Darbas – tik neturtingiesiems

Kita vertus, galimybę niekada nedirbti turėjo tik turtingiausi atėniečiai – apie 40.000 laisvųjų vyrų. Daugumai vis tik tekdavo dirbti, kad išmaitintų šeimas, tačiau visi jie norėjo dirbti savarankiškai, šiuolaikiniais terminais sakant – savo įmonėje, nes samdomas darbas ir kito žmogaus įsakymų vykdymas prieštaravo atėniečių vertybėms. Net garsusis graikų įstatymų kūrėjas Solonas (640 / 630 – apie 560 m. pr. Kr.) kurį laiką vertėsi pirklyste.

Kad gyvenimas didmiestyje nesustotų dėl tokio žmonių laisvės troškimo, daugelis amatininkų – kepėjai, kalviai, siuvėjai, rašytojai ir daugybės kitų profesijų atstovai – turėjo savo dirbtuves ir dirbo sau. Prastesniems darbams atlikti atėniečiai samdė balsavimo teisės neturinčius svetimšalius, o prasčiausiems – vergus.

Išsiųsk sūnų į kasyklas

Didelę turtų dalį Atėnai V a. pr. Kr. susikrovė iš Lavrijo sidabro kasyklų. Sumokėję mokestį poliui, kuriam priklausė kasykla, miestiečiai galėjo gauti teisę kasti sidabrą. Darbas kasyklose tikriausiai buvo sunkiausias visoje Graikijoje, jį dirbdavo tik žemiausias visuomenės sluoksnis. Atlygis buvo menkas, o darbas – pavojingas. Dažnai kasyklų koridoriai būdavo tokie siauri, kad tik vaikai galėdavo jais prašliaužti, todėl neturtingųjų ir vergų vaikai buvo paklausūs darbininkai. Pradėjęs dirbti kasykloje, darbininkas vidutiniškai išgyvendavo ketverius metus, dažną pražudydavo išsiveržusios dujos ir koridorių griūtys, todėl Lavrijo sidabro kasyklose darbą susirasti buvo nesunku.

Į kasyklas darbininkus viliodavo štai tokie skelbimai: „Siūlome nuolatinį darbą Lavrijo sidabro kasyklose į pietus nuo miesto. Darbas vyksta po žeme, jokių ypatingų gebėjimų nereikia. Tikimės, kad jūsų sūnus yra stiprus. Ne didesnio negu penkių pėdų (150 cm) ūgio. Neserga klaustrofobija arba ligofobija (tamsos baime) ir nesugalvos vogti iš sidabro kasyklų“.

Merginos šventėms ir malonumams

Auletės, arfininkės ir lyrininkės buvo privalomos per atėniečių šventes. Pokyliui įsisiūbuojant, muzikos poreikis menkdavo, tad šventės rengėjas tikėdavosi, kad jaunos moterys tenkins besilinksminančių svečių seksualinius poreikius.

Jaunos muzikantės pasirodydavo ir didžiojoje Atėnų sporto aikštėje – gimnasijuje, kad muzika įkvėptų atletus per sunkias fizines treniruotes.

Auletės darbą per šventes ir religines ceremonijas galėjo gauti „jauna, bet lytiškai subrendusi mergina, išvaizdi ir mielai demonstruojanti savo grožį, muzikali ir mokanti groti aulu“.

Geidžiamas postas

Turtingi atėniečiai paprastai nedirbdavo, bet dėl vieno darbo – gimnasijo, kuriame treniruodavosi miesto atletikos žvaigždės, vadovo posto – jie įnirtingai varžėsi. Šis darbas buvo toks prestižinis, kad jį galėjo gauti tik garsiausių ir turtingiausių šeimų nariai.

Gimnasijo vadovas per vienų metų kadenciją turėjo padengti visas atletų ir gimnasijo išlaidas. Be to, jam reikėjo prižiūrėti tvarką stadione, raginti atletus treniruotis ir bausti triukšmadarius.

Mainais už skirtus pinigus ir įdėtą darbą gimnasijo vadovas galėdavo pasišildyti atletų pergalės spinduliuose. Sporto šventes pakaitomis rengdavo Olimpija ir dar trys graikų miestai. Gimnasijos vadovo darbas buvo „neatlygintinas ir terminuotas“, į jį galėjo pretenduoti „laisvas pilietis, pasiturintis ir mokantis visus mokesčius“.

Be to, jis turėjo nesibodėti nuprausti ir nušluostyti atletus po treniruotės.

Profesija – žiniuonė

Nors Graikija garsėjo pažangia medicina, o Atėnuose buvo daug privačia praktika besiverčiančių gydytojų, daugelis piliečių susirgę vis tiek kreipdavosi į žiniuonę.

Kai kurie turtingiausi miesto piliečiai turėjo nuosavą žiniuonę, kuri gyvendavo kartu su šeima. Tokios moterys pradėdavo dieną anksti – eidavo į miesto giraites rinkti vaistažolių ir augalų, iš kurių darydavo mikstūras nuo plaukų slinkimo, dieglių ir šimtų kitų ligų, kuriomis galėjo susirgti atėniečiai. Žiniuonės taip pat gydydavo žaizdas.

Turtingi atėniečiai žiniuones samdydavosi, vienas iš reikalavimų – kad moteris būtų našlė arba netekėjusi.

Darbininkas, turintis menininko talentą

Jeigu jaunuoliui pasisekdavo ir jis gaudavo darbą Atėnų puodžiaus dirbtuvėse, geras gyvenimas jam būdavo garantuotas. Jeigu jis būdavo talentingas ir uoliai dirbdavo, galėjo tikėtis, kad kada nors pats gamins dailius, išpuoštus dubenis ir puodelius, kuriais garsėjo miestas.

Norint pasiekti tikslą, jaunuoliui tekdavo ilgai mokytis ir atlikti įvairiausių darbų dirbtuvėse, už tai jis gaudavo maisto ir nakvynę. Be to, buvo tikimasi, kad mokinys padės meistrui namuose.

V a. pr. Kr. Atėnuose suklestėjo puodininkystė – dirbiniai būdavo labai išmoningi, pasitelkiamos naujos technologijos. Puodžiai žymėjo savo prekes, kad apsisaugotų nuo klastojimo. Kartu su puodžiumi dirbdavo dailininkas, jis puošdavo molio dirbinius scenomis iš kasdienio gyvenimo, herojinių legendų ir mitų.

Senovės Atėnuose puodžius buvo laikomas menininku.

„Siūlau mokinio vietą. Jūs turėsite atvilkti molio ir kūrenti ugnį krosnyje. Gyvensite mano namuose. Tikiuosi, kad esate darbštus. Esate talentingas amatininkas ir mokate piešti“, – toks skelbimas senovės Atėnuose kvietė tapti puodžiaus mokiniu.

Pasistenkite, kad mano ūkis klestėtų

Turtingi Atėnų piliečiai dažnai turėdavo žemės užmiestyje, jų ūkiais rūpinosi samdyti valdytojai, ekonomai. Šias pareigas dažnai eidavo vidurinės klasės atėniečiai. Nors paprastai laisvi piliečiai vengdavo dirbti kitiems, šis darbas leisdavo jiems išlaikyti daug savarankiškumo.

Kad gerai atliktų darbą, ūkvedys turėjo būti geras žemdirbys ir puikus administratorius. Už šį darbą buvo dosniai atlyginama, tad valdytojas galėdavo susitaupyti pinigų, įsigyti žemės ir tuomet jau pats pavesti ją tvarkyti valdytojui.

Ieškomi klientai

Visose Atėnų šventėse buvo skaitomos eilės ir apdainuojami didvyriai. Už tokias pramogas buvo atsakingi Atėnų poetai, o ypatingoms progoms jie paruošdavo kokį nors asmenį šlovinantį eilėraštį, kurį deklamuodavo svarbiausiu šventės metu. Poetai buvo laisvi piliečiai, jiems būdavo mokama už konkretų užsakymą.

Klientų, kuriuos galėtų apdainuoti savo eilėmis, poetai ieškojosi ir patys: „Poetas siūlo: eilėraščiai bet kokiai progai. Siūlau eilėraščius šventėms ir laidotuvėms. Galiu deklamuoti, dainuoti ir vaidinti. Galiu parašyti posmelį už keletą drachmų. Už ilgesnius kūrinius kaina – sutartinė“.

Atėnų rašytojai, rengdavę testamentus ir sutartis klientams, gerai užsidirbdavo iš antraeilės veiklos – užkeikimų.

Ant mažų švininių plokštelių rašytojai išraižydavo užkeikimų, kuriais dažnai svaidydavosi Atėnų gyventojai. Miestiečiai siųsdavo prakeiksmus, kai kas nors sutepdavo jų reputaciją, ignoruodavo arba įžeisdavo. Užkeikimais buvo prašoma dievų, kad šie nubaustų piktadarį. Rašytojai turėdavo standartinių užkeikimų rinkinį, tačiau pildydavo ir ypatingus pageidavimus. Švino plokštelės dažnai būdavo prikalamos prie šventyklos ar prakeikiamo žmogaus namo sienos.

Siūlau veiksmingiausius užkeikimus mieste – jeigu norite užtraukti dievų rūstybę kaimynui ar vyro meilužei. Užmokestis priklauso nuo užduoties pobūdžio. Fiksuotos nedidelės kainos už standartinius užkeikimus“, – siūlėsi Antikos rašytojai.