Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu

Publikuota: 2019-11-10
Adrees Latif („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
Adrees Latif („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.
 

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais (kaip ir dabar) aferistai sugebėdavo pristatyti save, verslo idėją ir galimybę pasakiškai pasipelnyti taip patraukliai, kad visi – nuo nepasiturinčių darbininkų iki verslininkų ir karalių – atiduodavo santaupas tikėdamiesi absurdiškai didelio pelno. Kai kuriems sukčiams ir investuotojams pavyko smarkiai pralobti, bet daugeliui teko liūdnai nusivilti.

Carlo Ponzi nebuvo laimingas, kai vieną 1919 m. dieną atplėšė iš Ispanijos gautą laišką. Tai buvo katalogo, kurį seniai atsisakė minties parduoti, užsakymas. Laiškas priminė jam apie dar vieną žlugusią jo verslo idėją. Italas vis dėlto nuodugniai ištyrinėjo voko turinį, jame buvo tarptautinio atsakymo kuponas iš Ispanijos. Nors vyras ne visai suprato, kas parašyta, nujautė, kad laiške slypi naujo verslo idėja.

Ponzi buvo teisus, nes tarptautinis atsakymo kuponas buvo vertinga finansinė priemonė, juo buvo galima apmokėti katalogo išsiuntimą į Ispaniją. Tačiau kupono kaina Ispanijoje ir JAV smarkiai skyrėsi, tad iškeitęs jį į pašto ženklus, o juos – į JAV dolerius, Ponzi šiek tiek užsidirbo.

Carlo Ponzi pasitarnavo jo kilmė: italas paprašė giminaičių Italijoje nupirkti tiek tarptautinių atsakymo kuponų, kiek tik šie galėjo gauti. Apsidžiaugęs, kad nepajudinęs nė piršto gali pasipelnyti, Ponzi įkūrė bendrovę „Securities Exchange Company“ ? geriausioje Bostono vietoje, kad pritrauktų investuotojų. Viskas vyko pagal planą. Investuotojai stovėjo eilėje prie jo biuro, pinigai plūdo, kol galop vienas žurnalistų susidomėjo Ponzi verslo metodais.

Imigrantas iš Italijos nebuvo nei pirmas, nei paskutinis sukčius, pasinaudojęs žmonių svajone greitai praturtėti. Patraukli asmenybė, gebėjimas įtikinti ir sudaryti patikimo žmogaus įspūdį visais laikais padėdavo išvilioti ir turtingųjų, ir neturtingųjų santaupas ir net sukelti ekonominę krizę.

Agentas išklojo spaudai

Iš pradžių Ponzi verslas ėjosi puikiai: pinigai plūdo, o po kelių mėnesių finansininkas galėjo išmokėti investuotojams žadėtą 40% pelną. Geri rezultatai pritraukė daugiau klientų ir 1920 m. gegužę firma uždirbo net 420.000 USD (apie 3,6 mln. Eur).

Investuotojų vis daugėjo. Daugelis įkeitė namus arba investavo santaupas į dar daugiau atsakymo kuponų. Pats Ponzi pasakiškai praturtėjo. Jis pasistatė vilą su oro kondicionavimo sistema ir šildomu baseinu. Ponzi, kuris anksčiau buvo tik smulkus verteiva, nevalyvas imigrantas, dabar vilkėjo šilkinius marškinius ir ramstėsi paauksuota lazdele. Apie jį kalbėjo visas Bostonas, jis sulaukė žmonių pripažinimo.

Tačiau Clarence’as Barronas, vienas garsiausių JAV finansų žurnalistų, nesileido apkvailinamas. Būdamas patyręs stebėtojas jis atkreipė dėmesį, kad pats Ponzi nedaug investavo į savo bendrovę. Jis investavo į nekilnojamąjį turtą, akcijas ir obligacijas – tradicines taupymo priemones, duodančias ne didesnę nei 5% grąžą.

Barronas manė, kad Ponzi, žadančio didelį pelną investuotojams, pasirinkimas yra keistas, todėl nusprendė atidžiau patyrinėti aferą su tarptautiniais atsakymo kuponais. Jis greitai išsiaiškino, kad sąskaitos netvarkingos. Verslus žmogus galėjo neblogai užsidirbti keisdamas tarptautinius kuponus į grynuosius pinigus, tačiau tokio dydžio pelnas, kokį, kaip teigė Ponzi, jis gavo, buvo nerealus.

Norint tiek daug užsidirbti, jam būtų reikėję nuolat pirkti ir parduoti 160 mln. kuponų, bet tai buvo neįmanoma, nes visame pasaulyje apyvartoje jų tebuvo 27.000. 1920 m. liepą Barronas savo pastebėjimais pasidalijo „The Boston Post“ vedamajame ir į Ponzi biurą ėmė plūsti sunerimę klientai, tačiau žavingasis italas juos ramino dalydamas spurgas ir kavą.

Norėdamas apsisaugoti nuo galimų staigmenų jis nusprendė pasisamdyti viešųjų ryšių agentą, tačiau nuo jo netrukus nukentėjo, nes agentas pastebėjo aferą ir sukrėstas išklojo spaudai: „Šis žmogus yra visiškai beraštis finansų srityje. Jis sėdi susikrovęs kojas ant rašomojo stalo, rūko brangius cigarus iš deimantais puošto dėklo, o apie savo pašto kuponus šneka visiškai nesuprantamai.“

Tuomet kilo skandalas. Ponzi biure atlikus kratą paaiškėjo, kad jis įsigijo vos kelis atsakymų kuponus. Didžiąją investuotų pinigų dalį jis išleido pats. Pelną investuotojams išmokėjo pritraukdamas naujų investuotojų ir sumokėdamas jų pinigais.

Ponzi buvo deportuotas

Netrukus Ponzi buvo suimtas ir apkaltintas dėl 86 pažeidimų, jam surašyti du kaltinamieji aktai. Dėl vieno jis prisipažino, taigi bausmė buvo sušvelninta ir jis gavo penkerius metus kalėjimo.

Investuotojai prarado 20 mln. USD (apie 174 mln. Eur), dėl jo subankrutavo šeši bankai. Ponzi niekada nebeatsistojo ant kojų. Atlikęs bausmę jis buvo išsiųstas į Italiją, vėliau ieškojo laimės Brazilijoje. 1948 m. ištiktas insulto jis mirė skurdžioje Rio de Žaneiro ligoninėje.

Prieš pat mirtį viename interviu Ponzi atskleidė, kad jis dėl nieko nesigaili: „Net jei jie nieko neuždirbo, prarado nedaug. Neturėdamas jokių blogų ketinimų surengiau jiems geriausią pasirodymą Bostono apylinkėse nuo piligrimų atvykimo laikų, jis buvo vertas milijonų.“

Italas paliko savo pėdsaką istorijoje, nes afera, kai pelnas sumokamas iš naujų investicijų, JAV vadinama Ponzi schema.

Našta teko aukštuomenei

Anglijoje, Saryje, trimis dešimtmečiais anksčiau už Ponzi aferą į gimtinę iš JAV sugrįžo britas Whitakeris Wrightas. Amerikoje jis praturtėjo, tačiau bankrutavo, kai jo kasyklose nebeliko sidabro, o nusivylę investuotojai stengėsi atimti jo turtą. Grįžęs į Angliją jis nesunkiai įtikino naujus investuotojus investuoti į naudingąsias iškasenas.

Wrightas buvo ne tik patraukli asmenybė, jis puikiai išmanė rinkodarą. Į bendrovės valdybą vyras pasisamdė ištikimiausius Britanijos imperijos rėmėjus, pavyzdžiui, buvusį Pietų Afrikos vyriausiąjį komisarą ir Indijos vicekaralių. Norėdamas sustiprinti patikimos bendrovės įspūdį, jis pavadino savo bendrovę „Lake View Consols“. Pavadinimas turėjo sietis su valstybės išleidžiamomis „consols“ – itin saugiomis obligacijomis.

Be to, pats Wrightas buvo įtikinama reklama, kad moka pritraukti pinigų – buvusio pastoriaus sūnus gyveno apsuptas prabangos, turėjo gyvenamąjį namą prestižiškiausioje Londono vietoje, prabangią jachtą, prašmatnų ūkį Saryje.

Griuvo kortų namelis

Visuomenė laikė Wrightą darbščiu, santūriu ir nuoširdžiu. „Kodėl nesistengi labiau, jaunuoli? Kai savo laiku kasiau, dirbau tris kartus našiau už tave“, – 1903 m. ragino jis vieną darbininkų žurnalisto akivaizdoje.

Iš tiesų Wrightas buvo įsipainiojęs į didžiulį apgaulingo, abejotinais metodais grindžiamo verslo tinklą. Kasyklos nebuvo tiek vertos, kiek jas įvertino Wrightas, o norėdamas paslėpti tikrąją padėtį, jis įsteigė įmonių tinklą, kad galėtų perkelti skolą, kai jam ant kulnų ėmė lipti bankai ir kreditoriai. Viskas pakrypo labai bloga linkme, kai Wrightas nusprendė investuoti į Londono metro linijos plėtrą nuo Beikerio gatvės iki Vaterlo.

Vykstant statyboms, kilo techninių problemų, tad reikėjo dar daugiau lėšų. Wrightas prarado 600.000 (apie 67 mln. Eur). Vienoje iš kasyklų baigėsi aukso gysla, tad jo padėtis buvo visai apgailėtina: 1900-aisiais trečią dieną po Kalėdų Wrighto kasa buvo tuščia.

Kreditorių spaudžiamam Wrightui padėjo įtakingi draugai, tad jis ir toliau dėjosi turtuoliu. Tačiau investuotojams galiausiai pavyko pradėti tyrimą ir netrukus valdžia atskleidė aferą.

Bandydamas išvengti teisingumo Wrightas, prisidengęs kitu asmeniu, garlaiviu išplaukė į JAV, tačiau buvo atpažintas ir krante jo jau laukė policija. 1904 m. sausį jis stojo prieš teismą: buvo kaltinamas bendrovės apskaitos klastojimu. Byla sulaukė didžiulio susidomėjimo, žmonės aikčiojo sužinoję aferos mastą. Jis iššvaistė 5 mln. GBP investuotojų pinigų ir buvo pasiskolinęs 3 mln. GBP (iš viso apie 670 mln. Eur). Išnagrinėję visus faktus prisiekusieji netruko nuspręsti, kad Wrightas kaltas. Jis pats savo kaltę neigė: „Pone, vienintelis dalykas, kurį noriu pasakyti, yra tai, kad neapgavau akcininkų ir esu nekaltas. Tai viskas, ką noriu pasakyti.“

Jam buvo paskirta 7 m. kalėjimo bausmė. Šios bausmės Wrightas neketino atlikti. Po teismo, prieš išvedant jį į kalėjimą, likęs vienas su savo advokatu, jis užsirūkė cigarą, keletą kartų įtraukęs dūmo, sukniubo ant grindų.

Miokardo infarktas – tokia buvo nurodyta staigios mirties priežastis, tačiau gydytojai turėjo kitą versiją. Buvęs garsus finansininkas buvo pamirkęs cigarą į cianidą, o nuodų kiekio būtų užtekę nužudyti keliems tvirto sudėjimo vyrams. Tyrimas taip pat atskleidė, kad teisme jis turėjo užtaisytą pistoletą su šešiomis kulkomis. Pistoletas, žinoma, buvo sidabrinis.

Ekonomikos genijus

Ne visi istorijai žinomi sukčiai turėjo tikslą praturtėti. Finansininkas Johnas Law buvo įsitikinęs, kad rado gudrybę, kaip padaryti, kad XVIII a. visuomenė suklestėtų.

Law gimė 1671 m. Škotijos sostinėje Edinburge, turtingo auksakalio šeimoje. Dvikovoje dėl moters nukovęs varžovą, buvo nuteistas myriop, bet vėliau bausmė pakeista į baudą. Sugniuždytas jis nusprendė persikelti į žemyninę Europos dalį. Amsterdame jis tęsė ekonomikos studijas ir jam šovė mintis, kuri iš pradžių sužlugdė šalį, o paskui padarė perversmą ekonomikos moksle.

Škotas teigė, kad svarbiausia valdžios užduotis yra užtikrinti šalies klestėjimą. Be to, ekonomistas pasiūlė valstybei pradėti spausdinti popierinius pinigus. Pinigus, kurių vertė turi atitikti nacionaliniame banke saugomo sidabro ir aukso vertę, valdžia galėtų pasiskolinti ir investuoti juos į didelio masto statybas, pavyzdžiui, statyti uostus, būstus ar tiesti kelius. Valdžiai pradėjus naudoti daugiau pinigų ir kuriant vertybes, žmonės taptų turtingesni, o visuomenė – geresnė. Jis pasiūlė įsivesti popierinius pinigus ir atidaryti nacionalinį banką savo tėvynėje, tačiau Škotija šį pasiūlymą iškart atmetė. Todėl Law idėją pateikė kitai šaliai.

Pirmieji banknotai

1715 m. Prancūzija buvo puiki šalis tokiems idėjų kupiniems vyrams kaip Law. Šalis buvo labai turtinga, bet iždas neturėjo nė skatiko. Neseniai miręs Karalius Saulė – Liudvikas XIV – švaistė pinigus karams, rūmams ir prabangiam gyvenimui ir 1715 m. valstybės iždas buvo tuščias, o skolos augo. Kadangi Prancūzija neturėjo nacionalinio banko, iš kurio valdžia galėtų pasiskolinti, šalis neturėjo iš ko susimokėti skolų ir investuoti į ekonomikos plėtrą. Esant tokiai prastai padėčiai, Pilypas II, Orleano kunigaikštis, penkiamečio Liudviko XV regentas, leidosi įtikinamas Law: Prancūzijai reikia nacionalinio banko ir popierinių pinigų.

Orleano kunigaikščio darbų sąraše buvo didžiulių Prancūzijai priklausiusių Amerikos teritorijų palei Misisipės upę, pavadintų Luiziana, vystymas. Law manė, kad šios dvi ambicijos, t. y. finansų kontrolė ir užjūrio imperijos plėtimas, eina petys į petį ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų. Škotas įkūrė nacionalinį banką „Banque Generale“, o 1718 m. jį įsigijo vyriausybė ir pervadino „Banque Royale“. Bankas turėjo valstybinį monopolį, o jo pelnas turėjo ilgainiui padengti Prancūzijos skolas. Tuo pačiu metu Law – su karališkojo dvaro palaiminimu – įkūrė akcinę bendrovę, kurios tikslas buvo skatinti žmones kraustytis į Luizianą, ten dirbti žemę ir plėtoti prekybą bei verslą, t. y. didinti kolonijos vertę.

Prancūzai buvo apgauti

Paaiškėjo, kad susidomėjimas Luiziana – visai menkas. Vos kelios teritorijos prie Misisipės upės buvo apgyvendintos, daugiausia Naujojo Orleano ir Načezo miestai, ir visai nedaug žmonių domėjosi šia vietove. Norėdama pareklamuoti Luizianą ir savo akcijas, bendrovė paskleidė gandą, kad teritorija yra labai patraukli: ten daug derlingos žemės, sidabro ir bebrų kailių, o vietos gyventojai apiberia atvykėlius auksu.

Ilgai laukti rezultato nereikėjo. Žmonės ėmė pirkti akcijas, o kai 1719 m. sausį bendrovė išmokėjo 40% pelną, susidomėjimas dar labiau išaugo. Už akcijas galima buvo atsiskaityti popieriniais pinigais. Norėdamas atitikti paklausą, Law padarė didelę klaidą – sukėlė infliaciją, t. y. pradėjo spausdinti pinigus, kad žmonės turėtų daugiau banknotų už tą patį kiekį tauriųjų metalų. „Banque Royale“, veikęs tik Paryžiuje, įsteigė daugiau filialų visoje šalyje, pavyzdžiui, Tūre ir Lione.

1719 m. viduryje smarkiai išaugo kasdienių prekių kainos, tačiau pasitikėjimas popieriniais pinigais tebebuvo didelis, o noras pirkti – nepakitęs. Makleriai prekiaudavo akcijomis, o milijonai livrų – Prancūzijos valiuta – ėjo iš rankų į rankas. Net paprasti žmonės, tokie kaip vežikai, kalviai ir valstiečiai, pirko akcijas.

Žmonės pasakojo neįtikėtinas istorijas. Tarnas buvo pasiųstas į miestą parduoti 250 akcijų po 8.000 livrų už vieną. Tačiau pirkėjai buvo pasirengę mokėti daugiau, tad jis už kiekvieną akciją gavo po dešimt tūkstančių livrų ir užsidirbo 500.000 livrų. Jis investavo savo pelną ir po kelių dienų tapo „milijonieriumi“ – prancūzų kalboje atsirado visiškai naujas žodis.

Pinigai buvo deginami

Kartais akcijų pardavimo vietose kildavo toks sąmyšis, kad tekdavo įsikišti policijai, tačiau netrukus padėtis pasikeitė. 1720 m. pradžioje akcijų paklausa ėmė mažėti ir reaguodamas į padėtį Johnas Law gegužę akcijos kainą sumažino nuo devynių tūkstančių iki penkių tūkstančių livrų. Rinka buvo sukrėsta, prancūzai prarado pasitikėjimą popierinių pinigų ir akcijų verte ir pradėjo juos keisti į auksą ir sidabrą. Law, mėgindamas užkirsti kelią artėjančiai katastrofai, prispausdino dar daugiau pinigų, tačiau tai labai greitai sumažino pinigų vertę. Prie „Banque Royale“ ėmė rinktis minios nusivylusių prancūzų, norinčių iškeisti pinigus į tauriuosius metalus.

Banko darbuotojams teko imtis įvairiausių gudrybių, kad sulaikytų piktus investuotojus, pavyzdžiui, banko darbo laikas buvo nenuspėjamas, darbuotojai labai ilgai skaičiuodavo pinigus. Law pasiūlė deginti pinigus susirinkusių žmonių akivaizdoje, kad klientai pamatytų, jog pinigų mažėja, todėl didėja jų vertė.

Deginimai tęsėsi iki 1720 m. vasaros, bet lauže pleškėjo ne tik pinigai. Investuotojai degino Law vaizduojančias lėles. Keletą kartų škotas buvo užpultas gatvėje, kai žmonės jį atpažino. Po metų jis pabėgo iš šalies ir 1729 m. mirė Venecijoje nuo plaučių uždegimo – palūžęs ir nuskurdęs.

„Popierinių pinigų sistemos griūtis tūkstančius vargšų pavertė turtuoliais, o šimtai tūkstančių sąžiningų žmonių virto vargšais“, – dūsavo didikas Marais po Law sukeltos krizės. Jis klydo. Daugiau nei po 200 metų, kai XX a. ketvirtąjį dešimtmetį pasaulį ištiko krizė, Law idėja klestėjo: ekonomisto Johno Maynardo Keyneso paragintos JAV ir Vakarų Europos valstybės ėmė spausdinti pinigus, kad būtų už ką statyti užtvankas, viešus statinius, tiesti kelius ir taip išvaduoti gyventojus nuo bedarbystės ir skurdo. Law, kaip ir daugelio kitų sukčių atveju, riba tarp sukčiavimo ir ekonominio genialumo buvo labai nedidelė.

Degtukų karalius

1929 m. spalio 29 d., antradienį, žlugo Niujorko vertybinių popierių birža, ėmė braškėti viso pasaulio ekonomikos. Tačiau buvo žmonių, kurių verslas per krizę klestėjo. Švedų degtukų gamintojas Ivaras Kreugeris dalijo paskolas Europos šalims, nuskurdusioms per Pirmąjį pasaulinį karą, o šios suteikė jam degtukų gamybos monopolį. Paskolas jis finansavo parduodamas turtingiems amerikiečiams degtukų fabrikų akcijas, kurios dėl monopolio garantavo didelį pelną. Kreugeris buvo šlovinamas kaip ekonomikos mesijas. Tačiau požiūris į švedą greitai pakito, nes jis gyveno už pasiskolintus pinigus. Turėdamas daugiau negu 400 bendrovių, jis suko pinigus tarp jų, kad pridengtų savo aferą.

1932 m. kovo 12 d., likus kelioms valandoms iki susitikimo su Paryžiaus aukcionatoriais, kuriame jo afera būtų buvusi atskleista, jis šovė sau į širdį miegamajame.

Senolė apgaudinėjo atsidariusi banką

68 metų Maria Branca dos Santos 1970 m. atidarė banką ir žadėjo mokėti 10% mėnesinių palūkanų. Pinigų ji gaudavo iš naujų indėlių. Daug portugalų atnešė savo pinigus į jos banką, ji pagarsėjo kaip „liaudies bankininkė“ ir buvo pelniusi garbingą Donos Brancos vardą, tačiau 1984 m. afera išaiškėjo ir ji buvo suimta. Po ketverių metų ji buvo nuteista dešimties metų kalėjimo bausme. Dona Branca išbuvo kalėjime tik ketverius metus iš dešimties, nes mirė, sulaukusi 90 metų.

Sukčius mėgino suversti kaltę CŽA

Nuo 1978 iki 1983 m. Ronas Rewaldas vadovavo pelningai investicinei bendrovei Havajuose. Kai bendrovė bankrutavo, valdžia pastebėjo, kad Rewaldas išviliojo iš 400 klientų sumą, prilygstančią 17 mln. eurų. Sukčius teigė, kad jo bendrovė veikė kaip Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) priedanga, bet teisėjai juo nepatikėjo. Rewaldas buvo nuteistas 80 metų kalėjimo, tačiau 1995 m. buvo išleistas.

Ronas Rewaldas pavadino savo įmonę garsių havajiečių vardais ir žadėjo 20% pelną iš investicijų.

Naujoji Rusijos rinka traukė sukčius

Rusijos bendrovė MMM pasinaudojo ekonomistų avantiūrizmu ir laisvąja rinka, atsiradusia po Sovietų Sąjungos griūties. Rubliai plūdo į įmonės sąskaitą, sumos tapo tokios didelės, kad įmonės savininkai jas skaičiuodavo kambariais, kuriuos užpildydavo rubliai. 1994 m. pradėjus nagrinėti bylą dėl nesumokėtų mokesčių, paaiškėjo, kad MMM aferos vertė yra nuo 100 mlrd. iki 3 trln. rublių, t. y. iki 1,2 mlrd. eurų.

Trijulė su finansininku ir politiku Sergejumi Mavrodžiu priešakyje vadovavo aferistų įmonei MMM.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
Kinijoje išleista solidi lietuvių poezijos rinktinė

Kinijos leidykla „Guangdong Flower City Publishing House“ išleido šiuolaikinės Lietuvos poezijos antologiją,...

Laisvalaikis
2019.11.12
„Rubiko kubo“ prekės ženklo valdytojai patyrė dar vieną pralaimėjimą Premium

Europos Sąjungos (ES) Bendrasis Teismas priėmė dar vieną nepalankų sprendimą gerai žinomo žaislo Rubiko kubo...

Rinkodara
2019.11.12
Apdovanojimas „Vilnius – Europos G taškas“ kampanijai vėl patraukė pasaulio dėmesį 2

Žinia, kad Vilniaus reklama „Vilnius – Europos G taškas“ buvo įvertinta auksu tarptautiniuose turizmo...

Rinkodara
2019.11.12
Didžiausias Vilniaus bunkeris bus išsaugotas

Po nugriautais „Profsąjungų rūmais“ rastas bunkeris bus išsaugotas, nes jo griovimas grėstų paties Tauro...

Laisvalaikis
2019.11.12
Prieš krepšinio aistras „Žalgirio“ arenoje – naudingos verslo pamokos Verslo tribūna

Ar įmanoma suderinti smagiai praleistą vakarą stebint aukščiausio lygio krepšinį ir naudingą verslo...

Verslo aplinka
2019.11.12
Kinijos tikslas – pralenkti Holivudą

JAV mažėjant pajamoms už Holivudo filmus – dėl piratavimo ir tokių turinio platformų kaip „Netflix“ arba...

Laisvalaikis
2019.11.11
Medijos – ir streso, ir atsipalaidavimo šaltinis Premium

Šiandieniame technologijų pasaulyje medijomis naudojamės vis daugiau, o prekių ženklams tai atveria didesnių...

Rinkodara
2019.11.11
Graikijos masalas investuotojams – mokesčių rojus

Graikija, bandydama išbristi iš užsitęsusios ekonominės krizės, meta iššūkį Londonui, Monakui ir...

Laisvalaikis
2019.11.10
Iliustruotoji istorija: aferos baigėsi bankrotu 2

Apie greitą praturtėjimą nepajudinus nė piršto svajoja ir aukštuomenė, ir prastuomenė. Ankstesniais laikais...

Laisvalaikis
2019.11.10
„Social Media Fest 2019“: renka įtakingiausiuosius socialiniuose tinkluose

Socialinių tinklų atradimų festivalio „Social Media Fest 2019“ komisija įvertino Lietuvos influencerius,...

Rinkodara
2019.11.10
Moterys Lietuvos kino industrijoje. Kokia problema? Premium 1

Jei skaitote šio straipsnio pavadinimą ir jus ima šioks toks irzuliukas, kad šis tekstas apskritai...

Verslo klasė
2019.11.09
Baltijos šalių Jaunojo tapytojo prizas iškeliavo į Latviją

Lietuvos, Latvijos ir Estijos meno pasaulio profesionalų, kolekcininkų ir mėgėjų smalsumas patenkintas: šių...

Laisvalaikis
2019.11.09
Mokslu grįstas apsipirkimo gidas: kaip neišleisti per daug 

Pasiklydę tarp lentynose sumaniai perdėliotų prekių, suvilioti akcijų, prisirinkę per daug ar ne to, ko iš...

Laisvalaikis
2019.11.09
LIONS prezidentas: mes – stiprūs, nes skirtingi Premium

1917 m. Melvinas Jonesas, garsus Čikagos verslininkas, draudikas, kartą per mėnesį lankydavosi verslininkų...

Verslo klasė
2019.11.09
Berlyno sienos griūties 30-metis: geležinė uždanga ir kiti piknikai Premium

Lygiai prieš 30 metų, 1989-ųjų lapkričio 9 d., griuvusi Berlyno siena iš esmės išjudino Rytų ir Vidurio...

Laisvalaikis
2019.11.09
„Fredos“ vadovas A. Ėmužis – apie baldų pramonės ateitį, robotus, vartojimą, lyderystę Premium 1

Antanas Ėmužis, vienos stambiausių šalyje baldų gamybos AB „Freda“ generalinis direktorius ir vienas...

Laisvalaikis
2019.11.08
Kampanija „Lietuvos DNR“ pelnė tarptautinį apdovanojimą

Vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės inicijuota komunikacinė kampanija „Lietuvos DNR“...

Rinkodara
2019.11.08
„NAPA Baltic 2019“ – daugiausia laimėjimų Lietuvos dizaineriams

Kasmetiniuose Baltijos ir Šiaurės šalių pakuotės dizaino renginyje „NAPA Baltic 2019“ išrinkti geriausi...

Rinkodara
2019.11.07
„Vilniaus lapai“ kviečia kalbėtis apie istoriją

Lapkričio 7–10 d. sostinėje – vėl „Vilniaus lapai“. Vos ketvirtus metus rengiamas tarptautinis festivalis...

Laisvalaikis
2019.11.07
Kultūros ministras apie situaciją Zapyškyje: tai – labai agresyvus sprendimas 1

Aplinkos tvarkymo sprendimas šalia Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo yra agresyvus ir netinkamas, teigia Kultūros...

Verslo aplinka
2019.11.06

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau