso labo 30 km, o po dešimtmečio, kai iš gamyklos išriedėjo „Ford T“, buvo asfaltuota vos 9% kelių. Visi kiti turėjo žvyro, akmenų skaldos arba plūktos žemės dangą, kuri lietingu oru tapdavo purvynu. Vienas nusivylusių vairuotojų po kelionės į Čikagos metropolį 1907 m. rašė: „Niekada anksčiau nebuvau matęs tokių kelių – juodų, smirdančių ir pažliugusių – kaip pietinėje Čikagos dalyje, nė neįsivaizdavau, kad miestuose tokių esama. Ir kaltas ne blogas oras – keliai čia tokie visada!“

Tūkstančių vairuotojų kelionė baigdavosi bejėgiškai įstrigus pažliugusiame kelyje. Kituose miestuose chaosas buvo dar didesnis ir pavojingesnis. Automobiliai 65 km per valandą greičiu nardė tarp tramvajų, arklių traukiamų vežimų ir pėsčiųjų. XX a. pradžioje nei miestuose, nei užmiestyje nebuvo eismo juostų, įspėjamųjų ženklų ar greičio apribojimų.

Iki tol gatvės pirmiausia priklausė pėstiesiems, tačiau automobiliai tai pakeitė – gatvėse pėstieji nebesijautė saugūs.

Vaikai sunkvežimiuose

Automobilių eros pradžioje visi, turintys pakankamai ilgas kojas, kad pasiektų pedalus, galėjo sėstis už vairo. Detroite, pavyzdžiui, šeimą po miestą vežiojo vos 11 metų sūnus. Visose JAV buvo įprasta, kad lengvuosius sunkvežimius, kuriuos prekybininkai naudojo skubiam prekių pristatymui, vairavo dar 14-os nesulaukę paaugliai. Vis dėlto dauguma vairuotojų buvo vyresni nei 18 metų vyrai, nors ir moterys mėgdavo sėsti prie vairo.

Praėjus dešimtmečiui nuo Henry Blisso mirties, mirtini eismo įvykiai JAV tapo kasdienybe, pavyzdžiui, 1908 m. vasarą vien Detroite per du mėnesius žuvo 31 žmogus.

Padėtis dar labiau pablogėjo, kai amerikiečiai pradėjo graibstyti greitas keturrates mašinas. 1909 m. JAV gatvėmis važinėjo 200.000 automobilių, po 7 metų šis skaičius šoktelėjo iki 2,5 mln. Atsiradus daugiau greitesnių automobilių, padėtis keliuose tapo dar pavojingesnė, nes žmonės mėgavosi svaiginančiu greičiu. Vienas naujai iškeptas vairuotojas entuziastingai pasakojo gyvenimo būdo žurnalui: „Visi nori lėkti automobiliu kuo greičiau. Greičio troškimas yra toks pats natūralus kaip poreikis įkvėpti oro. Jis būdingas mums visiems.“

Automobilių skaičiui gatvėse sparčiai augant, valdžia ėmėsi kelių priemonių, kad padidintų eismo saugumą. Daugelyje didmiesčių XX a. antrajame dešimtmetyje atsirado „stop“ ženklų, o milijonieriaus Williamo Eno 1903 m. išleistos „Vairavimo taisyklės“ tapo įprastos vairuotojams. Eno su nuostaba stebėjo eismą gimtajame Niujorke: „Nemanau, kad kada nors esu išėjęs į gatvę Niujorke ar kituose miestuose ir nesistebėjęs idiotiškais vairuotojais, pėsčiaisiais ir policininkais!“

Eno keturių puslapių eismo vadovas buvo pirmasis pasaulyje. Jis patarė vairuotojams laikytis dešinės kelio pusės ir iškišti ranką prieš sukant.

XX a. antrajame dešimtmetyje daugelyje miestų įvesti 20–30 km per valandą greičio apribojimai judriausiose vietose – nebuvo leidžiama važiuoti greičiau nei arklių traukiamiems vežimams. Tačiau tik nedaugelis vairuotojų pritarė desperatiškam valdžios bandymui atsukti laiką atgal. Automobilių miesto Detroito valdžia 1916 m. mėgino suvaldyti chaosą miesto sankryžose pasitelkdama policijos pareigūnus, tačiau užduotis buvo beveik neįgyvendinama.

„Vairuotojai, jei ir matė policijos signalus, jų nesuprato ir važiuodavo pro šalį, todėl policininkai turėjo lėkti paskui ir aiškinti, ką reiškia signalai“, – buvo rašoma metinėje policijos ataskaitoje. Tačiau politikams daugiausia nerimo kėlė vis didėjantis mirtinų avarijų skaičius.

Pavojingiausias ginklas

1900 m. eismo įvykiuose žuvo 36 amerikiečiai. 1925 m. šis skaičius siekė 20.771.

1920 m. lapkritį žuvo neseniai išrinktas kongreso narys Charlesas Van de Wateris ir jo sekretorė, kai naktį politikas įsirėžė į tamsų sunkvežimį, kurį vairuotojas be jokios priežasties buvo palikęs kelio vidury.

Tačiau dauguma žuvusiųjų būdavo ne vairuotojai, o pėstieji, kuriuos automobiliai „šienaudavo“ ir gatvėse, ir ant šaligatvių. Detroite, pavyzdžiui, buvo sulaikyta moteris, kuri užlėkė ant šaligatvio ir užmušė kelis žmones. Paaiškėjo, kad moteris jau 26-ą kartą sulaikoma už nutrūktgalvišką vairavimą. JAV didmiesčiuose pėstieji buvo sukrėsti, kad nebegali saugiai išeiti į gatvę.

„Žmonės žūsta mūsų miesto gatvėse kasdien“, – rašė Sent Luiso gyventojas 1923 m. laikraščio redakcijai adresuotame laiške, o Niujorko gydytojas, pavargęs gelbėti avarijų aukas, įspėjo, kad „automobilis yra pavojingas ginklas“.

Mirtinų avarijų skaičius kasmet pagerindavo rekordą. „Jeigu mūsų kariuomenė per metus netektų daugiau nei dešimt tūkstančių vyrų, mes nuolat kalbėtume apie karo siaubą ir reikalautume nutraukti karą“, – 1926 m. rašė „Pittsburgh Gazette Times“ ir pabrėžė, kad automobilių avarijos užmirštamos todėl, kad jos išsibarsto laike.

Tačiau daugelis manė, kad žūčių keliuose sustabdyti neįmanoma ir kad situacija galbūt dar nėra tragiška.

„Čia galioja dėsnis, kad išgyvena stipriausieji – tiek vairuotojai, tiek pėstieji, nes žūsta žiopliausi ir kvailiausi“, – rašė vienas komentatorių.

Tačiau nelaimingų atsitikimų statistika parodė, kad dauguma žuvusiųjų yra ne idiotai ar pamišėliai, o vaikai.

Aukos – vaikai

Pirmaisiais XX a. dešimtmečiais gatvės ir šaligatviai buvo pagrindinė JAV didmiesčių vaikų žaidimų vieta. Tad nekeista, kad devynmetis Leonas Wartellis vieną 1920 m. pavasario šeštadienį žaidė kamuoliu ant šaligatvio Filadelfijos centre. Berniukas kartu su draugais visuomet žaisdavo priešais savo namus savo kvartale, bet šią popietę automobilis per greitai pasuko ir vairuotojas nesuvaldė automobilio.

Priekinis automobilio ratas užvažiavo ant šaligatvio krašto, transporto priemonė virto ir užgriuvo ant mažojo Leono. Kai berniukas buvo perkeltas į greitosios pagalbos automobilį, jis tebekvėpavo, tačiau atvykus į ligoninę „Misericordia“ vaiko gyvybė buvo užgesusi. Berniuko tėvai dar nebuvo susitaikę su sūnaus žūtimi, kai po dvejų metų automobilis partrenkė vyresnį Leono brolį, o vairuotojas pabėgo, palikęs Wartellių vyresnėlį kraujuoti nutekamajame griovyje. Šis, deja, mirė.

Nedaug tėvų taip baisiai nukentėjo nuo eismo tragedijų kaip Wartelliai, nors nemažai amerikiečių neteko sūnų ir dukterų pirmaisiais chaotiškais automobilių eros dešimtmečiais. Vaikai buvo nedėmesingi ir dažniausiai neturėdavo kitos vietos žaisti.

„Netrukus vaikai apskritai nebeturės gatvėse jokių teisių“, – 1924 m. kalbėjo sunerimęs Čikagos teisėjas.

XX a. antrojo dešimtmečio pabaigoje daugelis mokyklų pradėjo mokyti vaikus saugaus eismo, pavyzdžiui, kaip reikia pereiti per gatvę, tačiau pagal statistinius duomenis sunku nustatyti, kiek tai padėjo. Vien 1925 m. JAV keliuose žuvo 7.000 vaikų – jie sudarė trečdalį visų žuvusiųjų.

Statistikos suvestinėse itin dažnai atsidurdavo vaikai iki devynerių metų. Viena žiauriausių mirtinų avarijų įvyko Detroite: mažą berniuką įtraukė automobilio ratas netoli šeimos namo. Kai tėvas ir policija ištraukė mažylio kūną, motina grįžusi namo nusižudė.

Per kitą avariją Detroite penki vaikai nuo dvejų iki devynerių metų tik per stebuklą liko gyvi, kai vairuotojas įsirėžė į juos, žaidžiančius gatvėje.

Tokie įvykiai siutino tėvus visose valstijose. Jiems įgriso „siaubūnai vairuotojai“ ir jų ratuotos „mirties mašinos“. Vairuotojams pavyko atimti gatves iš pėsčiųjų, bet jie neturėtų likti nebaudžiami už žmogžudystes. Didmiesčių gyventojai buvo pasirengę imtis drastiškų priemonių, kad sustabdytų kasdienes žudynes.

Grėsė linčas

XX a. trečiajame dešimtmetyje nuo rytinės iki vakarinės pakrantės milijonai miestiečių – ypač tie, kurie neturėjo automobilio, – ėmė reikšti nepasitenkinimą. Vienas Sent Luiso gyventojų nusiuntė atvirą grasinimą į vietos laikraštį, kai jo vos nesuvažinėjo prie tramvajaus stotelės: „Nuo šiol stebėsiu šį žvėrį ir, jeigu jis dar kada nors važiuos netoli manęs, kaip šiandien, jam tatai bus paskutinė kelionė.“

Dar grėsmingesnis buvo kitas Sent Luiso pilietis, kuris ragino gyventojus neštis ginklą einant per gatvę. „Priėjęs prie pėsčiųjų perėjos, pažiūrėk į kairę, išsitrauk iš dėklo automatinį pistoletą, tada ženk į gatvę ir nusitaikyk į artėjantį vairuotoją“, – buvo rašoma instrukcijose.

Daugelyje miestų avariją padariusiems vairuotojams kildavo grėsmė, kad įniršę pėstieji juos išvilks iš automobilio. Kartais pėstieji vairuotojus tiesiog išplūsdavo, bet pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai į darbą būdavo paleidžiami kumščiai. 1923 m. automobilių vagys Sinsinatyje partrenkė choristę. Staiga aplink susibūrė žmonių minia ir ėmė grasinti nulinčiuosią, bet policininkas spėjo sustabdyti minią.

Panašus incidentas įvyko Niujorke 1927 m., kai sunkvežimio vairuotojas per avariją pražudė vaiką. Būrys piliečių užpuolė vairuotoją, laimė, jam padėjo policija – išplėšė jį iš įniršusios minios. Net teismo salėse, teisiant rimtas avarijas padariusius vairuotojus, emocijos imdavo viršų. „Tokie žmonės kaip tu yra žmonių rasės gėda“, – 1924 m. pareiškė Filadelfijos teisėjas, skelbdamas nuosprendį sunkvežimio vairuotojui, kuris suvažinėjo žmogų.

Vairuotojų kontrpuolimas

Pėsčiųjų įsiūtis privertė vairuotojus reaguoti.

„Mes nesame žmogžudžių gauja“, – gynėsi vienas vairuotojų laikraštyje „The St. Louis Star“. Tuo pačiu metu automobilių savininkai ėmė kaltinti pėsčiuosius žioplumu. Anksčiau miesto gyventojai buvo pratę vaikščioti gatvėmis nesisaugodami lėtai riedančių kinkomų vežimų, todėl nemažai pėsčiųjų, išėję į kelią, vis dar orientuodavosi per lėtai.

„Pėsčiasis, kuris elgiasi, lyg jam priklausytų visa gatvė, kelia lygiai tokią pačią didelę grėsmę kitų saugumui“, – pabrėžė įniršęs vairuotojas laikraščio redakcijai adresuotame laiške.

Tuo metu daug vairuotojų pradėjo kelti ieškinius savo aukoms dėl neatsargumo. Valdžia pripažino, kad reikia ką nors daryti, kitaip tarp pėsčiųjų ir vairuotojų miestų gatvėse kils pilietinis karas. Iki tol policija tik šiek tiek reguliavo eismą. Nuo šiol policijai buvo pavesta pasistengti sukontroliuoti nepaklusnius vairuotojus ir pėsčiuosius, kurie nuolat susidurdavo ir konfliktuodavo gatvėse.

Kliuvo ir policininkams

Nei vairuotojai, nei pėstieji nenorėjo, kad jiems aiškintų, kaip reikia elgtis gatvėje. Policija kovojo prieš modernią transporto priemonę nuo XX a. antrojo dešimtmečio, kai automobiliai tapo neatsiejama miestų dalimi. Tačiau jeigu vairuotojas nesustodavo prie „stop“ ženklo, kelių eismo pareigūno švilpukas nedaug ką galėjo padaryti. Policininkai nedažnai spėdavo sustabdyti greitį viršijančius vairuotojus.

Nors XX a. trečiajame dešimtmetyje policininkų skaičius išaugo, miestuose automobilių daugėjo gerokai greičiau. Norėdama apsaugoti pėsčiuosius nuo automobilių, valdžia pradėjo žymėti pėsčiųjų perėjas judriausiuose keliuose ir sankryžose. Tačiau policininkai netruko suprasti, kad pėstieji jaučiasi turintys teisę pereiti gatvę visur, kur jiems patinka, ne tik perėjose, kurios esą pažeidžia jų teises.

„Pėstieji – daugiausia moterys – reikalauja, kad policija pasitrauktų“, – 1920 m. rašė Kanzaso miesto saugumo specialistas ir nurodė, kad kai kuriais atvejais „moterys prieš policininkus naudoja skėčius“.

Keliuose buvo pažymėtos ne tik pėsčiųjų perėjos. XX a. trečiajame dešimtmetyje, norint sumažinti priešpriešinio susidūrimo grėsmę, linijomis buvo atskirtos kelių eismo juostos. Didmiesčiuose taip pat atsirado vienos krypties gatvių, nors šiuo atžvilgiu naujosios taisyklės iš pradžių kėlė sąmyšį, nes automobiliai lėkdavo priešinga kryptimi. Daugelyje vietų atsirado įspėjamųjų ženklų, judriausiose sankryžose pastatyti dideli eismo bokštai, kuriuose eismo reguliuotojai žalia ir raudona šviesomis signalizuodavo, kas gali važiuoti.

Daugelis JAV automobilininkų klubų aršiai priešinosi reikalavimui išlaikyti teorijos egzaminą, nes buvo manoma, kad tokios priemonės pažeidžia asmeninę vairuotojo laisvę.

Chaotiškai veikė ir policija. 1925 m. Kalifornijos policijos pareigūnas, kuris kasdien kovėsi prieš „itin aplaidų vairuotojų požiūrį“ į greičio ribojimą, nurodė, kad kelių eismo taisyklės yra sudėtingos, todėl „sunku užtikrinti jų įgyvendinimą“.

Greitieji automobiliai

Seniai tapo aišku, kad didžiausią pavojų pėstiesiems kelia ne tik prasti vairuotojų vairavimo įgūdžiai ir pagrindinių eismo taisyklių nežinojimas, bet ir automobilio greitis. XX a. trečiajame dešimtmetyje automobiliai gerokai patobulėjo, tad greičiausieji jau galėjo pasiekti 110 km per valandą. Didžiausias automobilio greitis buvo svarbus būsimam pirkėjui. „Net atsargiausias vairuotojas mėgsta pasigirti, kad jo automobilis gali važiuoti šiek tiek greičiau nei jo draugo“, – nurodė automobiliais besidomintis žurnalistas Normanas Shidle’as.

Didėjant greičiui daugėjo ir žuvusiųjų keliuose. Buvo siūlomi įvairūs išradingi problemos sprendimo būdai, pavyzdžiui, sistema, kuri viršijus greitį išjungia variklį ir įjungia garso signalą. Kai kurie gamintojai bandė įdiegti spidometrus, kurie rodytų didesnį greitį už faktinį, kuriuo automobilis iš tikro važiuoja. Apie 1925 m. buvo sukurtas vadinamasis „speed governor“, mechaninis greičio reguliatorius, kuris leidžia automobiliui greitai įsibėgėti, bet neleidžia viršyti leistino greičio. Tačiau greičio reguliatorius taip ir netapo įstatymiškai privalomas, nes nė vienas politikas nedrįso stoti prieš įtakingus automobilių pramonės lobistus.

Avarijų statistikos negerino ir faktas, kad daugumos automobilių stabdymo savybės pablogėdavo 50% nuvažiavus vos 15.000 km. Techninė automobilių apžiūra pagal įstatymus nebuvo privaloma, tad, kaip pabrėžė vienas sunerimęs laikraščio reporteris: „Vidutinis vairuotojas retai kada pastebi problemą, ji išaiškėja tik automobiliui patekus į avariją.“

Eismo situacija didmiesčiuose ėmė blogėti savaitėmis, nes vis daugiau amerikiečių troško turėti nuosavą transporto priemonę, kuri XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje kainavo vos 300 USD. Tuo metu JAV buvo apie 20 mln. automobilių – maždaug 25 kartus daugiau nei Didžiojoje Britanijoje, užėmusioje antrą vietą pagal motorinių transporto priemonių skaičių. Sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai kėlė baisų chaosą JAV didmiesčiuose.

Netvarką gatvėse „turėtų spręsti ne policija, o inžinieriai“, – 1923 m. teigė Los Andželo, didžiausią automobilių skaičių turinčio miesto, policija. Eismo specialistai tam pritarė. Problemą turi išspręsti miestų planavimo specialistai.

Miestai pritaikyti automobiliams

Paradoksalu, bet transporto kamšatis išėjo pėstiesiems į gera, nes automobiliai dažniausiai judėdavo vėžlio greičiu. Tačiau prekybininkams spūstys gatvėse kėlė galvos skausmą: prekės neatvykdavo laiku, automobilių stovėjimo vietas prie parduotuvių užimdavo ilgam palikti automobiliai, kurių savininkai neturėdavo jokių reikalų parduotuvėse, ? eismo spūstys žlugdė ekonomiką.

Todėl XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje inžinieriai ėmėsi eismo kontrolės – tai buvo naujoji miestų strategija.

„Reikia sukurti veiksmingesnes signalizavimo sistemas ir tuo turi užsiimti inžinieriai, o ne policininkai“, – 1926 m. teigė vienas inžinierių.

Automobiliai dažnai išsirikiuodavo į ilgas eiles prie šviesoforų, o policininkai iš eismo bokštų spręsdavo, kada raudoną šviesą pakeisti žalia. Inžinieriai nusprendė surinkti duomenis apie eismo intensyvumą visose gatvėse, kad galėtų apskaičiuoti, kada signalai turi pasikeisti, kad automobilių srautas nuolat judėtų.

„Visur girdėti pritarimai“, – buvo rašoma Čikagos ataskaitoje. Šiame mieste 1926 m. atsirado naujieji reguliuojamo laiko šviesoforai.

Kai miesto vairuotojai suprato galintys pravažiuoti keturis šviesoforus nė karto nesustoję, pasijuto lyg pasakoje. Kelių eismo pareigūnai taip pat buvo patenkinti.

Inžinieriai išsprendė ir kitą problemą – „automobilių statymo pragarą“. Taip paprastai būdavo vadinamas chaosas ant miestų šaligatvių, kur vairuotojai palikdavo automobilius. Buvo įvestos griežtos automobilių statymo taisyklės, tad automobiliai nebeblokavo eismo juostų.

Pėstieji taip pat ilgainiui suprato, kad gatvės priklauso automobiliams ir kad jie turi saugotis eidami per gatvę. 1926 m. reporteris pažymėjo, kad Los Andželo pėstieji išmoko „laikytis signalų: „sustoti“ ir „judėti“ kaip ir automobiliai – juolab kad žiopliai patekdavo už grotų“.

Reikalavimai vairuotojams taip pat didėjo. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje valstijos ėmė reikalauti, kad piliečiai, norintys sėsti į vairuotojo sėdynę, turėtų vairuotojo pažymėjimą. Tiesa, ne visose valstijose buvo būtina išlaikyti egzaminą norint jį gauti, tačiau mokyklose imta mokyti motorinių transporto priemonių vairavimo.

Tuo metu policininkai ėmė taikyti griežtesnes priemones prieš taisyklių nesilaikančius vairuotojus. 1928 m. šį darbą aukštas pareigūnas E. B. Leffertsas palygino su dviejų priešiškų armijų karu: „Tiek daug vyrų ir moterų labai vaikiškai žiūri į eismo reguliavimą, nors visose kitose srityse elgiasi kaip suaugę – pagal savo amžių ir padėtį visuomenėje“.

XX a. ketvirtojo dešimtmečio pradžioje avarijų aukų skaičius pirmą kartą sumažėjo. Pašėlusią automobilių vaikystę galop pakeitė brandus etapas.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Saudo Arabijos restoranuose nebeliks atskirų įėjimų vyrams ir moterims

Saudo Arabijos restoranams ir kavinėms nebebus privaloma įrenginėti atskirus įėjimus skirtingos lyties...

Paslaugos
2019.12.09
Meno aukcionai rodo sveikos rinkos požymius Premium

Gruodžio 5 ir 6 d. Vilniuje vyko du meno kūrinių aukcionai, leidę pasitikrinti, kur link krypsta antrinė meno...

Laisvalaikis
2019.12.09
Meliuzinų šėlsmas Laisvydės Šalčiūtės parodoje Premium

Laisvydės Šalčiūtės paroda yra ne tai, ko jūs tikitės. Įėję į Vilniaus grafikos meno centro galeriją...

Laisvalaikis
2019.12.08
Vasaros g. 5: Anamnezė Premium

Anamnezė [gr. anamnesis – pri(si)minimas]: ligonio ir jo artimųjų gydytojui suteiktos žinios apie ligonį ir...

Verslo klasė
2019.12.08
Iliustruotoji istorija: 1983 m. savižudžio išpuolis Beirute  Premium 1

1983 m. spalį išsišiepęs vyras sunkvežimiu įvažiuoja į JAV jūrų pėstininkų korpuso pastatą Beirute, Libane.

Laisvalaikis
2019.12.07
S. Šimkutė: pabėgimas  Premium

Kartais norėdavosi pabėgti. Nuo šios minties paslėpsniais nusiridendavo kutenantis jaudulys, tačiau Tadui vis...

Verslo klasė
2019.12.07
Profesorė S. Jarmalaitė: vėžys nebėra mirtina liga Premium

Genetikos profesorė, biologijos mokslų daktarė Sonata Jarmalaitė, Nacionalinio vėžio instituto (VNI)...

Laisvalaikis
2019.12.07
Paskelbtas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų trumpasis sąrašas 1

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2019 metų...

Laisvalaikis
2019.12.06
Lietuvos urbanistai įvertinti globalios Europos konkurse Premium

Lietuvos urbanistų komanda PUPA (Public Urbanism Personal Architecture) tarptautiniame urbanistiniame...

Laisvalaikis
2019.12.05
MO nominuotas Europos metų muziejaus‘2020 apdovanojimui 2

Europos muziejų forumas (EMF) paskelbė geriausio Europos metų muziejaus 2020 (European Museum of the Year...

Laisvalaikis
2019.12.05
Interviu su pagrindiniu „Light Conversion“ akcininku: įmonė įkurta siekiant išlaikyti protus per pirmąją emigracijos bangą Premium 3

Lietuvišku Billu Gatesu kartais vadinamas dr. Romualdas Danielius – geidžiamiausio darbdavio Lietuvoje UAB...

Technologijos
2019.12.05
T. Karosas: versle kiekvieną dieną turi didesnę ar mažesnę krizę Premium 11

Versle praleistus 30 metų Tadas Karosas, holdingo „LTk Capital“ savininkas, vadina kosmosu, tebėra nusiteikęs...

Rinkos
2019.12.05
Vėl tęsiamas 2 mln. Eur vertės Reformatų sodo atkūrimo projektas Premium

Nuo gruodžio 4 d. bus tęsiami Vilniaus centre, Pylimo gatvėje, esančio Reformatų sodo atkūrimo ir sutvarkymo...

Laisvalaikis
2019.12.03
Kaip nugalėti baimę kalbėti viešai Premium

„Aš – ne aktorius“, – šis pasiteisinimas jus ramino ir saugojo nuo kalbėjimo viešai. Tačiau kartą atėjo...

Verslo klasė
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: karalius, kuris mėgo aukštus vyrus Premium

Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (1688–1740) buvo klasikinis prūsiškos tvarkos ir nuosaikumo...

Laisvalaikis
2019.12.01
„De Luxe“: kas yra madinga Premium

Praeitame amžiuje mados tendencijos buvo apibrėžiamos kas dešimtmetį ar bent penkmetį, o peržengusi šio...

Laisvalaikis
2019.12.01
Iliustruotoji istorija: pavojingiausias darbas Romoje – imperatoriaus

Įtakingiausiu Romos imperijos asmeniu svajojo tapti kiekvienas didikas. Tačiau tik kelioms dešimtims iš tų,...

Laisvalaikis
2019.11.30
J. Vilpišauskaitė: ilgas kelias, sustojęs laikas Tušetijoje Premium

„Nereikia laukti mirties, kad pamatytum rojų, tereikia nuvažiuoti į Tušetiją“, – sako kartvelai apie tolimą...

Verslo klasė
2019.11.29
Radvilos – arogantiški turtuoliai, dirbę Lietuvai Premium

„Radvilų giminės istorija yra tiesiog pavydėtina sėkmės istorija. Gudrūs politikai, protingi turto...

Laisvalaikis
2019.11.29
Lietuvos paviljono Venecijoje statistika: „Saulė ir jūra (Marina)“ skambėjo 398 valandas

Lietuvos paviljono 58-ojoje Venecijos meno bienalėje organizatoriai pasibaigus bienalei papasakojo apie...

Laisvalaikis
2019.11.28

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau